Mokytoja O. Alesiūtė-Bleizgienė: „Mokyti man nesunku“

DRUSKININKŲ ŠVIETIMO CENTRO INICIATYVA – RAŠINIŲ CIKLAS APIE MOKYTOJUS SENJORUS

Mokytoja, poetė, tautotyrininkė Ona Alesiūtė-Bleizgienė per 55-erius darbo metus visą save išdalijusi žmonėms, šiemet pasitiko 90-uosius gyvenimo metus. Atrodytų, kad metų našta šios šviesios asmenybės nė kiek nekamuoja. Tai parodo ir kasmet pirmajai Komunijai paruošiami Leipalingio parapijos vaikai, ir prabėgomis renkamas žodynas „senžodžiai ir svetimžodžiai dzūkų tarmės“ bei rašomi memuarai apie iškilius Leipalingio žmones.

Guvi, linksma, visada besišypsanti, atvira širdimi priimanti ir padedanti kiekvienam prašančiam, o kartais pati siūlanti savo pagalbą ir visada nutylinti savo vargus ir džiaugsmus. Tokią mokytoją O. Bleizgienę pažįsta visi Leipalingio miestelio gyventojai. Tokią ją myli visi jos mokiniai – buvę ir išlikę atminty.

– Ar prisimenate savo vaikystę? Kokia ji buvo?

– Mano vaikystė buvo paženklinta sunkaus darbo ir Antrojo pasaulinio karo randų. Jau nuo 7 metų ganiau gyvulius, vėliau audžiau, padėjau ūkyje. Bet dirbti buvo gera, kol neatėjo karas. Visą tą košmarą prisimenu iki šiandien. Tai buvo šeštadienis. Mama mus nuprausė, apvilko drobiniais marškiniais, ruošėmės į bažnyčią. O jau iš pat sekmadienio ryto, dar būdami lovose, išgirdome garsų ūžesį – visu plentu nuo Leipalingio link Merkinės riedėjo arklių traukiami vežimai ir sunkvežimiai, nes rusai traukėsi atgal į Rytus.

Staiga pasigirdo dar didesnis ūžesys, ir į keliaujančius žmones iš oro pradėjo šaudyti užskridę vokiečių lėktuvai. Vieno vežimo arklį nušovė, ir rusas atbėgo į mūsų sodybą. O mūsų arkliai buvo išvesti toli į ganyklą, paliktas tik metinis kumeliukas. Kariškis vis tiek liepė tėvui vesti kumeliuką ir kinkyti į vežimą, nors tėvelis visaip bandė įtikinti jį, kad kumeliukas dar nemokytas. Tėvui pavyko pakinkyti tą arkliuką, bet, neilgai trukus, vėl užskrido lėktuvai, ir visi pasileido į mišką slėptis. Krito bombos, supuolėme į rūsį slėptis. Tėtis grįžo naktį, visas juodas nuo bombų išsprogdintų žemių, mes, vaikai, jo nepažinome. Taip prasidėjo pats baisiausias mano gyvenimo etapas – karas. Jo pasekmes jautėme dar labai ilgai.

Iš mažens buvau sangvinikė, o karas, netektys perlaužė į melancholikės pusę. Buvo metų, kai man atrodė, kad juodos skarelės niekada nebenusirišiu.

Žinoma, buvo ir gerų akimirkų, net darbas būdavo smagus. O labiausiai pasiilgstu to paprasto naminio maisto, kuriuo taip mėgaudavomės po darbų… Būdavo, mama pripjausto skilandžio, agurkų, juodos naminės duonos, ir visi, susėdę tarp darbų, puotaujame. Arba rūgęs pienas su bulvėmis… Buvo gera. Mano vaikystės džiaugsmas buvo Avirio ežeras, uogavimas, bendravimas su vaikais, žaidimai.

– Kada pradėjote mokytojauti?

– Aš net neturėjau būti lietuvių kalbos mokytoja. Po mokyklos įstojau į kūno kultūros institutą, nes man labai sekėsi šokti į tolį, bėgti. Pagal to meto normatyvas šokdavau į tolį labai neblogai. Ir įstojus studijuoti man puikiai sekėsi. Bet nutiko taip, kad mus rudenį nuvedė plaukti į Nemuną, buvo šalta, ir aš peršalau. O gyvenau vienui viena, karščiavau, gydytojas pasakė, kad nervų uždegimas, išrašė vaistų ir liepė grįžti namo. Tuo laiku kūrėsi kolūkiai, teko likti namuose ir padėti tėvams, kuriuos spaudė stoti. Taigi, pasimokiusi vos dvi savaites, grįžau namo.

Kadangi senus mokytojus ištrėmė, nebebuvo kam mokytojauti, o mokyklų buvo daug, tai ir kalbino visus, vos baigusius gimnaziją, kad eitų dirbti į mokyklą. Ir aš panašiai mokytoja tapau. Žaisdavome su vaikais kvadratą, kitus žaidimus. Todėl ir dabar sakau – reikia, kad mokytojai būtų jauni. Gal seni mokytojai ir turi išminties, bet vaikams, manau, reikia linksmumo, jaunatviško valiūkiškumo. Juk spės gyvenime patirti daug liūdnų akimirkų, tad leiskime jiems džiaugtis, kol gali.

O nuo 1950 metų penkis metus neakivaizdžiai studijavau lietuvių kalbos filologiją. Tai buvo labai sunkūs metai, nes 1952 metais gimė pirmasis sūnus Rimas. Dieve, kaip buvo sunku… Čia palutės, vaiką maitini, prausi, migdai ir vėl sėdi prie knygų. O rytą miego taip norisi, juk ir naktį keliesi maitinti, buvo beprotiškai sunku. Kai gavau diplomą, verkiau, bet tai buvo džiaugsmo ašaros.

Kaip mokytoja, turėjau vieną trūkumą – įskaudinta pamokoje pravirkdavau ir išeidavau. Negalėdavau susilaikyti. Nors vaikai nebuvo blogi, gal kartais ir nenorėdavo įžeisti. Bet niekada nebūdavo problemų dėl drausmės ar panašiai, tikrai pavykdavo susitarti su klase.

– Ar buvo sunku mokytojauti tais laikais?

– Man patikdavo mokytojauti, pats darbas buvo man labai mielas. Vienintelis dalykas, kurio nemėgau, tai – santvarka, kai reikėdavo kalbėti Ezopo kalba arba meluoti. Pavyzdžiui, atvažiavo iš Vilniaus CKP buvęs mano mokinys Vaičiulis. Jis turėjo surinkti žinias, kaip Leipalingio vidurinėje mokykloje vykdomas ateistinis darbas. O čia tas ateistinis darbas mums buvo labai atgrasus. Taigi mūsų direktorius Bronislavas Misevičius vaišino jį ir liepė visiems parašyti ant lapuko, kas kokį ateistinį darbą esą darė. Ir mes parašėme. Bet juk to daryta nebuvo, tai buvo melas, tad man tai buvo sunkiausia.

Bet vis tiek, jeigu dabar reikėtų rinktis iš naujo, ką norėčiau dirbti, turbūt rinkčiausi tą patį darbą. Arba bibliotekininkystę.

– Kuriuos kolegas ar buvusius mokinius prisimenate?

– Visus savo kolegas puikiai prisimenu, taip pat ir mokinius. Mano mokiniai visada buvo labai geri. Nors gal tada mokiniai ir buvo kitokie? Aišku, būdavo visokių išdaigų, bet vaikai niekada nebuvo pikti. O kolegos visi būdavo draugiški. Pamenu, kai šviesaus atminimo Algirdas Volungevičius vis skatindavo rinkti tautosaką. Sakydavo: „Onute, daryk, būtinai daryk“. Direktorius B. Misevičius buvo labai geras vadovas, jautėmės saugūs šalia jo. Visi mokytojai mano atminty išlikę, kaip labai geri ir nuoširdūs žmonės. Gal todėl ir mokytojavimo laikai man atkuria labai šiltus prisiminimus.

– O kas jus paskatino užsiimti raštų rinkimu, tautotyra?

– Paskatino mano sesuo. Ir kolega A. Volungevičius visada skatindavo tai daryti. Šviesios atminties iškilus tautotyrininkas Robertas Vėlius liepė užrašyti dainas, dėti į rinkinius. Pradėjau mokykloje, su mokiniais. O jie labai noriai padėdavo.

O užrašyti surinktus tekstus buvo didelis vargas, nes vieno egzemplioriaus reikėjo muziejui, kitą tekdavo siųsti į Vilnių, o trečią visada įteikdavau pateikėjui. Ir tai galėdavau daryti tik vėlai vakare, po visų darbų. Sėsdavau ir rašydavau, kol miegai visai apimdavo. Bet tuo metu taip įsimylėjau tautosaką, kad dabar visai nesigailiu tų ilgų valandų ir vargo. Užrašyta ir lietuvių liaudies senoji kūryba, ir kareivių dainos, ir naujoviškesnės, patriotiškos dainos.

Bendravau su daugiau nei 100 tautosakos pateikėjų. Tai buvo labai sunkus darbas, tekdavo spausdinti mašinėle. Dabar yra sukaupta 90 tautosakos rinkinių, visi jie yra muziejuje, bet jų nesimato, matyt, niekam nereikia.

– Ar tebeužsiimate šia veikla?

– Eiliuoju jau mažiau, nebent kas paprašo kokį posmelį sudėti. Dabar kaip tik baigiu dėlioti senžodžių ir svetimžodžių dzūkų tarmėje žodyną. Vis papildau naujais žodžiais, kuriuos prisimenu, neseniai baigiau juos kirčiuoti. Rengiu medžiagas apie Druskininkų apylinkių iškilius žmones. Vienas rankraštis jau išleistas, kuriame rašiau apie Antaną Ruginį, Adą Volungevičienę, mokytoją Misevičienę. Bus ir antras. Rašau ranka, taip man smagiausia.

– Jau ilgus metus ruošiate vaikus pirmajai Komunijai, ar tęsite šią veiklą?

– Klebonas prašė, kad dar metus pamokyčiau, bet man jau taip nesmagu dėl savo amžiaus, kad labai nenoriu. Bet sako, nėra kam, o sveikata man dar leidžia. Man nesunku mokyti. Tik labai skaudu, kai paskui jų nėra bažnyčioje…

Mokytoja O. Bleizgienė visada vertino gerus santykius su kolegomis ir mokiniais/Leipalingio progimnazijos archyvo nuotrauka

Mokytoja O. Alesiūtė-Bleizgienė skaito testamentą, kuris buvo padėtas po naujojo mokyklos pastato pamatais. Šalia stovi mokyklos direktorius B. Misevičius (1973 m.)/Leipalingio progimnazijos archyvo nuotrauka

Mokytoja O. Alesiūtė-Bleizgienė parengė ir išleido knygas: „Kaimas prie Avirio“, „Skamba Gerdašių varpai“, poezijos rinkinius „Prieš saulėlydį“, „Kas širdžiai brangu“, taip pat ji užrašė tremtinių atsiminimų, Leipalingio kapinių istoriją, sudarė fotoalbumą „Mažoji Leipalingio architektūra“, užrašė Norkūnų ir Dubraviškės kaimų istorijas.

Parengė Miglė Krancevičiūtė