Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų viešnagė Ukrainoje

Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai mokslo metus tradiciškai užbaigia kelionėmis. Sutikome parskrendančius paukščius Žuvinte, lankėmės Valstybės pažinimo muziejuje Vilniuje, Medininkų pilyje, o šįkart vykome toliau – į Ukrainą. Pasisvečiavome Lvove, grožėjomės Karpatų kalnais.

Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai mokslo metus tradiciškai užbaigia kelionėmis –  pastaroji kelionė – į Ukrainą/Antano lankelio nuotrauka

Teškenant į autobuso langus ilgai lauktam lietui, nusiteikėme ilgai kelionei per pietryčių Lenkiją. Kaip saulė švietė žydinčių rapsų laukai, didžiuliai vaismedžių sodai, tvarkingos sodybos, įdomios architektūros bažnyčios, modernūs keliai. Tokia mus pasitiko šiandieninė Lenkija.

Pirmasis sustojimas – Liubline, Kauno dydžio renesansinės architektūros mieste, esančiame pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos, kuriame1569 m. buvo pasirašyta sutartis tarp LDK bei Lenkijos karalystės ir įkurta Abiejų Tautų Respublika.

Liublino senamiestis puikiai išsilaikęs. Ir čia pajunti XVI amžiaus dvasią. Štai Liublino pilis, kurioje reziduodavo Žygimantas Augustas, ir prie jos prigludusi šv. Trejybės koplyčia, Ortodoksų bažnyčia, kurioje Jogailos Algirdaičio rūpesčiu ištapytos įspūdingos freskos. Domininkonų bažnyčia, kurioje, sakoma, po Unijos pasirašymo meldėsi Žygimantas Augustas.

Deja, negalime ilgai užsibūti, nes laukia pasienio formalumai – juk kertame Europos Sąjungos sieną. Išsikeitę pinigus ir už vieną eurą gavę 30 grivinų, pasijuntame turtuoliais. Betemstant, pasiekiame savo jaukų, tvarkingą viešbutį ir einame ilsėtis: juk išvykome paryčiais, beveik nemiegoję.

Kita diena skirta Lvovui, Levo – lietuviškai – Liūto miestui. Mat jį įkūrė Volynės kunigaikštis Levas 1256 m. Lvovas labai skiriasi nuo visos Ukrainos, nes 200 metų priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, tarpukariu – Lenkijai. Todėl jame ryški europietiška kultūra.

Lvove labai daug bažnyčių, priklausiančių penkioms konfesijoms. Romos katalikų, armėnų, stačiatikių, graikų katalikų, unitų. Pastarųjų šv. Jurgio katedra viena gražiausių. Daug skulptūrų: poetų Adomo Mickevičiaus, Taraso Ševčenkos, kovotojo už Ukrainos nepriklausomybę Stapono Banderos.

Vakare lankėmės Operos ir baleto teatre – premjeriniame R. Vagnerio operos „Lohengrinas“ spektaklyje. Žavėjo ne tik muzika, puikūs dainininkų balsai, bet ir teatro interjeras: sienas, aukštus skliautus puošiančios freskos, auksu tviskantys lipdiniai, unikalus sietynas. Didžiulė, su penkių aukštų balkonais salė, deja, nebuvo užpildyta, nors bilietai nėra brangūs. Nors spektaklis buvo ilgas, keturių valandų, išėję, matėme, kad miestas pilnas žmonių, gyvas, judrus, veikė kavinės, kuriose maistas gana pigus. Ir mes turėjome progos pasivaišinti skania kava ir iš Austrijos atkeliavusiais štrudeliais.

O kitą dieną laukė sąlytis su gamta. Vykome į kalnus. Karpatai, palyginti, nėra aukšti, paskendę vešliuose miškuose. Stabtelėjome prie keistų uolų, išraižytų paslaptingais ženklais, pasiekėme turistų gausiai lankomą objektą – Lynų kelią. Ne visi ryžosi kilti atvirose dvivietėse kabinose, tačiau atsiveriantys vaizdai atpirko pradinę baimę. Tyras, gaivus oras, pasivaikščiojimas kalnų takeliais – tikra sielos atgaiva.

Ir štai – vėl kelionė namo. Bet pakeliui sustojome Zamostėje, istoriniame mieste, ne veltui vadinamame vienu gražiausių Lenkijoje, pramintame renesanso perlu. Jis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestą suplanavo italų architektas Bernardo Morando, svajojęs sukurti „idealų“ miestą, kuris būtų funkcionalus, gražus, aiškiai išdėstytas, saugus. Miesto planas atitinka žmogaus kūną: rūmai – galva, pagrindinė gatvė – stuburas, skersinė gatvė su turgumi – pilvas, o gynybiniai bastionai – rankos ir kojos. O širdis – didinga katedra. Legenda byloja, kad Zamostėje gimė posakis „švediškas stalas“ – Švedijos karalius Karolis Gustavas čia buvo vaišinamas prie stalo, šalia kurio nebuvo kėdžių…

Turėdami šiek tiek laisvo laiko, sukiojomės Rotušės aikštėje su renesansine rotuše, apie kurią buvo išsidėstę turtingiausių Zamostės pirklių namai. Netoliese – ir garsioji katedra su 47 m aukščio varpinės bokštu, įdomios architektūros Sinagoga.

Kai dienos pilnos įspūdžių, jos tarsi pailgėja, palieka prisiminimų aidą, todėl ir kasdienybė prasmingesnė, praturtinta pasaulio pažinimu, bendravimo dovana.

Dalia Vekterienė