Klebonas V. Vaišvilas: „Mirtis atrodo, kaip tamsa, tačiau toje tamsoje yra ir šviesos – sukurkime žvakutėmis šviesos kelią“

Dyla paskutinės spalio dienos. Visi mes – važiuoti, pėsčiomis išsiruošiame į tradicinę kelionę pas tuos savo artimuosius, kurie jau niekada nesugrįš, pas Anapilin iškeliavusius senelius, tėvus, vaikus, gimines, draugus ir bičiulius. Visų Šventųjų diena ir Vėlinės yra tos dienos, kai kiekvienas iš mūsų tyliai, plazdenant žvakučių liepsnelėms, prisimename išėjusiųjų veidus, vardus, nuveiktus darbus, pasakytus žodžius ir gailimės nesuspėjus jiems ištarti gerų žodžių, neišklausius jų patarimų. Žvelgdami į žvakių liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildytos mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir mirusiųjų vėlės, žinodamos, kad jos dar gyvos mumyse.

Visų Šventųjų diena ir Vėlinės yra tos dienomis kiekvienas iš mūsų tyliai, plazdenant žvakučių liepsnelėms, prisimena išėjusiųjų veidus, vardus, nuveiktus darbus, pasakytus žodžius ir gailimės nesuspėjus jiems ištarti gerų žodžių, neišklausius jų patarimų/Viliaus Rekevičiaus nuotrauka

Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių paminėjimas turi senas tradicijas, gilią prasmę, kurią nuolat primena ir Katalikų bažnyčia.

Prisimename visus mirusiuosius

Pasak Druskininkų šv. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebono Vaido Vaišvilo, abi dienas mes švenčiame Kristaus prisikėlimo šviesoje, kai Kristus prisikėlė Amžinajam gyvenimui: „Vienu metu paminime visus Šventuosius, kurie taip pat yra mirę, bet jie yra Dievo artumoje. Visų Šventųjų dienos popietę pradedame minėti Vėlines, Visų mirusiųjų dieną, kada prisimename išėjusiuosius, už kuriuos meldžiamės ir prašome Dievo gailestingumo, trokštame, kad jie būtų Viešpaties artumoje. Tos dienos šiek tiek skiriasi, bet jas sieja tai, kad ir Šventieji, ir mūsų artimieji yra mirę.“

Klebonas pastebėjo, jog per tas dienas mes paryškiname prisikėlimą Kristuje – mirusieji nėra kape, kapas tuščias, nes Kristus nugalėjo savo kančia mirtį, todėl mes švenčiame Prisikėlimą. Tai ir yra mūsų tikėjimo esmė. Svarbiausia yra Mišių auka. „Norėčiau priminti Šventojo Augustino motiną – Šventąją Moniką. Kai Monika mirė svetimame krašte, jos klausė: „Ką daryti, juk negalėsime tavęs palaidoti gimtojoje šalyje?“ Ji atsakė: „Jūs dėl to nepergyvenkite, kur mane palaidosite, Viešpats mane visur suras. Aš noriu vienintelio dalyko, kad būčiau paminėta ant Viešpaties altoriaus, Mišių aukoje. Kiekvienam krikščioniui yra svarbu Mišių aukoje – Eucharistijoje – paminėti savo artimuosius“, – pasakojo klebonas V. Vaišvilas.

Kviečia į Vėlinių procesiją

Klebonas pastebėjo, kad deganti žvakė mums visada reiškia prisikėlusį Kristų, todėl yra sakoma, kad Kristus mums šviečia.

„Todėl ir žvakė, uždegta ant mirusiojo kapo, yra prisikėlęs Kristus, jis yra mūsų šviesa. O kai dega daugiau žvakučių, tai yra gražu. Kai plevena daug žvakučių, mes einame pasižiūrėti šio įspūdingo vaizdo. Ir aš nepritariu tiems žmonėms, kurie, atėjus šventėms – Vėlinėms, Kalėdoms, Velykoms, – pradeda bartis ir mokyti kitus, kaip puošti kapus, kiek žvakių pirkti. Ta žvakutė ar gėlytė ant kapo yra mūsų meilės mirusiesiems išraiška. Tai yra gražūs žmonių jausmai. O tikėjimo ženklas yra Kristus, esantis kiekviename iš mūsų“, – kalbėjo klebonas.

Lapkričio 1-ąją bažnyčia kasmet rengia Vėlinių procesiją. Šiemet ji vyks ir Druskininkuose. Klebonas V. Vaišvilas kviečia visus druskininkiečius lapkričio 1 dieną, 13.30 val. dalyvauti Vėlinių procesijose senosiose Druskininkų kapinėse, o lapkričio 1-ąją 20 val. – naujosiose Druskininkų kapinėse. Parapija pasirūpino šios procesijos įgarsinimu. Klebonas prašo, kad visi dalyvaujantieji procesijoje turėtų žvakę.

„Mirtis atrodo kaip tamsa, tačiau toje tamsoje yra ir šviesos, todėl žvakutėmis sukursime šviesos kelią. Kas norės, bus atskirai pašventinami paminklai ir kapai“, – sakė klebonas V. Vaišvilas.