ĮSPŪDIS: Pianistas-fotografas-germanistas-bankininkas-ekonomistas-akvalangistas, arba dar viena baltų pirštinių istorija

Į Seimą kandidatuojantys politikai Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikiamoje anketoje gali pateikti patogesnes ir pagražintas biografines legendas. VRK šių duomenų netikrina ir už melagingus ar netikslius duomenis nebaudžia. Na, bet patys Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai, kontroliuojantys apylinkių ir apygardų rinkiminių komisijų narius, renkamus politikus, patys turėtų būti neabejotinai krištoliniai skaidrios reputacijos, išsilavinę, Lietuvai pasišventę ir prisiekę žmonės?

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991-aisiais, po tragiškų Sausio 13-osios įvykių, net ir Lietuvos teismų teisėjai susidurdavo su dilema – kaip vertinti nusikaltimo priežastingumą, mat ir mašinų vagys, nutverti už rankos, vėliau teismo salėje sekdavo pasakas: „mašiną vogėme, nes skubėjome ginti Seimo ir Lietuvos Nepriklausomybės“. Atrodo, visi buvome ten, dar nebuvome emigravę. Tiesa, buvo ir kitokių – jau išvažiavusių. Tik jiems vėliau reikėjo sugalvoti svarbią pasiteisinimo priežastį – tėvų raštelis negaliojo.

Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Viliaus Semeškos oficialiai skelbiama autobiografija lakoniška: „Mokėsi Druskininkų 1-ojoje ir 3-iojoje vidurinėse mokyklose, Druskininkų vaikų muzikos mokykloje; studijavo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Goethe’s institute Vokietijoje; Vilniaus aukštesniojoje ekonomikos mokykloje įgijo banko tarnautojo kvalifikaciją; Vilniaus universitete suteikti ekonomikos bakalauro ir ekonomikos magistro laipsniai.“

Prieš keletą metų V. Semeškai kandidatuojant Į Druskininkų savivaldybės mero postą, viename vietos laikraštyje buvo publikuota „išsami“, net tris lapus užimanti biografija. Ji ir paskatino pasidomėti politiko biografijos vingiais. Detaliai, kaip sako vokiečiai, „pritaikant SALIAMI dešros metodą“ – žingsnis po žingsnio patikrinti.

Paskutinis abiturientų skambutis jam, kaip supratau, neskambėjo. Nėjo jis su abiturientais ir saulės pasitikti. Buvę klasiokai jo beveik neprisimena. Tuometės Druskininkų pirmosios vidurinės mokyklos V. Semeška nebaigė. Dešimtoje klasėje jis „peršoko“ į Druskininkų trečiąją vidurinę mokyklą. Tiesa, ir jos jaunuolis nebaigė. Kaip skelbia archyvo dokumentai, „Vilius Semeška priimtas mokytis į Druskininkų 3-osios vidurinės mokyklos 10a klasę nuo 1987 metų rugsėjo 1 d. Išbrauktas 1988 metų rugsėjo 22 d., kaip išvykęs mokytis į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą.“

Pristatydamas savo idėjas Lietuvai, Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius, socialinių mokslų daktaras, teisininkas, knygos „KGB vaikai“ autorius Justinas Žilinskas sakė, kad „man skaudžiausia tema mūsų šalyje išsilavinimas“. Įdomu, kaip reaguotų šis ilgametis VRK komisijos narys, sužinojęs, kad dabar jo vietoje VRK darbuojasi kitas, konservatorių ir netgi paties Gabrieliaus Landsbergio deleguotas komisijos narys V. Semeška, deja, kaip atrodo, nebaigęs vidurinės mokyklos? Ironiška, bet knygoje „KGB vaikai“ pagrindinis veikėjas – KGB agentų tėvų ir operatyvininkų saugomas Vilius. Knyga rašyta seniai, o ir, kaip teigia pats autorius, bet kokie sutapimai atsitiktiniai, be to, vaikai gi neatsako už savo tėvus.

Taigi Druskininkų pirmosios vidurinės mokyklos V. Semeška nebaigė, trečiosios – irgi. O į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą neįstojo, mat 1988 m. meniškos sielos jaunuolis bandė mokytis Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. „Laisvalaikiu su draugais grojo džiazą“, tiesa, Druskininkuose per atostogas kažkodėl dirbo „fotografo pagalbininku“?…

V. Semeškos kuriamoje biografinėje „legendoje“, toliau vėl rašoma poetiškai – „netruko prabėgti dveji metai“. Tik, va, bėdelė – tuo metu, norint baigti aukštesniąją J. Tallat-Kelpšos mokyklą ir įgyti vidurinį profesinį išsilavinimą, reikėjo studijuoti trejetą metų, o V. Semeška, kaip skelbia archyviniai dokumentai, „J. Tallat-Kelpšos mokykloje mokėsi 1988-1990 metais. 1990 metų spalio 12 d. Vilius Semeška išbrauktas iš moksleivių sąrašų, kaip nelankantis.“

Taigi ir aukštesniosios J. Tallat- Kelpšos mokyklos V. Semeška nebaigė. O romantiškai kurpiamoje biografijoje įterptas sakinys, kad „artėjo šaukiamasis laikas. 1990-ųjų rudenį druskininkietis turėjo būti pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje“ tarsi turėtų užbėgti už akių ir paaiškinti, bet iš tiesų tik kelia logišką klausimą – kodėl? Juk moksleivių į armiją tarsi ir neėmė? O mokytis dar buvo likę visi metai? Kažkas čia ne taip?..

Viską tarsi turėtų paaiškinti pagal aštraus siužeto nuotykių filmo scenarijų tik jau „būsimuoju laiku“ kuriami biografinės legendos vingiai. Jau 1990 m. rugsėjį jaunuolis bėga į užsienį. „Šešiolikmetis iš Druskininkų tyliai rezgė pasipriešinimo planą: jis atsisakys tarnauti sovietų kariuomenei, slapta pasitrauks į Vakarus, ten mokysis ir dirbs Lietuvai, o namo grįš iškart, kai pasienyje atsistos pirmas Nepriklausomos Lietuvos karys“…

Tylokai nykus „pasipriešinimo planas“ – sovietų armijos kariu nebūsiu, o Nepriklausomos Lietuvos kariu irgi?…

Prisiminkime istoriją. 1990 m. rugsėjo 6 d. TSRS pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę. O Vilius Semeška, tuo metu „laikydamas rankose sovietinį pasą“ (o kaip kitaip – lietuviški pasai pradėti išdavinėti tik 1992 m., tik čia kukliai pratylėta – laikydamas sovietinį užsienio pasą!), lipo į traukinį „Vilnius-Varšuva“. Toliau paskelbtoje „legendoje“ rašoma, kaip V. Semeška, turėdamas „fiktyvų vienos lenkų šeimos kvietimą juos aplankyti“, rodydamas J. Tallat-Kelpšos meno mokyklos, (tos pačios, kurios taip ir nebaigė), moksleivio pažymėjimą, meluoja, kad atsiliko nuo muzikantų grupės, bėga „dirbti Lietuvai“ ir nelegaliai kerta Baltarusijos-Lenkijos sieną! „Nie do wiary – neįtikėtina“, – pasakytų bet kuris Lenkijos pasienietis. Vokietijos ambasada Vilniuje atidaryta tik 1992 m., tad kad ir kaip butų nepatogu pripažinti, deja, tuomet visi dokumentai, tarybiniai užsienio pasai, leidimai išsikeisti užsienio valiutą buvo išduodami per OVIR ir, žinoma, tikrinami Maskvoje. Reikėdavo pristatyti pažymas apie teistumą, registraciją, pažymą iš karinio komisariato, charakteristiką iš darbovietės ir t.t. Laukti tekdavo tris-šešis mėnesius, kartais – ir metus. O kaip galėjo būti išduotas užsienio pasas vidurinės mokyklos dar nebaigusiam, mokslo metų metu į užsienį susiruošusiam, nekomjaunuoliui, nekomunistui, šaukiamojo amžiaus, nevedusiam, tarybinėje armijoje netarnavusiam lietuviui, vienam be tėvų vykstančiam į užsienį aplankyti nepažįstamos lenkų šeimos? „Baikit, nemanau“, – galėtų pasakyti toks žurnalistas Rimvydas Valatka.

Skaitome toliau. Ten dar įdomiau. Varšuvoje atsibudęs, jaunuolis laisvai nusiperka bilietą ir sėda į vokišką traukinį. Naktį Lenkijos, o po to ir Vokietijos pareigūnams vėl suskelia tą pačią legendą, „kad atsiliko nuo muzikantų grupės“, ir iš ryto jau atsibunda Berlyno Friedrichstrasėje? „Unmoeglich – neįmanoma“, – užtikrintų bet kuris vokiečių pareigūnas.

Galbūt išvykti iš Lietuvos padėjo, kaip mieste kalbama, paslaptingos poilsiautojos iš Maskvos atvežti suklastoti dokumentai?

Sekame publikuotą pasaką toliau. Pacituokime patį istorijos autorių: „Sėkmingai perėjęs Vakarų Berlyno sieną, kreipiausi tiesiai į Vakarų Vokietijos policininkus, paaiškinau, kas aš toks. Kalbėjau angliškai, vokiškai mokėjau tik pasisveikinti ir kelis žodžius iš karinių kino filmų. Mane vokiečiai puikiai suprato ir nuvežė į politinio prieglobsčio paskirstymo punktą… Kitą dieną turėjau nuvykti į JAV saugumo skyrių Berlyne. Ten buvau detaliai apklaustas“, – pasakoja V. Semeška.

Romantinėje biografinėje apysakoje nerašoma, bet labai reikėtų patikslinti – Lietuva tuo metu jau buvo nepriklausoma Respublika, o V. Semeška prašo politinio prieglobsčio Vokietijoje ar Amerikos ambasadoje?! Po mėnesio jaunuolis nukreipiamas gyventi į Duisburgą, ten apsigyvena – va kaip netikėta! – „pas bičiulį vokietį, su kuriuo buvo susipažinęs studijų metais Vilniuje“. Ko gero, dar moksleivis, nemokantis vokiškai, devyniasdešimtaisiais Vilniuje netyčiukais susipažino su vokiečiu? Na, tiek to, tarkim, patikėjom…

To paties biografinio straipsnio kitame puslapyje V. Semeška pats save paneigia ir lengvai sugriauna taip kruopščiai kurptą legendą apie „heroišką“ pabėgimą per sieną su J. Tallat-Kelpšos mokyklos moksleivio pažymėjimu: „Sovietinį užsienio pasą turėjau palikti Vakarų Berlyno policijoje.“ Tai dabar jau sovietinį užsienio pasą? Vizų tais laikais nebuvo. O užsienio pasas ir reiškė, kad keliauti galėjote paprastai! Be jokių „makaronų kabinimų“ traukinių kontrolieriams, muitininkams, pasieniečiams ir kitiems pareigūnams.

Ir dar… Pratęsiant geriausias lietuvių liaudies pasakų tradicijas, pasirodo, kad bičiulio mama dėstė vokiečių kalbą Duisburgo institute, kuri „oi kaip spaudė prie knygų“. Per tris mėnesius jaunuolis taip gerai išmoko vokiečių kalbą, kad buvo „priimtas į Goethe’s instituto trečiąjį kursą“. Palaukite, o kodėl nestudijavote Duisburgo institute, kuriame ir dėstė „bičiulio“ mama? Institutas vietoje, ir važiuoti niekur nereikia? O Goethe’s institutas toli, be to, dar ir mokamas…

Žurnalistams pradėjus domėtis „stebuklingu“ V. Semeškos išsimokslinimu, jis pats dar kartą patvirtino, kad baigė Goethe’s institutą. Ir netgi pateikė sertifikatą.

Tiesa, tik kalbos kursų baigimo pažymėjimą, išduotą ne Duisburge ir ne Diuseldorfe, o Frankfurte prie Maino. Duisburgas nuo Frankfurto prie Maino nutolęs tik 250 kilometrų, ir kelionė iki ten užtrunka apie tris valandas. Tai ne toks jau menkas atstumėlis, kad galėtum pamiršti ar sumaišyti ganėtinai skirtingų miestų pavadinimus.

Beje, sertifikatas išduotas su gramatine klaida – pavardės grafoje parašyta „Seneska“. Ar galėtų stropus studentas, sąžiningai per vasarą puikiai išmokęs kalbą ir „puikiai“ pabaigęs kalbos kursus, atsiimti tokį pažymėjimą ir nieko nepasakyti tokiai garbingai mokymo įstaigai? Ar galėtų „ordnungą“ mėgstantys vokiečiai šitaip neapsižiūrėti. Padarykime prielaidą, kad galėtų – jeigu, galimai, jiems dokumentus kas nors siųstų faksu…

Kolegoms žurnalistams Goethe’s instituto filialo Vilniuje darbuotojai paaiškino, kad Goethe’s institutas nėra ir niekada nebuvo aukštoji mokykla. „Esame vokiečių kultūros institutas, taip pat kaip Britų taryba ar Prancūzų institutas. Goethe’s institutuose Vokietijoje galima kursuose mokytis vokiečių kalbos nuo A1 iki C2 lygio, bet tai yra tik kalbos mokymasis. Be to, Duisburge nėra Goethe’s instituto, artimiausias tame regione yra Diuseldorfe“, – raštu atsakė Goethe’s instituto Vilniuje Kalbos skyriaus vadovė Nijolia Buinovskaja.

Tai kaip čia dabar? Nutarėme paklausti ir Goethe’s instituto Frankfurte prie Maino direktorę Juttą Gehrig, ar V. Semeškos pateiktas dokumentas yra tikras, o jeigu taip, tai ką galėtų reikšti antspaudas „Duisburg“? Ar V. Semeška, gim. 1972.05.02 Druskininkuose, iš viso baigė vokiečių kalbos kursą J. W. Goethe‘s institute Frankfurte prie Maino? Nutrukome sulaukti atsakymo:

„Dokumentas, kurį Jūs pridėjote, nebuvo išduotas J. W. Goethe-Institute, todėl negalime patvirtinti jo autentiškumo. Tačiau aš Jums negaliu patvirtinti ir kad jis netikras, nes tuometinį „Vokiečių kalbos kaip užsienio kalbos sertifikato“ egzaminą Goethe Institutas sukūrė kartu su Vokietijos suaugusiųjų švietimo asociacija, ir jis buvo vystomas daugelyje institucijų. Jis buvo pripažįstamas tarptautiniu mastu Tarptautinės sertifikatų konferencijos (ICC pažymėta ant popieriaus).

Išlaikyti egzaminą buvo galima ne tik Goethe-Institute, bet ir daugelyje kitų vietų, kur buvo siūlomi kalbos mokymai. Duisburge tikrai nėra Goethe-Instituto, bet galbūt ponas Semeška išlaikė egzaminą bendruomenės kolegijoje Volkshochschule (VHS). Ką reiškia antspaudas (Duisburg), negaliu pasakyti, galbūt paklauskite Duisburgo miesto administracijoje ar bendruomenės kolegijoje.“

Panašiai atsakė ir Instituto personalo vadovas Felix Valentin: „Dėkojame už klausimus. Aš labai tikuosi, kad ponas Semeška savo sertifikatą gavo kitoje licenzijuotoje įstaigoje (pvz., Liaudies švietimo centre), nes mano turimomis žiniomis, Duisburge Goethe institutas neegzistuoja. Be to, kadangi sertifikatas buvo išduotas 1991 m., o egzaminų bylų rezultatai saugomi 10 metų, negalime pranešti ko nors konkretaus.“

Klausimų tik daugėja. Į juos garbusis VRK narys jau nebenori atsakinėti, skundžiasi kam gali, o atsakyti teks.

Laukite tęsinio…

 

V. Semeška – nuo politinio prieglobsčio politiką pradėjęs politikas?

 

Dokumentas su klaida pavardėje išduotas ne Goethe‘s institute

 

Laiko verpetai knygoje sukelia dvejopų minčių…

 

Virginijus Girgždas