Mokslo metai baigėsi kelione

Atslūgus pandemijos bangai, senjorai, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai, kaip ir visi, kas nuolat trokšta naujų įspūdžių, bendravimo džiaugsmo, nusprendė keliaudami pabaigti mokslo metus. Ne užsienyje, o Šiaurės Lietuvos kampelyje – Biržuose.

Trečiojo amžiaus studentams mokslo metai baigėsi labai turiningai / Trečiojo amžiaus universiteto archyvo nuotrauka

Birželio 15 d. didžiulis autobusas pajudėjo Kauno link, kur laukė gidė. Pamankštinę kojas prie Kauno pilies, pasigėrėję Santaka, Vyčio skulptūra, iškentę didmiesčio rytinio eismo grūstį, pagaliau pasiekėme „Via Baltica“. Šiuolaikinis kelias buvo proga gidei mus sugrąžinti į praeitį, supažindinti su istoriniais keliais, ėjusiais per Lietuvą. Keliaudami Vidurio Lietuvos lyguma, išgyvenome dvejopus jausmus: akį džiugino, stebino aguonų raudoniu liepsnojantys javų laukai, liūdna buvo žiūrėti į vandenyje mirkstančius pasėlius, liūčių ir vėjų išguldytus plotus…

Kelionė neprailgo, nes klausėmės pasakojimų apie iš pravažiuojamų vietų kilusius ar ten gyvenusius ir Lietuvai nusipelniusius žmones: didikų Radvilų ir Tiškevičių giminių atstovus, Tėvą Stanislovą, skulptorių Zikarą, brolius Vileišius ir kt. Artėjant prie Panevėžio, gidė nusprendė patikrinti, ką mes žinome apie Aukštaitijos sostinę – surengė viktoriną. Pasirodėme ne iš kelmo spirti – beveik visas užduotis įveikėme: iš apibūdinimų atpažinome kūrėjus, sportininkus, garsinusius Panevėžį ir Lietuvą, įvardijome miesto kultūros ir sporto objektus. Važiuojant Pasvalio, Biržų rajonų žemėmis, buvo primintas ir to krašto gamtinis išskirtinumas – karstinės įgriuvos.

Pasiekę Biržus, pirmiausia pasukome prie Kirkilų karstinės kilmės ežerėlių ir savitos formos apžvalgos bokšto. Ne visi išdrįso įveikti 30 m aukštį, kad pažvelgtų į apylinkes. Kiti tenkinosi pasivaikščiojimu tilteliais.

Kitas kelionės objektas – grafų Tiškevičių pastatytas Astravo dvaras. Klasicizmo stiliaus rūmai dabar tvarkomi, todėl pasidairėme į buvusius žirgyno mūrus, kur dar prieš kelis dešimtmečius buvo įsikūręs lininių audinių fabrikas „Siūlas“, pasigrožėjome parko gėlynais, pasivaikščiojome Širvenos ežero, dirbtinio vandens telkinio Apaščios ir Aluonos upių santakoje, pakrante. Paskui mediniu lieptu keletą šimtų metrų nužingsniavome į kitą pusę – patį Biržų miestą.

Paskutinis pažintinės kelionės objektas – Biržų pilis, kurią 16 a. pabaigoje pasistatė didikai Radvilos. Ji tarnavo kaip gynybinis bastionas prieš švedus. Pilis per karus buvo švedų sugriauta, atstatyta ir vėl sugriauta. Dabar ji vėl atstatyta. Joje įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir viešoji biblioteka. Pilies arsenale  dzūkų ausiai labai neįprasta biržiečių (šiaurės panevėžiškių) tarme šmaikštuolė muziejaus darbuotoja supažindino su 16 a. gynybos priemonėmis: arkebūza, patrankomis ir kt.  Ir patys galėjome elektroninėje erdvėje pabandyti patrankos sviedinį iššauti į švedų stovyklą. Deja, nesėkmingai. Muziejuje lankytojams pristatoma edukacinė programa – senoji aludarystė, tradicinės vaišės ir etnomuzikavimas alaus gamybos ekspozicijoje. Taigi ir mes buvome sutikti su liaudies muzika, susodinti už lino staltiesėmis uždengtų stalų, supažindinti su visu alaus gamybos ciklu, pavaišinti „pirmoku“ alumi, varškės sūriu ir skaniąja Biržų duona. Dainininkai ne tik linksmino senosiomis liaudies dainomis, bet ir mus mokė „Gėrio alutį, gražė dainavo…“ („Gėriau alutį, gražiai dainavau…“). Net ir sutartinė, būdinga tik šiam kraštui, neblogai skambėjo dzūkų lūpose.

Nusipirkus lauktuvių, autobusas pasuko namų link. Net ir tuo pačiu keliu grįžtant, kelionė neprailgo. Klausėmės gidės surinktų linksmų istorijų apie alaus poveikį jo padauginusiems, sužinojome, kokią naudą gali duoti saikingas jo ragavimas. Keliautojai dalijosi įspūdžiais, dainavo, dėkojo už turiningą kelionę jos organizatorei Onutei Malaškevičienei, gidei, neleidusiai nuobodžiauti. Mokslo metai Trečiojo amžiaus studentams baigėsi labai turiningai.

ita Aleksonienė