DRUSKININKŲ KRAŠTO ISTORIJA Atsiminimai apie kino teatrą „Aidas“

Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „Druskininkų krašto praeitis, genealogijos“ buvo paskelbtos kelios temos, kuriose druskininkiečiai pasidalino atsiminimais ir nuotraukomis apie kino teatrą „Aidas“.

Kino teatras architekto Vykio Juršio buvo suprojektuotas 1965 metais, jis vadintas socialistinio modernizmo stilistikos objektu. Norėta, kad pastatas būtų vaizdingas, stengtasi išryškinti antrą aukštą ir stiklines langų juostas. Gelžbetoninį kino teatrą statę druskininkiečiai prisiminę, kad vienas iš suvirintojų buvo Juozas Černiauskas juokavo, jog norintiems pastatą sugriauti, reikės gerokai pasistengti. Kino teatro statybvietėje savo vaikystės dienas praleidę druskininkiečiai stebėjosi, kokie tuo metu buvo bebaimiai, laipioję pamatais, nenukritę ir nesusižaloję. Anuomet atrodė, kad kino teatras skiria naujai atsiradusią Druskininkų miesto dalį nuo Senamiesčio.

820 vietų turintis kino teatras „Aidas“ pradėtas naudoti 1967 metų birželio mėnesio pradžioje. Pirmieji lankytojai buvo pastato statytojai. Jiems parodyta tuo metu nauja ir greitai išpopuliarėjusi sovietinė muzikinė kino komedija „Vestuvės Malinovkoje“.

Sovietmečiu Druskininkų kino teatras buvo priskirtas prie pirmos kategorijos kino teatrų – buvo vienas iš geriausių Sovietų sąjungoje. Pasižymėjo naujausia aparatūra, puikia akustika ir plačiu, aukščiausios kokybės ekranu. Pasakojama, kad panašų ekraną turėjo tik Vilniaus „Lietuva“. Kino teatro kolektyvas, kaip ir panašios įstaigos, dalyvavo taip vadinamame socialistiniame lenktyniavime ir dėl šios priežasties skaičiuodavo lankytojus. Iki 1976 metų kino teatrą aplankė 720 356 lankytojai, o 1977 metų pabaigoje džiaugėsi, sulaukę milijoninio lankytojo.

1977 metais kino teatrui „Aidas“ priklausė salės sanatorijose „Eglė“ ir „Lietuva“. Vasaros metu kino filmai buvo demonstruojami 548 vietų kino teatre „Voveraitė“. Tuometis Druskininkų kinų direktorius buvo Semionas Averbuchas, kurorto kinematografijoje dirbęs nuo 1956 metų. Druskininkų kino teatrų veteranas buvo inžinierius Romualdas Neifeldas, kuris kurorto kinematografijoje darbavosi nuo 1947 ar 1949 metų. Manoma, kad Druskininkuose tais metais buvo įrengtas pirmasis stacionarus kino teatras „Spalis“ su sale, talpinusia vos 250 žiūrovų. Kino teatro direktorius turėjo savų privilegijų.

Vakarinių kino seansų metu retai būdavo laisvų vietų. Visuotinio „blato“ laikais S. Averbuvhas liepdavo neparduoti bilietų į kelias, taip vadinamas, „direktoriaus“ vietas. Jas, kai demonstruodavo įdomesnį filmą, užimdavo „savi“ arba pats S. Averbuchas. Kino filmų demonstravimas turėjo savotišką reglamentą. Kai kurių filmų žiūrovai laukdavo. Pasakojama, kad S. Averbucho pažintys padėdavo naujus filmus druskininkiečiams pamatyti ankščiau už vilniečius. Kino teatre dirbo mechanikai Tadeuš Veikšner, Francas Lukoševičius, kontrolierė Albina Miliauskaitė.

Praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje kino teatras buvo bene didžiausias druskininkiečių traukos objektas. Pažintis su „Aidu“ prasidėdavo nuo informacijos telefonu. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad buvo telefono numeris, kuriuo paskambinus, vyriškas balsas pranešdavo, kokie filmai bus demonstruojami konkrečią dieną. Su akcentu kalbantis vyras buvo kino teatro dailininkas Butoko, kuris piešdavo reklaminius plakatus-kino teatro afišas.

Sekmadieniais būdavo vaikų vidurdienio seansai. Popkornų nebuvo. Kažkam šventė prasidėdavo vaistinėje, nusipirkus kelis pakelius gliukozės arba askorbo rūgšties buteliuką. Kino teatro klestėjimo laikotarpiu eilės prie bilietų buvo „kilometrinės“. Bilietėlį buvo galima nusipirkti vienoje iš trijų kasų. Kai kurie druskininkiečiai prisimena kasininkių vardus: Teresė, Vera, Mira. Tai buvo nuostabios moterys – jos žinojo daugumos vaikų vardus, nes pažinojo tėvus.

Eilės ir vietos buvo žymimos skirtingais spalvotais pieštukais. Bilietėliai, priklausomai nuo eilės ir seanso, kainuodavo nuo 30 iki 70 kapeikų.

Atostogų metu į seansą vaikams įleisdavo už 10 kapeikų. Eilės į salę buvo didelės, tačiau žiūrovai įeidavo labai greitai. Žmonės prisimena bilietų tikrintoją – kantriąją Mikelionienę.

Pirmame aukšte buvo kino teatro bufetas, kuriame visada būdavo ilga, „gyva“, labai greitai slenkanti eilė. Druskininkiečiai dar prisimena skaniausias tuo metu valgytas dešreles su garstyčiomis ir duona, tinginį su kmynų arbata ar limonadu. Antrame aukšte visada vykdavo neblogos parodos. Visi vaikščiodavo ratu, šnekučiavosi. Labai panašiai, kaip per pertrauką mokykloje.

Prieš kino seansą vaikams būdavo rodomas humoristinis kino žurnalas „Jeralaš“ (nuo 1974 m.). Dažniausiai – kelios serijos, rusų kalba. Kiekvienas siužetas prasidėdavo pavadinimu ir animaciniu vaizdeliu. Muziką ir dainos žodžius, kuriais prasidėdavo filmukas, visi prisimena iki šiol – „Berniukai ir mergaitės, o taip pat jų tėveliai…“ Suaugusiems skirti kino seansai dažniausiai prasidėdavo satyriniu kino žurnalu „Fitil“ (nuo 1962 m.). Žurnalo užduotis – humoro forma kovoti su negatyviomis apraiškomis sovietinėje visuomenėje: kyšininkavimu, girtuokliavimu, tinginiavimu, biurokratija, valstybinio turto vagystėmis. Dar būdavo dokumentiniai propagandiniai filmai apie „socializmo statybas“. Pasitaikydavo, kad ir sekmadieniais, seanso vaikams metu, ekrane pasirodydavo dokumentika apie tai, kaip „dirba darbo liaudis“. Tuomet salėje pasigirsdavo švilpimas ir kojų trepsėjimas. Bet taip būdavo jau šiek tiek vėliau, devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Geriausiais kino teatro „Aidas“ laikais buvo filmai, į kuriuos žiūrovai skubėdavo po kelis kartus. Bene garsiausi – „Fantomas“ (1964 m.), „Zorro“ (1975 m.), „Nesugaunamieji keršytojai“ (1966 m.), „Vikingai“ (1958 m.) ir kiti. JAV meninį filmą „Makenos auksas“ (1969 m.), demonstruotą nuo 1973 metų, kai kurie žiūrėjo apie dešimt kartų. Dauguma prisimena ir indiškus filmus. Praleisti indišką filmą su jaudinančia muzika ir įmantriu meilės siužetu mergaitėms buvo beveik nuodėmė.

Kino teatro veiklos merdėjimo laikotarpis prasidėjo, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Tai sutapo ir su vaizdo magnetofonų atsiradimu. Keli miesto verslininkai už nedidelę kainą mažose salėse demonstravo populiarius Holivudo filmus. O kino teatre buvo demonstruojami ne visada įdomūs filmai. Buvo liūdna, kai į seansą ateidavo vos 4-5 žiūrovai.

Tačiau buvo organizuojamos parodos, įdomūs koncertai ir renginiai. Kino teatras į prekybos centrą virto palaipsniui. Pirmiausia, parduotuvė buvo įkurta antrame aukšte, o paskui – ir kituose aukštuose.

Pagal druskininkiečių atsiminimus ir R.Jurgelionio straipsnį „Jubiliejiniais – milijoninis žiūrovas“ 1977-01-20 Nr.9(3647), „Raudonoji vėliava“ parengė Valerijus Voroninas

Nuotraukos iš Teresos Igumnovos šeimos archyvo