Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejuje – moksleivių fotografijų paroda

Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejuje iki kovo 4 d. bus galima apžiūrėti Leipalingio progimnazijos 4 ir 6 klasių mokinių Dominyko Vikniaus, Viktorijos Jurkonytės, Austėjos Burbaitės, Ugniaus Meiznerio, Godos Dumbliauskaitės, Emilijos Šoliūnaitės, Medos leščinskaitė, Viktorijos Markelionytės fotografijų ekspoziciją. Parodos iniciatorė – Sandra Giedrienė.

A. Volungevičiaus kraštotyros muziejuje atidaryta 4, 6 klasių mokinių fotografijų paroda/Leipalingio progimnazijos nuotraukos

Vaikų fotografijų paroda gimė, praėjus metams po to, kai apgyniau magistrinį darbą „Edukacinės įtraukties procesai ugdytinių bendruomenėje: foto balso perspektyva“. Šio darbo tikslas – taikant foto balso metodą, atskleisti edukacinės įtraukties procesus mokinių bendruomenėje, kai kartu ugdomi skirtingų poreikių vaikai.

Kadangi dirbu Leipalingio progimnazijoje specialiąja pedagoge, savo baigiamojo darbo tyrimo dalyviais pasirinkau būtent šios mokyklos dabartinius ketvirtos ir šeštos klasės moksleivius, kurie tyrime dalyvavo kaip savanoriai. Siekiant suprasti besiformuojančius tarpasmeninius ryšius tarp vaikų, į tyrimą buvo įtraukti visi abiejų klasių mokiniai, bet fotografijas užfiksavo ir kalbėjo apie jas tik dalis jų.

Parodoje eksponuojama daugiau nuotraukų, nei jų buvo panaudota baigiamajame darbe, tad ne po visomis pateikiamos autorių mintys. Nepavyko gauti visų pokalbiuose dalyvavusių mokinių įamžintų vaizdų apie fotografijas. Tyrimo duomenų surinkimui buvo taikomas sociometrinis tyrimas, skirtas mokinių statuso grupėje kaitai įvertinti bei foto balso (Photovoice) metodas, leidęs identifikuoti įtraukties procesus mokinių bendruomenėje bei atskleisti gilesnius vaikų tarpasmeninius ryšius.

Foto balsas – tai būdas papasakoti apie savo gyvenimą, rodant fotografijas ir kalbant apie jas. Pasak užsienio autorių, foto balso širdis – tai vaizdų ir žodžių maišymasis. Lietuvoje foto balso metodas nėra paplitęs, o pasaulyje – plačiai žinomas ir naudojamas įvairiuose projektuose bei tyrimuose.

Parengiamajame etape vaikams buvo paaiškinta, kad jie galės fiksuoti jiems aktualius objektus ir situacijas ugdymo aplinkoje, vėliau buvo prašoma pasirinkti jiems patiems aktualias nuotraukas, apie kurias kalbės. Foto balso metodo vykdymo etape buvo bandomasis pokalbis, kai dalyviai galėjo laisvai pasakoti apie visas fotografijas, o vėliau labiau koncentruotasi į ugdymo procesus. Remdamasi SHOWed metodu, uždaviau jiems nukreipiančius klausimus, kurie leido palaikyti, praplėsti pokalbį, pagelbėjo mokiniams, pasakojant apie nuotraukas. Dalyviams aptariant nuotraukas, taikytas diskusijos metodas: vaikai rodė vieni kitiems nuotraukas, kalbėjo apie jas, uždavinėjo vieni kitiems klausimus, dalijosi savo patirtimi, žiniomis. Kai kurie mokiniai norėjo išgirsti kitų vaikų nuomonę, turimas žinias, išklausyti jų patirtį.

Abiejų klasių moksleivių pokalbių duomenys rodo, kad dalyvavimas tyrime suteikė visiems mokiniams pasitikėjimo savimi, tai juos privertė susimąstyti apie savo klasės bendruomenę, savo vietą joje. Daugeliui tai buvo proga sulaukti ir teigiamo dėmesio, išreikšti savo nuomonę, požiūrį į juos supančią aplinką. Išryškėjo tokie edukacinės įtraukties procesai kaip pagalba, empatija, dalijimasis savo patirtimi, įspūdžiais, žiniomis, santykių kūrimas, bendruomeniškumas, nuotolinio mokymosi neigiama įtaka santykiams tarp mokinių, vaikų kūrybiškumas, gebėjimas ieškoti informacijos, patirtinis mokymasis.

Sandra Giedrienė,

Leipalingio progimnazijos
specialioji pedagogė