Kūrėjų Vytauto Bložės ir Nijolės Miliauskaitės sielų labirintais

Neseniai Druskininkuose buvo atidengta atminimo lenta poetams, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams Vytautui Bložei bei Nijolei Miliauskaitei. Siekdama dar kartą pagerbti šiuos iškilius kūrėjus, Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka organizavo renginį „Kūrėjų sielos labirintais“.

Renginyje „Kūrėjų sielos labirintais“ prisiminti poetai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai V. Bložė bei N. Miliauskaitė / Remigijaus Bložės asmeninio archyvo nuotraukos

Renginys prasidėjo filmuotu įrašu, nukėlusiu į tuos laikus, kai V. Bložę ir N. Miliauskaitę būdavo galima sutikti kurorto gatvėse ir apylinkėse. Į susirinkusią auditoriją V. Bložė iš ekrano prabilo savo eilėmis. Susidarė įspūdis, kad poetas yra čia pat, tarp druskininkiečių… O iš tikrųjų, nuo V. Bložės mirties prabėgo jau daugiau nei penkeri metai, nuo N. Miliauskaitės netekties – daugiau nei dvidešimt metų.

„Šis susibūrimas – tai ankstesnių įvykių tąsa. Balandžio 15 d. atidengėme atminimo lentą ant namo, kuriame gyveno poetai V. Bložė ir N. Miliauskaitė, o dabar turime galimybę pasidalyti prisiminimais, pavartyti ir paskaityti šių poetų knygas, pasiklausyti jų eilių“, – pradėdama renginį, sakė bibliotekos direktorė Laima Žėkienė. Ji priminė, kad šalia minėtos memorialinės lentos buvo pritvirtintas ir QR kodas – piktograma, kurią nuskenavus, atidaroma interneto puslapio nuoroda su informacija apie V. Bložės ir N. Miliauskaitės gyvenimo įvykius, kūrybą.

Platesniu mastu poetų biografijas ir čia pat išdėstytą jų knygų parodą renginio dalyviams pristatė bibliotekos Vartotojų aptarnavimo ir informacinių išteklių skyriaus vedėja Adelė Bolienė.

Druskininkiečių poetų bendruomenės narys, neurologas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Jonas Tertelis papasakojo, kad jo pažintis su V. Blože prasidėjo nuo medicininių konsultacijų, kurių dvasiškai pažeistam, labai emocionaliam poetui reikėjo, atsigaunant po insulto. Vėliau jų ryšiai peraugo į neformalų bendravimą. J. Tertelis prisiminė, kad V. Bložė Druskininkuose į namą Liškiavos g. 31 persikėlė iš Ratnyčios, kurioje buvo gavęs jau ne pirmą laikiną prieglobstį savo klajonėse po svetimus namus. J. Tertelis kartkartėmis užsukdavo į naująjį poetų butą pasiteirauti V. Bložės apie jo sveikatą, pasišnekučiuoti apie kūrybą. Rasdavo N. Miliauskaitę, besidarbuojančią rašomąja mašinėle. Tuometine pagrindine rašytojų darbo priemone, dažniausiai virtuvėje, ji iš rankraščių perrašinėdavo savo vyro eilėraščius, planavo jo knygą.

V. Bložė mėgo savo rankraščius koreguoti, ieškodamas taiklesnio žodžio, naujų formų ir išraiškos būdų, tad darbo jo žmonai netrūko. Visa namų ūkio ruoša taip pat gulė ant Nijolės pečių, ji besąlygiškai, pasiaukojamai globojo ir saugojo V. Bložę, kad kasdienybės rūpesčiai neužgožtų jo talento.

Kartą J. Tertelis rado N. Miliauskaitę suplukusią, ruošiančią vietą pastatyti pianinui, kuris netrukus turėjo būti atgabentas į butą. Tuo tarpu V. Bložė naudojosi žmonos patarimu per daug nesijaudinti ir pasivaikščioti gamtoje. Dėl gausos darbų, kurių Nijolė imdavosi, jos vyras ją vadino „Barbute“ ir ne kartą šį įvaizdį yra pavartojęs savo eilėraščiuose. Laisvalaikiu Nijolė mėgo siūti skudurines lėles. Vargu ar būtų įstengusi jas parduoti, nes tuo metu amerikietiškosios ikoninės barbės buvo neabejotinai paklausesnės.

V. Bložė didžiausią dėmesį skyrė ne buičiai, o meditacijai, netradicinei savigydai, sveikai mitybai. Jis praktikavo jogą, miegodavo atvirame balkone, kad labiau užsigrūdintų. Jam trūko erdvės, norėjo būti arčiau žvaigždžių. Jo idėjoms N. Miliauskaitė pritarė ir ilgainiui pati jas perėmė.

J. Tertelis pasakojo, kad N. Miliauskaitė labai mylėjo vaikus. Apsilankiusi pas J. Tertelį jo sode, kuriame turėjo kelias lysves, ji vaikus pavaišindavo vegetariškais skanėstais, iškeptais pagal indiškus receptus. Nijolės neišsipildęs noras turėti vaikų jai buvo labai jautrus skaudulys. Ji norėjo įsivaikinti mergaitę, bet tam sutrukdė V. Bložės dokumentai, kuriuose buvo įrašas apie jo gydymąsi psichiatrinėje ligoninėje. Nors šalies vyriausiasis neurologas Česlovas Grizickas buvo konstatavęs, kad šio tipo ligoninėje V. Bložė atsidūrė dėl insulto pasekmių, bet įvaikinimo tarnybos sprendimams tie argumentai įtakos nepadarė.

J. Tertelis akcentavo, kad didžioji V. Bložės kūrybos dalis buvo išleista, jam gyvenant Druskininkuose. Šis gyvenimo laikotarpis abiems poetams buvo kūrybingiausias, paženklintas pripažinimu ir įvertinimu. Leidykloms pradėjus spausdinti V. Bložės eilėraščius, jis išgyveno kūrybinį pakilimą. Nors V. Bložė kartodavo, kad namuose užtenka vieno poeto, bet tuo pat metu brendo bei skleidėsi ir N. Miliauskaitės kūrybiniai pajėgumai, o po pirmosios savo knygos išleidimo ji tapo dar drąsesnė rašyti. J. Tertelis prisiminė savo kelionę su Nijole į Keturvalakius, jos gimtinę. Po šios kelionės poetės įspūdžiai, vaikystės vaizdiniai, tėviškės nostalgija sugulė į melancholišką eilėraštį „Namai, kuriuose niekados negyvensiu“.

J. Tertelis pasakojo, kad V. Bložė ir N. Miliauskaitė planavo palikti kurortą ir kraustytis į Vilnių, nes Druskininkuose jiems stigo kūrybinės visuomenės palaikymo. Rašytojų sąjunga buvo žadėjusi sostinėje statyti jiems butą, bet aplinkybės pasikeitė, ir šie planai liko neįgyvendinti.

J. Tertelio mintims antrino renginio dalyvė švendubrietė, kuri teigė, kad V. Bložė, įsigijęs sodybą Švendubrėje, miegodavo balkone, nors, artinantis žiemai, ant jo lovos krisdavo sniegas.

V. Bložės amžininkė, lietuvių kalbos mokytoja Eugenija Sidaravičiūtė priminė, kad V. Bložės literatūriniai gabumai pradėjo reikštis dar vaikystėje: V. Bložė eilėraščius ėmė kurti, būdamas aštuonerių metų. Jo sesuo Rožė yra pareiškusi: „Šitas šėtoniukas yra labai gabus!“ Išsisukęs nuo tremties, V. Bložė buvo persekiojamas milicijos. Vienąsyk jį, Šeduvos gimnazistą, milicininkai nuvilko į nuovadą. O ten iš radijo skambėjo rusiškų dainų įrašai. V. Bložė čia pat pramoko dainų ir ėmė jas atkartoti. Nuovados viršininkas nustebo, kad jaunuolis moka tiek daug dainų, kiek nė pulkininkas nesugebėtų, ir V. Bložę paleido. V. Bložė ispanų kalbą pramoko per tris mėnesius. Vėliau taip pat vertė ir iš vokiečių, lenkų, rusų kalbų. Buvo muzikalus: grojo akordeonu, pianinu, sintezatoriumi. Likimo užgrūdintas poetas sakydavo, kad kiekviena nelaimė yra savotiška laimė, kad džiaugsmą ir kančią reikia vienodai priimti.

Bibliotekos direktorė L. Žėkienė apgailestavo dėl neaiškaus poetų V. Bložės ir N. Miliauskaitės archyvo likimo. Berods, jis nepateko ir pas Rimvydą Bložę, poeto sūnų iš pirmosios santuokos. Juk šiandien būtų įdomu pamatyti poetų rankraščius, N. Miliauskaitės siūtas lėles. Gal aptiktume ir V. Bložės ranka užrašytas eilutes: „Barbutė ravi, aš mandrauju, o visas sodas stebisi“…

Renginio pabaigoje Druskininkų literatai Julė Bliūdžiuvienė, Rūta Jamantienė, Janina Žilionienė perskaitė po pluoštelį V. Bložės ir N. Miliauskaitės eilių.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija