Garsios aktorės pakvietė paklaidžioti pokario Lietuvos poeto A. Kalanavičiaus sudėtingo gyvenimo vingiais

Kurorto šventės išvakarėse Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka pakvietė į teatro „Labas“ spektaklį „Nedingęs“. Lietingas oras nesutrukdė susiburti gausiam teatro mylėtojų pulkui, panorusiam su trimis garsiomis aktorėmis – Vitalija Mockevičiūte, Neringa Varnelyte ir Jurga Kalvaityte – paklaidžioti pokario Lietuvos poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) sudėtingo gyvenimo vingiais.

Trys žavios aktorės gausiai susirinkusius žiūrovus beveik pusantros valandos vedė erškėčiuotais poeto A. Kalanavičiaus likimo keliais / Viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos

Trys žavios kūrėjos įgyvendino savo įdomią idėją: kalbėdamos poeto Antano, jo motinos, mokytojų, giminių, kaimo moterų, jo mylimos merginos, bendramokslių, bendradarbių, pagaliau plunksnos brolių ir literatūros kritikų lūpomis, beveik pusantros valandos vedė erškėčiuotais poeto likimo keliais. Visi teatrinio pasivaikščiojimo epizodai sugulė į vientisą trumpos poeto biografijos puslapį.

A. Kalanavičius gimė Dzūkijoje, Sapiegiškės kaime, vos už vieno kilometro nuo Nedzingės bažnytkaimio. Jo tėvelis buvo kalvis, o mama – žoliautoja. Antanas pradėjo eiliuoti, mokydamasis Nedzingės vidurinėje mokykloje. Vėliau studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame institute, bet studijų nebaigė. Grįžęs į tėvų namus, atsidavė pomėgiams kalti geležį, daryti peilius ir be atvangos rašyti eilėraščius. Jo kūrybą spausdino periodiniai leidiniai – laikraščiai, žurnalai. Tačiau literatūros leidykla „Vaga“ nesiėmė išleisti nė vieno iš eilėraščių rinkinių, nors net aštuonis poetas buvo pateikęs komisijų svarstymams. Tik po A. Kalanavičiaus mirties, jo buvusios žmonos Perpetua Dumšienės iniciatyva ir pastangomis, išėjo dvi rinktinės – „Ne akmenys guli“ (1994) ir „Dvi saujos laiko“ (2015).

Spektaklis, paįvairintas dzūkiška šnekta ir A. Kalanavičiaus eilėmis, nukėlė į būsimo poeto vaikystę, kai jis su mama veždavo žolynų maišus į Varėnos supirkimo punktą, kai stebėdamas tėvo žaizdrą, savarankiškai kabinosi į kalvio amatą ir meistravo peilius. Po to perbėgo per jaunystę, kai Antanas stojamųjų egzaminų rašinį parašė eiliuotai, kai traukdavo aplinkinių žvilgsnius savo dailininkiška išvaizda, kai su būsima žmona žingsniavo dešimt kilometrų nuo plento į Milioniškę mišku po žvaigždėtu dangum, kai neišlaikęs studijų tempo, „papjautas“ morfologijos ir sintaksės, nuėjo dirbti melioracijos darbų, o po keleto metų, sugrįžęs gyventi pas mamą, skendo vienatvėje ir vis rašė ir rašė… Bet tuo laiku nebuvo nei suprastas, nei priimtas, nei įvertintas. Pakirstas trečio infarkto, A. Kalanavičius atgulė vidury šilo senosiose Sapiegiškės kaimo kapinaitėse.

Vaidinimas atskleidė, kokia gili yra A. Kalanavičiaus poezija, persmelkta stipriais vidiniais išgyvenimais, subtiliu gamtos pajautimu, savitos poetinės kalbos niuansais.

Spektaklio pavadinimas – „Nedingęs“ – yra labai taiklus, nes asocijuojasi ne tik su poeto gimtinės vietovardžiu, bet ir primena, kad poetas A. Kalanavičius, palikęs savo unikalų pėdsaką, šiandien nėra dingęs nei iš Nedzingės krašto, nei iš skaitytojų širdžių, nei iš lietuvių poezijos akiračio.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, projekto partnerė – Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka.

Viešosios bibliotekos informacija