Dailininkės V. Vasiliauskaitės paveiksluose – intriguojančios sapnų vizijos


Iš Druskininkų kilusi menininkė Vilma Vasiliauskaitė kurorte gyvenančius ir iš kitų miestų atvykstančius savo kūrybos mylėtojus pastaraisiais metais vis nudžiugindavo savo paveikslų ekspozicijomis. O šį kartą ji kviečia apžiūrėti naujausių tapybos darbų ekspoziciją intriguojančiu pavadinimu „Europos pagrobimas ir kiti sapnai“. Pandemijos metu menininkei pavyko sukurti šviesą ir viltį spinduliuojančių paveikslų, kuriuose perteikiama svarbiausia – meilės ir vilties – tema.

Vilma džiaugiasi, kad jos personalinė paroda eksponuojama atnaujintoje Miesto muziejaus galerijoje – prieš daugelį metų savo darbus ji jau yra eksponavusi šiose erdvėse tuo metu veikusioje Mažojoje galerijoje. Parodos autorė negailėjo gražių žodžių kūrybingiems ir profesionaliems naujosios galerijos darbuotojams, padėjusiems išradingai pateikti jos paveikslų ekspoziciją.

Vienas iš eksponatų – pačios parodos autorės V. Vasiliauskaitės autoportretas/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Koks jausmas sugrįžti į atnaujintą ir naujam gyvenimui prikeltą parodų erdvę?

– Džiaugiuosi, kad sugrįžau į šios galerijos erdves. Iš pradžių pamaniau, kad galbūt per mažai paveikslų paruošiau, bet, kai juos pakabinome, supratau – tiek ir reikia šiai erdvei. Dar prieš parodą bičiuliams parodžiau paveikslus nuotoliniu būdu ir sulaukiau įvertinimo: „Jie – kaip meilės laiškai, o tu – kaip Europa. Atrodytų, kad, net nukabinus paveikslą, istorija tęstųsi…“ Mane žavi kamerinė šios galerijos aplinka.

– Paveiksluose – amžina šviesos ir tamsos kova, tačiau jie palieka viltį, kad viskas baigsis gerai…

– Parodoje eksponuojami paveikslai buvo sukurti pandemijos laiku, nors apie ją čia beveik nekalbu. Aš daugiau noriu akcentuoti pozityvumą ir mintį, kad tuo metu kaip tik buvo laikas daugiau gyventi, mylėti ir kurti. Todėl ir paveiksluose perteikti tarsi sapnai, turintys siurrealizmo ir humoro prieskonio.

– Ir žiūrovai Tave čia pamatys truputį kitokią, negu įpratę matyti?

– Tikrai, iki šiol vyraujantys paveikslų motyvai buvo gėlės, angelai, balerinos. Iš tikrųjų tai liko ir angelai, ir balerinos, tik jie transformavosi ir neša visai kitas žinutes. Juk, kai pabūni vienas namuose per kovidą, tai visai kitos temos gimsta. Ir savotiškai įdomu buvo savyje stebėti, kaip gimsta tos idėjos.

Anksčiau, kai buvo viskas gerai pasaulyje ir visur aplinkui, kai artimieji buvo sveiki, buvo vienos mintys ir spalvos. O pandeminiu laikotarpiu gimę paveikslai – atradimas man pačiai. Pasirodo, aš galiu ir taip.

– Ko gali tikėtis žiūrovas, atėjęs būtent į šią parodą?

– Šįkart stengiausi atskleisti ir socialines temas, aktualias visam pasauliui. Tik jos perteikiamos savaip, šiek tiek per humoro prizmę, mano išjaustos. Žinoma, meilės tema – amžina. Tai ir stengiausi perteikti kovą dėl meilės, už meilę, su meile, už gyvenimą. Tai vyksta visada ir, manau, tai aktualu kiekvienam.

– Šįkart parodoje galima pamatyti ir pačios Vilmos autoportretą…

– Apie tai niekada nesusimąstydavau ir savęs netapiau. Tiesa, studijų laikais teko savo autoportretų parodą padaryti. O po daugelio metų sukūriau ir savo autoportretą. Čia nėra tiksli mano kopija, greičiau – nuotaikos ir tai, kaip aš save matau iš šalies. Čia tokia mergaitė, lengvai įsimylėjusi ir tą meilę spinduliuojanti. Ta, kuri myli ir patį gyvenimą.

– Druskininkai – taip pat neatsiejama Tavo gyvenimo dalis. Ką šis miestas pačiai reiškia?

– Meilė Druskininkams, kaip ir mamai, turbūt niekada negali išblėsti. Aš čia gimiau, užaugau. Čia mokiausi, puikių meno mokyklos mokytojų dėka manęs laukė nuostabus ir įdomus kelias į meno pasaulį. Čia man viskas sava. Žinoma, kai atrinkinėjau paveikslus parodai, pirmiausia pagalvojau apie savo mamą, sesę ir artimus žmones, kurie ateis jų pažiūrėti.

Su Druskininkais, kaip su mylimu vyru, sakyčiau. Visada norisi drauge būti… Vis norisi čionai sugrįžti, sutikti mylimus žmones, bendrauti ir, jei reikia, pagalbos, irgi suteikti. Man svarbu išlaikyti artimus santykius su gimtuoju miestu, stebėti, kaip jisai atsinaujina, keičiasi, įgyja naujų spalvų, kuo kvėpuoja.

– Ko norėtum palinkėti parodos lankytojams, kurie ateis čia pasigrožėti paveikslais?

– Man labai norisi, kad jie pirmiausia tą parodą aplankytų. Ir kad pažiūrėtų į ją nebūtinai mano žvilgsniu, nebūtinai stengtųsi suprasti, ką aš norėjau pavaizduoti. Man labai įdomios jų mintys ir filosofija – ką jie pajaus ir pamatys.

Onutė Zakarienė, dailininkė, dailės pedagogė: „Vilmos Vasiliauskaitės darbai nustebina spalvų derme, aukštais šviesiais tonais ir tuoj pat šalia tamsių atspalvių giluma. Tik įžengus į ekspozicijų salę, pasitinka darbas, kurio pavadinimas atitinka visos parodos pavadinimą – „Europos pagrobimas“. Pavadinimas suintriguoja, nes primena mitologinę meilės istoriją, kai gražuolę Europą pagrobia jaučiu (buivolu) pasivertęs Dzeusas. Daugelis menininkų praeityje ne kartą savo kūriniuose vaizdavo šią mitologinę istoriją. Tarp jų – ir Vytautas Kazimieras Jonynas, į kurio galeriją druskininkiečiai ir miesto svečiai gali užsukti ir pamatyti, kaip jis tą mitologinę istoriją atvaizdavo savo grafikos darbuose.

V. Vasiliauskaitė šią mitologinę istoriją nutapė, vaizduodama Europą labai gražaus romantiško saulėlydžio fone, galingai, o kartu ir grakščiai sutramdžiusią buivolą – spalvos siaučia, potėpių ekspresija neištaško formos, bet tik sustiprina įspūdį, tarsi darbas būtų nutapytas vienu ypu… Labai graži Europa, nutvieksta saulėlydžio spindulių, žavi, stebina kontrastu – galingo jaučio juodų akių ir galvos plačiais ragais…Stipru!

Apžvelgiant V. Vasiliauskaitės tapybos darbus, alegorijų yra daug, ir net susijusių su šių dienų aktualijom, negandom užklupusiom žmoniją. „Nukritęs iš dangaus“ – tai angelas, tik jis nukritęs iš dangaus…Angelai – tema, mene pasitaikanti ne taip jau retai. Tik šįkart menininkė į ją pažvelgia visai kitu žvilgsniu, kai angelai suklumpa ar tiesiog jų sparnus suvelia stichijos ar… Negaliu nepaminėt dar vieno šios parodos kūrinio – „Autoportreto“. Tai – žavus, žaismingas, įstabių gėlių karūna puoštas autoportretas – akys spindi meile kūrybai ir gyvenimui. Stebiu Vilmos kūrybinį kelią ir džiaugiuosi, kad visuose jos darbuose bet kuria pasirinkta tema spalvos ir šviesos perteikimas yra taip meistriškai valdomi. Talentas, darbštumas, džiaugsmas gyvenimo įtapytas jos drobėse“.

Laima Rekevičienė