A. Fedaravičiūtė: „Druskininkuose radau erdvės saviraiškai“

Žmogaus, kuriam patinka jo darbas – neįmanoma nepastebėti, nes aplink jį sukasi didžiulis veiklos, idėjų verpetas ir būrys bendraminčių. Druskininkų jaunimo užimtumo centro (JUC) jaunimo darbuotoja bei Leipalingio progimnazijos socialinė pedagogė Aistė Fedaravičiūtė sėkmingai buria bendroms veikloms ir jaunatviškoms iniciatyvoms į JUC‘o erdves ateinančius druskininkiečius, o progimnazijoje padeda mokiniams labiau atsiskleisti, vienas kitą pažinti, skatina tarpusavio bendravimą ir supratimą. Aistė tikina, kad visa jos darbinė veikla – ir yra tai, kas jai miela: „Kaip tikriausiai ir daugelis žmonių, darbe praleidžiu maždaug trečdalį savo gyvenimo laiko, todėl labai svarbu, kad daryčiau, tai kas miela širdžiai. Aš darau tai, kas man labai patinka, mano darbas toks, kuris mane veža“.

A.Fedaravičiūtė: „Mokausi kiekvieną dieną: ir iš aplinkinių žmonių, ir iš naujų patirčių.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Aistė, Druskininkuose baigusi „Ryto“ gimnaziją, vėliau studijavusi Vilniuje ir su pagyrimu baigusi aukštąjį mokslą,– viečiūniškė, kaip daugelis pasakytų, – vietinė. Mergina džiaugiasi, kad jos gimtasis miestelis yra visai šalia gražiausio Lietuvos kurorto – Druskininkų. Jai smagu, kad ir patys Viečiūnai taip pat sparčiai tobulėja, aplinka – vis gražesnė, modernesnė, bendruomenėje nestinga renginių ir veiklos.

– Aiste, ar 2011-aisiais baigusi mokyklą Druskininkuose, ilgai svarstei, ką ir kur studijuosi?

– Labai laukiau, kada galėsiu pradėti studijuoti. Rinktis nebuvo sunku, nes jau tada žinojau, kad noriu dirbti su žmonėmis, jiems padėti, būti naudinga, prasmingai veikti. Sulaukusi stojimo rezultatų, labai nudžiugau: juk įstojau ten, kur ir norėjau, – į socialinės pedagogikos studijas Vilniaus kolegijoje. Studijuodama jaučiausi labai laiminga, nes turėjau visas galimybes dar labiau pažinti save. Baigusi bakalauro studijas, grįžau gyventi į Druskininkus, tęsiau ir mokslus – įstojau studijuoti į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą, į socialinės pedagogikos išlyginamąsias studijas. Mokslus teko derinti su darbu kavinėje. Prieš metus, Lietuvos edukologijos pedagoginiame universitete baigusi studijas pagal magistrantūros studijų Socialinių industrijų ir komunikacijos programą, įgijau komunikacijos magistro laipsnį. Dabar, pagal turimas savo kompetencijas, kurias vis tobulinu įvairiuose mokymuose, aktyviai įsitraukiu į skirtingas veiklas, projektus. Galima sakyti, tebesimokau kiekvieną dieną: ir iš kolegų, ir iš aplinkinių žmonių, ir iš naujų patirčių. Mokymosi procesas nesustojo, tik tai jau ne studijos, o gyvenimiška praktika.

– O kokia yra darbo pradžios Jaunimo užimtumo centre istorija?

– Jaunimo užimtumo centre pradėjau dirbti labai netikėtai – bent jau pati neplanavau. Kartą, kai dar dirbau vienoje iš kavinių, mane ten sutikusi bendraklasė Ieva pasvarstė, kad, jos nuomone, darbas JUC‘e man labai tiktų: „Tu privalai pabandyti, Aiste, eik“. Kadangi kaip tik tuo metu buvo organizuojamas konkursas jaunimo darbuotojo pareigoms užimti, nors ir nedrąsiai, artimųjų ir kitų draugų paraginta, atėjau į pokalbį dėl darbo. Centro direktorė Aušra Nedzinskienė mane priėmė šiltai, nuoširdžiai. Nors šiai vietai užimti pretendentų buvo daugiau nei tikėjausi, sėkmė nusišypsojo man. Nuo 2015-ųjų esu Druskininkų jaunimo užimtumo centro jaunimo darbuotoja; nuo šių metų, galima sakyti, ir pradėjau naują savo profesinės veiklos kelią, kartu su visa Druskininkų JUC komanda, kuri mane noriai priėmė į savo gretas.

– Daugelis pastebi, kad su JUC lankytojais, tarp kurių yra įvairaus jauno amžiaus žmonių, bendrauji nuoširdžiai, paprastai. Kaip pavyksta užmegzti tokį gerą ryšį?

Pozityvus nusiteikimas ir atvirumas lemia draugiškus Aistės ryšius su aplinkiniais/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Pradėjusi dirbti JUC, ir pati jaučiausi panašiai, kaip tikriausiai ne vienas čia atėjęs jaunas žmogus. Buvo nedrąsu, viskas nepažįstama, nauja. Ilgainiui susipažinau su vis daugiau jaunų žmonių, ir tokių „bendrakeleivių“ JUC‘e ratas vis didėjo. Užsimezgė draugystė. Atvira širdimi visko mokiausi iš jų, viskuo, kuo tik galėjau ir ką žinojau, dalinausi ir aš. Man regis, kad galingiausias darbų variklis – šypsena, ji ir sušildo, ir puikiai nuteikia. Tad šypsojausi aš – šypsojosi ir man!

Manau, atvirumas, abipusis pasitikėjimas, empatija ir nuoširdus bendravimas taip pat lėmė, kad šiandien ir JUC‘o jaunimas, ir aš galime džiaugtis tokiais draugiškais abipusiais ryšiais.

Kūrybinės dirbtuvės Leipalingio progimnazijoje, kuriama mokyklos knyga/Asmeninio archyvo nuotrauka

Su jaunimui praleidžiame daug laiko kartu: ne tik prasmingai, aktyviai leidžiame laisvalaikį, bet sprendžiame ir aktualias, svarbias jų gyvenimo problemas. Jie manimi pasitiki, o aš pasitikiu jais. Visada, atėjus naujam jaunam žmogui, skubu su juo pasisveikinti, supažindinu su veiklomis, erdvėmis, kolegomis. Man labai gera, smagu matyti pokyčius, kai jaunas žmogus iš nedrąsaus, drovaus tampa atviru, bendraujančiu, komunikabiliu; kai aktyvūs jauni žmonės atranda savo vietą darbo rinkoje, užsiima mėgiama veikla; kai sunkumai, atrodę nenugalimi, įveikiami savo jėgomis – atkaklumu, kantrybe ir pasiryžimu siekti trokštamo tikslo; kai studijuoti į kitus Lietuvos miestus išvykę jauni druskininkiečiai grįžta pasikalbėti, pabūti kartu. Juk tai taip pat byloja, kad tarp mūsų, visos JUC‘o komandos, ir lankytojų yra grįžtamasis ryšys, kurį mes visi labai branginame. Manau, gyvenimas mane apdovanojo nuoširdžiais ryšiais, gražiomis draugystėmis su artimaisiais, kolegomis, draugais, jaunimu, su kuriuo dirbu. Ryšius, draugystę reikia puoselėti. Tai procesas, kuris atsiranda ir tęsiasi, jei abi pusės stengiasi jį puoselėti, išlaikyti. Esu iš tų žmonių, kurie pirmieji primena, kad jau laikas susitikti, jau laikas bendrai veiklai…

– Prieš kelerius metus pradėjai dirbti ir Leipalingio progimnazijos socialine pedagoge. Ar šis darbas taip pat suteikia galimybių saviraiškai?

– Prie Druskininkų savivaldybės Leipalingio progimnazijos bendruomenės prisijungiau 2016-ųjų rugsėjį. Darbas mokykloje man taip pat labai patinka. Tai dar viena vieta, kurioje galiu save realizuoti, bendraudama ne tik su jaunimu, bet ir su ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikais, jų tėvais, kitais bendruomenės nariais. Puikiai sutariame su visais. Džiaugiuosi, kad keičiasi mokinių požiūris į socialinį pedagogą. Juk jis iš tiesų ir yra tam, kad padėtų, palaikytų, o ne baustų. Dažniausiai čia organizuoju klasės valandėles, dirbu su mokiniais individualiai, inicijuoju prevencines akcijas, su kolegomis ir mokiniais dalinuosi visais man žinomais neformaliojo ugdymo metodais, kurie leidžia labiau atsiskleisti, vienas kitą pažinti, skatina tarpusavio bendravimą ir supratimą.

Akcijoje „Bendraujame BE patyčių“ Leipalingio progimnazijoje/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Tai svarbu, juolab, kad dažnai girdime sakant, jog dabar yra „žmonių susvetimėjimo“ laikai…

– Visais laikais žmogui reikėjo ir reikia artimo draugo, bičiulio. Draugystė, bičiulystė yra ir visada bus vertybė. Nemanau, kad žmonės šiais laikais taip jau beviltiškai susvetimėję, tik šiandien ryšiai tarp žmonių išreiškiami gal kiek kitu pavidalu. Juk dažnai šiuolaikiniame, ir ypač jaunų žmonių bendravime, realų laiką, praleidžiamą kartu, keičia skambutis įvairiomis šiuolaikinio ryšio priemonėmis, nusiųsta nuotrauka, „emociukai“. Dabar viskas yra paprasčiau, tačiau nežinau, ar įdomiau? Jaunosios kartos žmonės gal šiek tiek drąsiau jaučiasi, bendraudami telefonu, siųsdami „snep‘ą“, tačiau ir tokiu būdu mes, jauni žmonės, ieškome santykio, pripažinimo, draugo, kuris išklausytų, pastebėtų.

Druskininkų jaunimo užimtumo centro neformaliojo vaikų švietimo projektas „Žaidimų pandemija“. Vizitas Alytaus vaikų globos namuose/Druskininkų jaunimo užimtumo centro archyvo nuotrauka

– Kokie pačios pomėgiai, laisvalaikis?

– Sunkoka būtų įvardinti tik vieną ar du mėgstamiausius dalykus. Man patinka labai daug kas, o ypač tai, ko dar nesu išbandžiusi. Vedina smalsumo ir atkaklumo, stengiuosi nepraleisti nė vienos progos išbandyti ką nors naujo. Man patinka iššūkiai, todėl būna, kad imuosi įveikinėti kokią nors savo baimę. Pavyzdžiui, bijau aukščio, todėl būtinai aplankau visus apžvalgos bokštus, kuriuos tik sutinku savo kelyje, einu su jaunimu į UNO nuotykių parką… Džiaugiuosi, kad mano aukščio baimė vis mažėja. Labai patinka vairuoti automobilį, ateityje tikrai planuoju sudalyvauti kokiose nors moterų ralio lenktynėse. Laisvalaikiu mėgstu pabūti gamtoje, dalyvauti mieste organizuojamuose renginiuose, lankyti dar nematytas Lietuvos vietas ir draugus kituose miestuose. Mano laisvalaikis dažniausiai būna aktyvus – nenustygstu vietoje. Tačiau negaliu nepridurti, kad mėgstu ir pamiegoti. Tai ir būna tas laikas, kurį skiriu tik sau.

Smagu dalintis įspūdžiais Druskininkų JUC vaikų vasaros stovykloje/Druskininkų jaunimo užimtumo centro archyvo nuotrauka

Ramunė Žilienė