Su Kalėdų šviesa – iš širdies į širdį

Druskininkams pasipuošus šventėms, gatvėse nušvitus įvairiaspalvėms girliandoms, įžiebus didžiąją Kalėdų eglę ir kalėdinių eglučių parką, šventinėmis dekoracijomis besipuošiant įvairiems kurorto objektams ir vis daugiau tokio šventinio, žėrinčio didžiųjų metų švenčių laukimo beatsirandant gyvenamųjų namų languose, tikriausiai daugelis susimąstome, kokie gi buvo mūsų metai ir kokių lūkesčių turime ateinančiaisiais? Ko linkėtume savo brangiausiems, artimiausiems žmonėms Kūčių ir šv. Kalėdų vakarą bei pasitikdami Naujuosius?

Druskininkų krašto parapijose tarnaujantys dvasininkai kun. Ž. Vabuolas, kun. K. Masevičius, kun. J. Cikana, kun. P. Marčiulionis pasidalijo mintimis apie artėjančių didžiųjų metų švenčių prasmę, Adventą, šv. Kalėdų laukimą/Roberto Kisieliaus nuotrauka

  

Visų Druskininkų krašto parapijose tarnaujančių kunigų paprašėme pasidalinti mintimis apie artėjančių didžiųjų metų švenčių prasmę, Adventą, Kalėdų laukimą.

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas, kun. Kęstutis Masevičius: „Noriu pirmiausia pasidžiaugti, kad jau aštunti metai esu Druskininkuose. Būsiu labai laimingas, jeigu pavyks ir toliau produktyviai dirbti, bendrauti su parapijiečiais, būti bendruomenėje. Kasdienybėje, žinoma, kiekvienas susiduriame su įvairiausiais sunkumais, bet aš manau, kad visus tuos sunkumus nubraukia džiaugsmas, jog esu čia: aš esu įsimylėjęs šią parapiją. Šv. Kalėdų išvakarėse norėčiau pakalbėti apie žmogiškąją šviesą, kuriai turėtume atverti mūsų širdis. Štai Druskininkai, kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestų, pasipuošė įvairiausiomis šventinėmis šviesomis ir švieselėmis, instaliacijomis – aš ir pats ant savo namų pasikabinau girliandų – ir tai nuteikia labai maloniai, džiugiai. Tačiau iš tokios gausybės šventinių šviesių puošmenų matyti ir tai, kad žmogaus širdis nori šviesos: visos šios žėrinčios puošmenos kartu mums tarsi yra ir priminimas, kad žmogus linkęs į gėrį ir šviesą, kad jo širdis to ilgisi… Tad galima būtų pasakyti, kad šios miestą puošiančios švieselės mums tarsi veda į šventę, nuteikia jos laukimui, Kristaus gimimui. Kalėdos yra šeimos šventė, kiekvienam vaikui jos reikia. Tad ir palinkėčiau, kad kiekvienas gimęs vaikas augtų šeimoje, joje gerai jaustųsi ir kad viskas būtų daroma dėl jo ateities. Kaip toje Kalėdų giesmėje, lai „tylią naktį, šventą naktį kūdikis ilsisi, miega ramiai.“ Juolab, kad žinome, jog tarp šiais metais buvusių Lietuvos aktualijų – probleminiai, skaudūs šeimų reikalai dėl vaikų; mokytojų rūpesčiai… Aš palinkėčiau, kad viskas, kas tik įmanoma, būtų daroma dėl vaiko gerovės, kad Kalėdų šviesa apšviestų mūsų visų rytojaus padangę. Negesinkime jos ir savo širdyse – lai mūsų širdies šviesa atsispindi išoriniame pasaulyje gerais darbais.“

Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas, kun. Žydrūnas Vabuolas: „Jonas Krikštytojas evangelijoje apie ateinantį Jėzų sako: „ateis už mane galingesnis, <…> Jo rankoje vėtyklė; jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Evangelija pagal Luką, 3 skyrius, 16-17 eilutės). Suprantame turbūt, kad čia Jonas Krikštytojas kalba apie mus, žmones. Esam pakviesti nebūti tuščiaviduriais pelais, bet būti pilnais grūdais. O kaip tapti pilnais, kaip tapti svariais? Žmogiškai žiūrint, atrodo, kad reikia įgyti kuo daugiau pinigų, turtų, įtakos. Juk tokie žmonės šiame pasaulyje yra svarūs. Tačiau Dievo pasaulyje yra atvirkščiai. Gausūs turtai ir daug daiktų gali kaip tik reikšti tuščią širdį ir bergždžią gyvenimą. Popiežius Pranciškus savo enciklikoje Laudato si sako: „Juo tuštesnė žmogaus širdis, juo labiau jam reikia pirkti, turėti ir vartoti daiktų.“ Tik daiktų gausa nepadaro mūsų svariais ir reikšmingais Dievo akyse. Priešingai, ji kartais reiškia, kad esame tuščiaviduriai ir tą tuštumą mėginame užpildyti daiktais. Tačiau tai bergždžias darbas. Daiktai, turtai žmogaus širdies nepripildo, laimės nesuteikia, sielos troškulio nenumalšina. Jų norisi vis daugiau ir daugiau, tačiau žmonės vis tiek jaučiasi vieniši.

O kas iš tiesų pripildo žmogaus širdį? Kas duoda jai tikro džiaugsmo? Ogi pats Dievas! Jis tikrai pradžiugina, jis pripildo širdį, jis suteikia gyvenimo pilnatvę. Kai turi jį, tada nebesilaikai įsikibęs daiktų ar pinigų. Tai nereiškia, kad tau jų visai nebereikia – visiems reikia ir maisto, ir drabužio, ir kitų būtinų dalykų. Tačiau nebesi nuo jų priklausomas, nesivaikai jų be saiko. Gali jais pasidalinti su kitu, nes jie nėra tavo didžiausias lobis ir vienintelė atrama.

Tavo didžiausias lobis yra Dievas. Broliai seserys, mes laukiame Kristaus – Dievo Sūnaus – gimimo šventės. Ji ateina pas mus, kad pripildytų mūsų gyvenimą, kad mus pradžiugintų, kad mus padarytų laimingus. Jeigu jį priimsime, jeigu būsime jo pilni, tikrai būsime svarūs ir mūsų nenupūs gyvenimo vėjai, ir mums bus nebaisi laikų pabaigos vėtyklė. Mes nebūsime nublokšti šalin tarsi pelai vėjyje, bet galėsime gultis į Dievo karalystės aruodą tarsi kviečiai, davę šimteriopą derlių. Tad palaimintos visiems Kristaus gimimo šventės! Tegu gimęs Dievo Sūnus pripildo jūsų širdį!“

Gerdašių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas, Liškiavos Švč. Trejybės parapijos klebonas, kun. Jonas Cikana: „Šventes švęski! Randame tokį seną raginimą. Kodėl gi žmogui reikia šventes švęsti? Ir kas tos šventės, kam jos žmogui reikalingos? Pati šventės sąvoka slepia štai tokią reikšmę: tai iškilmių diena kurio nors žymaus įvykio atminimui ir kartu – tai ne darbo, poilsio diena. Šventės mus ragina išgyventi džiaugsmą, kurį mums atneša tas primenamas įvykis. Kalėdos: kas tai per šventė? Pati sąvoka šventės įvykio esmės nenusako, nes tai nėra lietuviškos kilmės žodis. Ši šventė yra susieta su laiko tėkme, kurią išgyvena žemė santykyje su saule, bet juk tai tik senos pagonių šventės išgyvenamas džiaugsmas, kai žmonės prasidėjus rudens ir žiemos tamsiajam periodui pasiilgsta saulės ir šviesos. Ir šiąja prasme mūsų laikų žmonės, sakyčiau, pernelyg dievobaimingi, kaip randami Atėnų gyventojai, prieš pora tūkstantmečių, juos aplankius apaštalui Pauliui. Kodėl taip sakau? Todėl, kad šios šventės šventimas išsitęsiąs į viso mėnesio šventinį laikotarpį ar net daugiau. Bet mes Lietuvoje ir visame pasaulyje jau seniai ne pagonys, nors ir paskutinieji Europoje priėmėme Krikštą. Kalėdų šventimas šiandien toks ankstyvas ir taip ištemptas ne dėl mūsų religinių jausmų saulei ar Jėzui Kristui, kurio gimimą kartu švenčiame. Jis skirtas visai kitam „dievui“, ir tai labai taikliai nusako Vikipedija: „Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu.“ Tai pinigų dievo ilgoji šventė. Ir man labai skauda dūšią, kad iš mano vaikystės prisiminimų pavogė šventinį eglutės puošimą Kūčių vakarą ir ją ištrėmė net į priešadventinį laiką, kartu ir jį norėdami išplėšti iš žmogaus širdies. O juk Adventas turėtų mums padėti pasiruošti, papuošti visų pirma širdis, po to eglutės Kristaus gimimo šventei, o jei jau labai norite ir saulės grįžimo šventei, nes Kristus jos vietą teisėtai užėmė, jis yra Pasaulio Šviesa.

Kodėl turėtume džiaugtis Jėzaus gimimu ir visi jį minėti, ir net tam paminėjimui ruoštis? Norime tai pripažinti ar ne, bet būdami žmonės ir suprasdami, kad nesame savos egzistencijos pagrindas, pripažįstame kažką, kas lėmė mūsų atsiradimą, ir tai yra religijos apibrėžimas. O čia nebegrįžkim į tamsybės laikus, pagonijos praktikas, būkime modernūs, remkimės patikrinta praktika, tūkstančių tūkstančiais liudytojų, kurie šiai tiesai paliudyti yra nepagailėję atiduoti net pačią didžiausią dovaną, savo gyvybę, o šioji tiesa dar yra ir apreikšta. Jėzaus, Dievo sūnaus ir žmogaus sūnaus paliktas gyvenimo pavyzdys, užtvirtintas drauge su juo gyvenusių patirtimi ir liudijimais, palietė ir mano gyvenimą, pakeisdamas požiūrį į jį, taip turi paliesti ir jūsų gyvenimus.

Jėzus Kristus šiandien mus kviečia per religinę patirtį sutikti Jį ir kartu su švęsti Jo gimimo dienos minėjimą. Nešvęskime Kalėdų vieni, jis yra pažadėjęs: „Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten ir aš esu su jumis.“ Tad sau ir kitam padovanokime nuostabią Kalėdų dovaną: prie Kūčių stalo ir Kristaus gimimo šventę švęskime kartu su Juo.“

Leipalingio Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, kun.  Paulius Marčiulionis:

„Nueinantieji metai buvo išskirtiniai tuo, kad mūsų tėvynę, Lietuvą aplankė Popiežius Pranciškus. Man tai iš tiesų buvo svarbiausias metų akcentas. Džiaugiuosi, kad su parapijos žmonėmis kartu galėjome nuvykti ir išgirsti jo žodį, pamokymus. Neabejoju, kad Lietuvos žmonių širdyse Popiežiaus Pranciškaus žodžiai įsiminė ilgam, įnešė viltį, dvasiškai sustiprino. Jis nedaug šalių, tautų yra aplankęs, ir tikiu, kad aplankyti Lietuvą jis norėjo iš visos širdies, be jokios išskirtinės progos. Tuo pradžiugino tikinčiųjų bendruomenę, daugybę Lietuvos žmonių.

O mes ar neturėtume daugiau laiko skirti savo artimiesiems, branginamiems žmonėms ir visiems, kurie gal stokoja dėmesio, žmogiškosios šilumos? Šventiniu laikotarpiu linkiu, kad vieni kitiems skirtume daugiau laiko, aplankytume tuos, kurių galbūt ilgai nelankėme: dovanokime savo laiką dalindami save, tai suteikia dvasinės stiprybės ir tikrosios laimės. Artėjančių švenčių proga linkiu ir kitąmet visiems eiti vis tobulesniu, gražesniu savo keliu. Lai Dievo meilė, išmintis, darnus tarpusavio buvimas ir supratimas visus suartina, o ateinantieji metai tebūnie kūrybingi, prasmingi ir dvasingi.“

  

Parengė Ramunė Žilienė