Pozicija: Meras R. Malinauskas: „Lietuviško teisingumo absurdas – teisėtą sodybą turiu įteisinti dar kartą“


Po septynerių metų pagaliau padėtas taškas Druskininkų savivaldybės mero Ričardo  Malinausko iš močiutės paveldėtos sodybos Latežerio kaime istorijoje.

Žiniasklaidoje skambiai paskelbta žinia, kad „Kauno apygardos teismas nusprendė patvirtinti taikos sutartį civilinėje byloje ir Ričardas Malinauskas turės atstatyti upės vagą, iš naujo derinti dokumentus dėl statinių įteisinimo“. Apie septynerius metus trukusį teismų maratoną, jų pradžią ir baigtį „Mano Druskininkai“ pasikalbėjo meru R. Malinausku.

R. Malinauskas: „Visiems šios istorijos užsakovams linkėčiau kada nors atsidurti mano vietoje ir savo kailiu pajusti, ką reiškia toks puolimas.“

– Mere, kaip vertinate teismo sprendimą?

– Pradėkime nuo to, kad šios istorijos ir to septynių metų teismų maratono net neturėjo būti.

Mano šviesaus atminimo močiutės sodyba, kaip ir visos kitos istoriniame Latežerio kaime esančios sodybos bei ūkiniai pastatai, pastatyti apie 1960 m. gatvinio kaimo principu, o beveik visos tvoros „įbridusios“ į vandenį.

Ir niekam tai niekada neužkliuvo iki tol, kol jos nepaveldėjau aš. Tuomet ir buvo politikų užsakymų užsukta teismų karuselė, o prokurorai sprendimus priėmė, kaip susidaro įspūdis, ne remdamiesi dokumentais, o taikydami atskirus standartus Malinauskui.

Prie to paties upelio kranto esantys pastatai ir tvoros niekam nekliūva iki šiol. Taip yra todėl, kad dvigubų standartų taikymas ir politiniai užsakymai mūsų teisėsaugoje yra kasdienybė.

– Manote, viskas buvo suplanuota ar net surežisuota iš anksto?

– Šiandien, žiūrėdamas atgal, galvoju, kad tai buvo velniškai gerai sustyguotas planas. Iš pradžių užkliuvo 1960 metų tvora. Vėliau – ir pati sodyba. Viskas rutuliojosi labai greitai, o priimami teismo sprendimai stebino savo šališkumu ir net absurdiškumu.

Dabar jau akivaizdu, kad tai buvo patys tikriausi politiniai užsakymai. Visais įmanomais būdais buvo stengiamasi įvykdyti „zadaniją“ nugriauti.

Kelios vietos šioje istorijoje ypatingai atskleidžia nesuvokiamas teisingumo grimasas.

Viskas prasidėjo nuo tuo metu aplinkos ministro pareigas ėjusio Valentino Mazuronio. Jis, beje, yra liberalo Valdo Trinkūno, to paties, kuris kadaise įsuko teismų karuselę dėl vietinės rinkliavos įvedimo ir toliau tęsė „žygius“ prieš Savivaldybę ir mane, jaunystės sporto bičiulis.

Taigi V. Mazuronis pats viešai spaudoje gyrėsi, kad, dalyvaudamas pasitarime su aplinkosaugininkais Lazdijuose, paskambino savo pavaldiniams ir liepė suruošti dokumentus prieš Malinauską iki tol, kol jis grįš į Vilnių, o jeigu šie nepaklus – turės rašyti pareiškimus išeiti iš darbo.

Nežinau daugiau nė vieno žmogaus, kuriam dėl gamtos reiškinių, šiuo atveju – upės ardomo kranto, būtų liepta nugriauti namą. O man buvo.

2017 metais trijų teisėjų kolegija, kurią sudarė Evaldas Burzdikas, Nijolė Indreikienė ir Virginija Lozoraitytė, mane bandė įpareigoti nugriauti dalį sodybos.

Tačiau tie patys teisėjai, tais pačiais metais, tik 6 mėnesiais anksčiau, byloje dėl liberalo V. Trinkūno statinių, pastatytų valstybinėje miško žemėje priėmė kardinaliai priešingą sprendimą – statinius išsaugoti. Ir ši byla buvo formuojanti praktiką! Bet Malinauskui ši teismo suformuota praktika taikyta nebuvo.

Dar vienas sunkiai logiškai paaiškinamas pavyzdys – dar močiutei gyvai esant, visada jai padėdavome ir stiprindavome upės krantą akmenimis. Tai daro, ko gero, beveik visi kaimynai – kranto erozija yra neišvengiamas dalykas. Tai daryti tuomet įpareigojo teisės aktai, net Alytaus aplinkos apsaugos departamento direktorius Stasys Vanagas man taip patarė daryti. Bet po to, kai talkos metu eilinį kartą atstatinėjome upės išgraužtą krantą, buvo sukeltas žurnalistų šou, o ministro įsakymas stebuklingai per vieną naktį buvo pakeistas. Dėl šio, rodos, įprasto veiksmo, teisme turėjau aiškintis beveik dvejus metus.

– Taikos sutartyje numatyta, kad turėsite atstatyti upės vagą, iš naujo derinti dokumentus dėl statinių įteisinimo. Jums tai atrodo logiškai pamatuoti sprendimai?

– Mano atveju, septynerius metus tęsiantis teismams ir matant, kad Lietuvos teismų sprendimams įtaką dažnai daro politinis spaudimas, tai buvo geriausia išeitis padėti tašką šioje absurdiškoje istorijoje.

Kalbant apie upės vagą, tai, naudodamas tuos pačius akmenis, turėsiu pratęsti tuos pačius darbus, nors dvejus metus teismuose buvau priverstas įrodinėti, kad viskas buvo padaryta teisingai. O tai buvo galima padaryti per savaitę, ir nebūtų reikėję šio betikslio teismų maratono.

Dar 2006 metais mano močiutės sudaryta sutartis su statybininkais dėl pastato rekonstrukcijos, turint statybos projektą, gavus suderinimus ir leidimus iš visų  institucijų buvo panaikinta. Dabar turėsiu iš naujo parengti statybos projektą, gauti visus leidimus.

Tikiu, kad žmonės atskiria tikrąsias vertybes ir supranta, kad po šia dirbtinai išpūsta istorija slepiasi visai kiti dalykai. Ne kartą regėjome, kad žiniasklaidą galima nupirkti. Deja, panašu, kad kartais lygiai taip pat laisvai, be jokios moralės, „prekiaujama“ ir teisingumu.

Bet lazda turi du galus.

Visiems šios istorijos užsakovams linkėčiau kada nors atsidurti mano vietoje ir savo kailiu pajusti, ką reiškia toks puolimas.

Parengė „Mano Druskininkai“ redakcija