„J“ komanda: gyvenimas tarp sporto, meilės ir vaikų juoko

Druskininkiečių Justino ir Jolitos namuose viskas prasideda nuo „J“: ne tik jų pačių, bet ir penkių atžalų – Jokūbo, Justės, Jorės, Julijos bei Jono – vardai. Nors tėvai juokauja, kad šis „alfabetinis sutapimas“ įvyko natūraliai, šiandien jų septynių narių „J“ komanda yra gyvas įrodymas, kad gausi šeima – ne tik didelis įsipareigojimas, bet ir didžiausias gyvenimo variklis.

Justinas ir Jolita Levickai: „Darbai palauks, o vaikai – ne. Mums buvimas šeimoje – jau šventė“ / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Tarptautinės šeimos dienos proga kviečiame susipažinti su šeima, kuriai buvimas kartu yra didžiausia šventė. Justinas – keturias specialybes įgijęs mokytojas ir kineziterapeutas, ramybės ieškantis ledinėje eketėje, o Jolita – penkių vaikų mama, meistriškai valdanti „J komandos“ kasdienybę, kurioje nėra vietos ekranams, bet visada užtenka laiko sportui, pokalbiams ir kelionėms.

Nuo atsitiktinio susitikimo Druskininkų Čiurlionio gatvėje iki gausios šeimos, kurioje mamos šilumos reikia visiems – nuo pirmagimio iki jauniausio Jono. Šis pasakojimas – apie drąsą kurti didelę šeimą, apie tradiciją rugsėjo 21-ąją vestuvių metines švęsti ant Liškiavos piliakalnio ir apie tvirtą įsitikinimą, kad Druskininkai yra geriausia vieta užaugti žmogui.

„Laimingi ne tie, kurie daug turi, o tie, kuriems užtenka“, – sako Justinas, o jo „J“ komanda savo pavyzdžiu įrodo, kad didžiausias turtas matuojamas ne daiktais, o laiku, praleistu kartu.

Levickų šeimai buvimas kartu yra didžiausia šventė / Asmeninio archyvo nuotraukos

– Gegužės 15-ąją bus minima Tarptautinė šeimos diena. Ką Jums reiškia ši šventė?

Justinas: Atvirai sakant, nelabai sureikšminu konkrečių datų, apie jas dažniausiai sužinau iš socialinių tinklų ar laikraščių. Tačiau pati šeima mums reiškia labai daug.

Jolita: Mums pats buvimas šeimoje – jau šventė. Džiaugiamės ir vertiname tą savo šeimą, stengiamės su vaikais kuo daugiau laiko praleisti. Žinome, kad vyresniesiems vaikams greitai prasidės paauglystė, ir jie labiau norės leisti laiką su draugais. Todėl kiekvieną dieną stengiamės būti kartu, vertiname drauge praleidžiamą laiką. Visur keliaujame kartu – ar į užsienį, ar po Lietuvą, niekada nepaliekame vaikų seneliams. Bet puoselėjame tradiciją savaitgaliais susirinkti pas senelius, dažniausiai – Justino tėvus, kurie gyvena Druskininkuose. Vaikai pas senelius nori nakvoti, pabūti vieną dieną. Tai irgi labai stiprina visos šeimos ryšį.

Aišku, su mano tėvais gal sudėtingiau – jie Kaune. Bet kai atvažiuoja, smagiai leidžiame laiką kartu.

Močiutės su diedukais džiaugiasi, kad anūkų tiek daug.

– Kaip judu susipažinote? Papasakokite savo istoriją.

Justinas: Nors studijavau Kaune, savo kaunietę žmoną sutikau Druskininkuose, Čiurlionio gatvėje, jau sugrįžęs čionai po studijų. Jolita tuo metu su tėvais buvo atvažiavusi iš Kauno čia pailsėti. Pamenu, sėdėjau su draugu ant suoliuko, o pro šalį Čiurlionio gatve bėgo sportiškai apsirengusi mergina. Mėgstu prasibėgti krosą aplink Vijūnėlę ar miškelyje, todėl pagalvojau: „Negi ji negali bėgti parkelyje, turbūt nori pasirodyti?“. Tad sėdau ant dviračio, pavijau ir užkalbinau… Taip užsimezgė pažintis, draugystė, ir tada jau aš į Kauną pas ją važiuodavau, ji į Druskininkus. Kol vieną dieną likome čia.

Jolita: Taip, taip viskas ir prasidėjo. Justinas tądien man aprodė visus Druskininkus: ėjome į vandens parką, žaidėme boulingą, tenisą prie Vijūnėlės, lankėmės „Girios aide“. Aš džiaugiuosi, čia likusi.

– Kada pirmą kartą pajutote norą kurti šeimą ir turėti vaikų?

Justinas: Man tada buvo 28-eri. Tarp mūsų su žmona yra penkerių metų skirtumas, tad kai man sukako 28, pajutome norą turėti vaikų. Iš pradžių gimė sūnus, vėliau – pirma dukra, trečias vaikas buvo Dievo siųstas. Tada po 5 metų nusprendėme, kad mūsų rankos „tuščios“, ir norime dar vaikų. Tik žmona pasiūlė – turės būti 2, kad jiems augti smagiau.

Jolita: Taip, tie paskutiniai du nebuvo suplanuoti. Bet, žinote, geriausi dalykai gyvenime dažnai nutinka būtent neplanuotai. Dabar turime penkis, ir esame labai laimingi tėvai.

– Kodėl nusprendėte šeimą kurti būtent Druskininkuose?

Jolita: Čia tiesiog rojus auginti vaikus. Viskas pasiekiama pėsčiomis, gamta – visai šalia. Pavyzdžiui, Kaune norint pasivaikščioti parke, dažnai reikia važiuoti automobiliu, o čia – kilometras į vieną ar kitą pusę, ir tu jau gamtoje. Vaikams labai patinka leisti laiką prie ežerų, ypač – Vijūnėlės paplūdimyje, kur daug smėlio ir negilu.

– Justinai, Jūsų profesinis kelias atrodo labai įvairiapusis. Ką esate baigęs?

Justinas: Iš tiesų turiu keturias specialybes. Pirmoji – taikomoji fizinė veikla (darbas su neįgaliaisiais). Vėliau apie 15 metų dirbau kineziterapeutu įvairiose įstaigose. Per pandemiją pabaigiau pedagogikos studijas – ačiū Druskininkų savivaldybei, kuri įgyvendina Studentų rėmimo programą. Turiu ir greitosios vairuotojo-paramediko specialybę – pabaigiau paramediko kursus, taip pat mokiausi manualinės terapijos Vokietijos mokykloje.

O pastaruosius ketverius metus dirbu mokykloje ir esu labai laimingas. Dirbdamas kineziterapeutu, daugiausia dirbau su nevietiniais žmonėmis – tu juos pamatai, jie atvažiuoja, išvažiuoja, ir viskas. O mokykloje dirbu su savo miesto vaikais – juos matau kasdien, stebiu, kaip jie auga. Galiu jiems perduoti ne tik fizinio lavinimo, bet ir kineziterapijos žinias. Nors turiu paramediko licenciją, šiuo metu mokykla man yra pati tinkamiausia vieta savirealizacijai.

– Jolita, esate baigusi matematikos studijas, bet šio darbo Jums dirbti kol kas neteko.

Jolita: Nors baigiau matematikos studijas, bet dirbti pagal specialybę taip ir neišėjau. Visada svajojau būti jauna, graži mama, tad prieš 12 metų pradėjau šią „karjerą“ ir sėkmingai ją tęsiu iki šiol.

Justinas: Po studijų bandėme kabintis į darbus, bet vyresni žmonės mums davė gerą patarimą: „Vaikai, jei lauksite tinkamo laiko darbams, taip ir pragyvensite gyvenimą. Darbai palauks, o vaikai – ne.“ Tad greitai susilaukėme pirmagimio, o po to – dar keturių vaikučių.

– Penki vaikai – tai didelis įsipareigojimas. Iš kur toks noras turėti didelę šeimą?

Justinas: Tai – mano giminės įtaka. Mano mama užaugo 14-os vaikų šeimoje. Mes esame 23 pusbroliai ir pusseserės, mūsų visų vaikų – dar daugiau. Per Mindaugines visada rengiame didelius giminės susitikimus. Be to, mano vyresni pusbroliai, kurie turi po vieną ar du vaikus, sakydavo: „Jei galėtume sugrąžinti laiką, tikrai turėtume daugiau vaikų“. Tai mus labai įkvėpė.

– Pastebėjau, kad ne tik abiejų Jūsų, bet ir vaikų vardai prasideda raide „J“. Ar tai buvo planuota?

Jolita: (Juokiasi) Tiesą sakant, į tai, kad mūsų vardai prasideda raide J, neatkreipėme dėmesio. Kai laukiau pirmagimio, man labai patiko vardas Jokūbas. Nors nežinojome, kad berniuko laukiamės, sakau: „Žinok, bus Jokūbas“. Justinas nusijuokė ir sakė: „O jei bus mergaitė, tai ką – Jokūbė?“. Bet aš jaučiau, kad bus Jokūbas. Taip ir nutiko – sūnus. Justė – tai Justino trumpinys. Tada Jorė, nes irgi labai gražus vardas. Kai laukėme ketvirtojo vaikelio, kalbėjome, kad gražus vardas Julius. Bet gimė Julija. Ir galiausiai Jonas, renkantis tarp Juozapo ir Jono. Taip natūraliai susidarė „J“ komanda.

– Kaip pavyksta suvaldyti tokią gausią šeimą? Ar turite kokių nors griežtų taisyklių?

Jolita: Išeitų, kad aš esu ta griežtoji, palaikanti tvarką, sudaranti dienos režimą. Mūsų šeimoje labai svarbu laiku nueiti miegoti, tinkamai valgyti. Kadangi vaikai labai aktyvūs ir sportuojantys, be disciplinos nieko nebūtų.

Justinas: Mes turime vieną pagrindinę taisyklę – vaikai privalo sportuoti. Nesvarbu ką: bėgti, plaukti ar žaisti, bet judėti – būtina. Ne dėl profesionalių sporto pasiekimų, o dėl sveikatos ir geresnio smegenų darbo. Trys vyresnieji užsiima plaukimu, bėgioja, dalyvauja triatlono varžybose.

– Kaip atrodo Jūsų kasdienybė su penkiais vaikais? Man atrodo, kad Jūsų šeima – puikus aktyvumo ir meilės pavyzdys.

Jolita: Mes tiesiog stengiamės viską daryti kartu. Ir į pramogų kambarius nuvažiuojame, ir po Lietuvą keliaujame, kad vaikai pamatytų pasaulį. Svarbiausia – meilė, šiluma ir buvimas kartu.

Mūsų dienos ritmą diktuoja vaikai. Reikia juos nuvežti į būrelius, parvežti… Kadangi jų veiklos vyksta skirtingose vietose ir skirtingu laiku, juokaujame, kad dirbame etatiniais taksistais. Dar reikia sužiūrėti, kada kuriam treniruotė, kada reikia pavalgyti. Tai įtempta, bet džiugi rutina.

Justinas: Žmona pas mus laiko „visus keturis kampus“: mitybą, poilsio režimą. Aš stengiuosi padėti iš sportinės pusės, kiek pats sugebu. Mano tėvai mane auklėjo, suteikdami daug laisvės rinktis, bet visada stebėdavo iš šalies ir patardavo. Mes tą patį modelį taikome ir savo vaikams – leidžiame jiems patiems mokytis iš savų patirčių.

– Papasakokite apie savo šeimos tradicijas.

Justinas: Jeigu pavyksta, per vestuvių metines mes nuvažiuojame ant Liškiavos piliakalnio, pasidarome mažą pikniką. Mums labai patinka Druskininkų Kurorto šventė, ypač – teatralizuota eisena. Jeigu tik turime galimybę, einame į tą kurorto šventės eisenos atidarymą, kitus renginius.

Švenčiame visų vaikų gimtadienius. Ta proga stengiamės kažkur išvažiuoti, vaikams pramogą padovanoti – juk tai yra jų šventė. Žiūrime, kad visiems būtų įdomu: vyresniesiems – kartingai, mažesniesiems – žaidimų kambariai. Turime keletą gimtadienių šiltuoju metų laikotarpiu, tai tuomet apsilankome „UNO parke“.

– Ar vaikai dažnai pešasi tarpusavyje? Kaip sprendžiate konfliktus?

Justinas: Drausmintume tik tada, jei jie pradėtų vienas kitą skriausti ar muštis taip, kad galėtų susižeisti. Šiaip jų „pasipešimai“ yra natūralus augimo procesas. Kartais juokauju, kai kas nors stebisi jų aktyvumu: „Ramiai, dabar tokie laikai, vaikai turi daugiau teisių nei mes“ (juokiasi). Svarbiausia, kad jie juda, o ne sėdi prie įvairių ekranų.

– Užsiminėte apie ekranus. Kokios taisyklės galioja Jūsų namuose?

Jolita: Aš šiuo klausimu griežta: paprastomis dienomis namuose nėra jokio televizoriaus ar telefonų, išskyrus būtinus skambučius. Savaitgaliais pas senelius taisyklės laisvesnės, bet namie vaikai turi bendrauti tarpusavyje. Matau, kaip šiuolaikiniai vaikai nebemoka gyvai bendrauti, nes visą laiką „praleidžia“ telefonuose. Mes norime, kad mūsų vaikai augtų emociškai sveiki.

– Justinai, minėjote, kad, studijuodamas Kaune, vis tiek kiekvieną savaitgalį grįždavote į Druskininkus. Kodėl šis miestas jus taip traukė?

Justinas: Čia traukė draugai, gamta, tas ypatingas Druskininkų jausmas. Niekada nesvarsčiau gyventi kitur. Mano tikslas visada buvo įgyti kineziterapeuto specialybę ir sugrįžti dirbti į kurią nors kurorto sanatoriją. Sakiau – noriu čia gyventi kaip Karolis Dineika.

Be to, Druskininkų infrastruktūra yra tiesiog tobula šeimai.

Svarstėme, kur įsigyti būstą – Gardino ir Ateities gatvėje. Gardino gatvė man asocijavosi su ramybe, nors tėvai sakė: „Ką jūs ten toje Gardino gatvėje veiksite?“. Bet mes pasirinkome vietą arti K. Dineikos sveikatingumo parko, nes viskas čia pat – ir seneliai, ir parkas, ir kavinės.

Dar vienas Druskininkų privalumas – mūsų vyresnieji vaikai lanko Druskininkų sporto centrą, ten įgyvendinami projektai suteikė jiems galimybę nemokamai išmokti slidinėti ir plaukti. Tiesa, po to ir mums teko išmokti slidinėti, kad žiemos pramogomis galėtumėme mėgautis drauge. Šitos galimybės mums tikrai kartais pavydi iš didmiesčių atvykstantys draugai.

– Kokia didžiausia Jūsų šeimos svajonė?

Jolita: Svarbiausia, kad visi būtume sveiki. O visa kita – uždirbama, užgyvenama, nusiperkama.

Justinas: Dirbdamas kineziterapeutu, labai dažnai susidurdavau su sveikatos problemų turinčiais žmonėmis – ir vaikais, ir suaugusiaisiais. Jų didžiausia svajonė buvo būti sveikiems.

– Atrodo, kad esate labai patenkinti savo sprendimu kurti gyvenimą Druskininkuose.

Justinas: Tikrai taip. Man įsiminė vieno dėstytojo frazė: „Laimingi ne tie, kurie daug turi, o tie, kuriems užtenka“. Mums Druskininkuose visko užtenka. Čia geriausia vieta auginti vaikus, o jei ko nors prireikia, Kaunas ar Vilnius – pasiekiami ranka. Tikrai esame savo vietoje.

Laima Rekevičienė