Jovaišių kaimo bendruomenė puoselėja senas „mojinių“ tradicijas

Gegužė, nuostabiausias pavasario mėnuo, tikinčiųjų yra skiriamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Labai sena ir jau beišnykstanti tradicija yra šį mėnesį rengiamos gegužinės pamaldos, Dzūkijos krašte vadinamos „mojinėmis“.

Sovietmečiu, kai religiniai jausmai ir įsitikinimai buvo slepiami gilesniuose sielos kampeliuose, melstis gegužinėse jau labai retai kas rinkdavosi, nebent patyliukais kelios moterėlės kurios nors namuose susieidavo. Atgavus nepriklausomybę, ši tradicija, kaip ir daugelis kitų, vėl buvo prisiminta ir imta puoselėti, žmonės su džiaugsmu ėmėsi to, kas dar neseniai buvo draudžiama bei smerktina.

Druskininkų savivaldybės Jovaišių kaimo bendruomenės žmonės yra vieni iš nedaugelio Lietuvoje, puoselėjančių „mojinių“ tradiciją / Laimučio Genio nuotrauka

Tiesa, dabar tikrai nedaug kas rengia „mojines“, o Druskininkų savivaldybės Jovaišių kaimo bendruomenės žmonės yra vieni iš nedaugelio Lietuvoje, puoselėjančių šią tradiciją.

Šią savaitę Jovaišiuose apsilankęs savaitraščio „Mano Druskininkai“ korespondentas turėjo unikalią progą susitikti su Jovaišių kaimo bendruomenės atstovais, visą gegužę kasdien dalyvaujančiais „mojinėse“.

Į Jovaišių bendruomenės namus, papuoštus gėlėmis ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulėle, giedoti „mojinių“ susirinko dešimt Jovaišių ir aplinkinių vietovių gyventojų – moterų ir vyrų.

Kaip pasakojo viena iš šios iniciatyvos palaikytojų Ona Vailionienė, ši tradicija Jovaišiuose gyvuoja labai seniai, o iš naujo buvo atgaivinta 1990-ųjų gegužę: „Nuo gegužės 1 dienos visą mėnesį, kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, kai bažnyčiose vyksta pamaldos, Jovaišių kaimo žmonės renkasi giedoti „mojines“. Tai vyksta daug metų. Gegužę mes renkamės kiekvieną vakarą, stengiamės iki tol atlikti visus būtinus darbus. Anksčiau mūsų būdavo daugiau, būrelis mažėja, nes vaikai išvažiuoja į kitus miestus, daug žmonių išėjo Anapilin, dabar likome branduolys – apie dešimt žmonių.“

Moteris sakė, kad giedama apie pusvalandį, anksčiau giedotojus aplankydavo ir kunigas.

Jovaišių giedotojai turi pasirinkę savo giesmes. Pradžioje – litanija, o paskui – giesmės iš maldaknygės. Giedama iš klausos, jokių natų nėra. Melodijos giesmėms pritaikytos pagal Vaškevičienės – vienos iš bažnyčios choro dalyvės, giedojusios chore 50 metų, muziką.

Vyriausioji giedotoja – Valė Rėkuvienė, einanti 86-uosius, pasakojo, jog anksčiau “mojinės“ buvo giedodamos namuose pas kurį nors Jovaišių kaimo gyventoją. Kai buvo uždaryta Jovaišių mokykla, giedotojai rinkdavosi vienoje iš klasių, o paskui, įkūrus bendruomenės namus, renkasi juose.

„Mes įpratome, kad mūsų kaime „mojinės“ turi būti. Kai baigiasi gegužė ir nebegiedame, atrodo, jog kažko trūksta. Tikiuosi, kad tol, kol būsiu gyva, ši tradicija gyvuos“, – sakė V. Rėkuvienė.

O. Vailionienės teigimu, visi giedotojai yra savamoksliai, perėmę šią tradiciją iš tėvų. Ši tradicija Lietuvoje nedaug kur išlikusi, o Druskininkų krašte ją puoselėja vieninteliai Jovaišių kaimo žmonės.

Gegužinių pamaldų ištakos

Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei, turi labai senas religines ištakas. Dar XII amžiuje aptinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau – Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba Švč. Mergelės Marijos litaniją ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.

Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, apie XIX a., pirmiausia Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės. Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.

Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos „mojavos“ ypatingos ir tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama.

Parengė Laimutis Genys