Zenonas Streikus: „Tautinio tapatumo suvokimas buvo gerasis dopingas, atvedęs mus į Kovo 11-ją“

Kalendorius skaičiuoja ketvirtąjį mūsų atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį. Jaunajai kartai Kovo 11-oji – vadovėliuose aprašytas istorinis faktas ir šviesūs tėvų bei senelių prisiminimai, vyresniajai – visam gyvenimui išliksianti svarbi diena, po kurios mes vėl tapome laisvi ir nepriklausomi. Apie atminties ir laiko sampratą originaliai yra kalbėjęs žinomas kompozitorius Giedrius Kuprevičius: „Besigailintys praeities, nepatenka į dabartį. Matantys tik dabartį netveria ateities. Gyvenantys vien ateitimi, dažniausiai yra seniai mus palikę. Ir tik tie, kuriems pavyksta laikmečius suvesti harmonijon, gali tikėtis prasmės, laimės ir džiaugsmo“.

Z. Streikus:„Man liūdna, kad tie dalykai, kurie maitino Nepriklausomybės atgavimo šaltinį dabar menkai vertinami“/Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie Kovo11-osios ištakas, įsimintinas 1990-ųjų pavasario dienas, tuomet kilusius iššūkius ir atmintin įsirėžusius įvykius, tautos atmintį, kai kurių vertybių deficitą kalbamės su pirmuoju Druskininkų savivaldybės tarybos pirmininku, Seimo nariu Zenonu Streikumi.

– Kokia situacija buvo Lietuvoje ir Druskininkuose prieš Kovo 11-ąją?

– Tautai valstybė būtina tam, kad įtvirtintų savo kultūrą, kalbą, tradicijas, papročius, jų išlaikymą ir išlikimą ateityje. Tautinės tapatybės praradimas nulemia kiekvieno žmogaus ir visos valstybės perspektyvos nebuvimą. Tą mūsų žmonės sąmoningai ar pasąmoningai jautė. Ir būtent tada, kai Lietuva buvo Sovietų sąjungos sudėtyje, visi mes jautėme, kad nyksta lietuviškumas, tautinė ir asmeninė gyvastis – gimtoji kalba, istorinė atmintis, gyvoji etninė kultūra. Kaip žemėje grūdo sėkla, taip ir mūsų tautos savimonė, po truputį brendo nesulaikomam pavasario laisvės proveržiui. Pirmu nepriklausomybės želmens simboliu tapo 1987 metais rugpjūčio 23 d., prie A. Mickevičiaus paminklo įvykęs nesankcionuotas mitingas, kuriame bebaimiai Lietuvos laisvės patriotai – A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Gražulis ir kiti pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą.

Po devynių mėnesių –1988-ųjų birželį – tarsi kūdikis gimė Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o dar po trijų mėnesių sušauktas Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Visa Lietuva persismelkė Nepriklausomybės siekio dvasia. Didesnę pusę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos narių sudarė rašytojai, poetai, kompozitoriai, filosofai, todėl labai simboliška ir suprantama, kad Sąjūdžio Druskininkuose iniciatoriumi tapo poetas K. Platelis. 1988 metų rugpjūtyje įsteigta Druskininkų iniciatyvinė grupė iš dvylikos asmenų.

Druskininkiečių širdyse tuo metu jau buvo įžiebta Laisvės siekio ugnis/Druskininkų miesto muziejaus nuotraukos

– Kur vyko pirmieji Sąjūdžio mitingai Druskininkuose?

– Jau rugpjūčio pabaigoje į „Girios aido“ teritorijoje organizuotą mitingą susirinko keli tūkstančiai druskininkiečių. Drąsios ir emocingos svečio advokato K. Motiekos, A. Valavičiaus, V. Janonio, K. Platelio kalbos dar stipriau įpūtė Laisvės siekio ugnį žmonių širdyse. Šiame mitinge aš žmonėms kalbėjau apie pagrindinį žmoniškumo ir laisvės priešą – baimę mumyse ir abejingumą. Neretai pagalvoju, kad daug kas, ką sakiau tada, tinka ir dabar.

Būtų nekorektiška išskirti vieną ar kitą žmonių grupę ar asmenį, nes beveik visi, kaip kas galėjo, dalyvavo Sąjūdžio rengiamose akcijose, platino spaudą, dalinosi naujienomis ir ne tik. Nesulaikoma Laisvės banga įsisiūbavo 1989 metų pavasarį, kai beveik vienu metu prasidėjo rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją, ir į Druskininkų liaudies deputatų tarybas. Šie rinkimai tapo lemiamu veiksniu, tariant TAIP Lietuvos laisvei ir jos įtvirtinimui.

– Ar įsivaizdavote, kad taip greitai bus paskelbtas Lietuvos valstybės atstatymas?

– Kitaip net negalėjau galvoti. Juk Sąjūdis aiškiai ir nedviprasmiškai skelbė, kad pagrindiniu siekiu yra Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Be to, tiek į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, tiek į savivaldybių tarybas žmonės rinko tuos, kurie galėjo būti Nepriklausomybės atkūrimo garantai.

– Kokia buvo Jūsų 1990 metų kovo 11-oji?

– Nuo kovo 10 dienos, kai prasidėjo AT suvažiavimas, kaip ir daugelis, buvau prilipęs prie televizoriaus. Kovo 11 dieną iš ryto prasidėjo tie sprendimai, kurie artino Nepriklausomybės paskelbimą. AT Pirmininko išrinkimas, Ministro pirmininko išrinkimas, sugrąžintas Lietuvos pavadinimas. Vėlai vakare buvo balsuota už Kovo 11-osios Aktą. Už jį balsavo 124 ir tik 6 susilaikė. Tada visi buvome dideliame pakilime, euforijoje, nes Lietuvos valstybė buvo įtvirtinta teisiškai, tapome pilnaverčiais, išdidžiais, laisvais piliečiais. Išgyvenome nuostabią Tautos, taigi ir savo pačių, Šventę. Tačiau džiaugsmui ir šventei nebuvo skirta daug laiko, nes Nepriklausomybę reikia ne tik atkovoti, bet ją apginti ir įtvirtinti. O tai ne mažiau sunku ir didvyriška.

– Po Kovo 11-osios prasidėjo daug įvairių įvykių.

– Jau po keturių dienų SSSR Aukščiausioji taryba priėmė rezoliuciją, kad Nepriklausomybės aktas negalioja. Po to M. Gorbačiovas atsiuntė telegramą, kad per dvi dienas Aktas būtų atšauktas, buvo išvaryti visi užsienio žurnalistai. Prasidėjo propagandinis, politinis spaudimas, ekonominė blokada ir karinės jėgos demonstravimas. Jau kovo 18 d. „Jedinstvo“ organizavo mitingą ir šturmavo Aukščiausiąją Tarybą, omonininkai užimdinėjo įvairius pastatus Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Taigi nežinomybės ir iššūkių buvo labai daug, tačiau susitelkimo ir laisvės siekio jėga buvo nenugalima.

– Kas vyko Druskininkuose po Kovo 11-osios?

– Nuo pirmos dienos čia vyko palaikymo mitingai. Kovo 24 d. buvo išrinkta Druskininkų miesto taryba iš 41 tarybos nario. Taigi mes tapome oficialiu Nepriklausomybės įtvirtinimo bastionu Druskininkuose. Man buvo suteiktas didelis pasitikėjimas ir įpareigojimas būti pirmuoju Nepriklausomoje Lietuvoje Druskininkų tarybos pirmininku.

– Kokius uždavinius tuomet sprendėte?

– Svarbiausiu uždaviniu buvo įtvirtinti valstybingumą, sąžiningai ir ūkiškai sprendžiant visus valstybės deleguotus ir savarankiškus darbus. Darbų ir iššūkių buvo kalnai – ekonominė blokada, ištuštėję sanatorijos, bedarbystė, žaliavų ir prekių stygius, įmonių valdymo perėmimas ir kita. Ieškojome visokiausių galimybių ir sprendimų, dirbome susitelkę, atsakingai.

– Kai prisimename tą laikotarpį, dažniausiai kalbame apie įvykius Vilniuje, apie nacionalinės reikšmės dalykus, o tai, kas tuo metu vyko savivaldybėse, žinome nedaug.

– Mane liūdina, kad iki šiol deramai nenagrinėtas ir neįvertintas savivaldybių ir jų gyventojų indėlis, įtvirtinant Nepriklausomybę. Visoje Lietuvoje visos savivaldybės atsidavusiai  talkino Lietuvai, įtvirtinant Nepriklausomybę, kuriant valstybingumą. Savivaldybių indėlis buvo milžiniškas, bet, mano giliu įsitikinimu, per mažai įvertintas.

– Ar yra dalykų, kurie po 31-erių atkurtos Nepriklausomybės metų Jus liūdina?

– Man liūdna, kad tie dalykai, kurie maitino Nepriklausomybės atgavimo šaltinį dabar menkai vertinami. Susidaro įspūdis, kad gimtoji kalba, kultūra, kalba, papročiai tampa tarsi atgyvena, lyg būtų pasibaigęs jų galiojimo laikas. O būtent šie dalykai suteikė mums nenugalimą bendrystės jėgą, pasididžiavimo būti lietuviu jausmą, tikėjimą Tėvyne ir meile jai. Dvasinę stiprybę ir vienybę kūrusios lietuviškos dainos, pasididžiavimą kėlę tautiniai drabužiai, šokiai ir šventės tampa prieglaudos ieškančiais našlaičiais. Mes, kaip tauta, turime savitą pasaulio matymą, mąstymo būdą, ir mes tiek esame vertingi, kiek galime prisidėti prie žmonijos kultūros lobyno, kiek patys save gerbiame, kiek galime vystytis, tiek išlaikome savo tautinį tapatumą ir savitumą. Tie dalykai mus tada įkvėpė ir pakylėjo, neturėtumėme jų pamiršti ir dabar, nes jie yra tikrieji mūsų asmeninės ir Tautos laisvės garantai.

Kalbino Laimutis Genys