„Vilties“ vadovė Loreta Sadauskienė: „Vėl rinkčiausi darbą su vaikais“

L. Sadauskienė: „Noras dirbti pedagoginį darbą manyje išliko iki šiol, ir, jei tektų rinktis profesiją iš naujo, vėl pasirinkčiau darbą su vaikais.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai „Druskininkų viltis“ jau vienuoliktus metus vadovaujanti Loreta Sadauskienė savo veiklos pradžią šioje organizacijoje vadina tiesiog aplinkybių sutapimu. Jei taip ir buvo, šiandien akivaizdu, kad tai buvo ne tik lemtingas, bet ir labai laimingas sutapimas ar atsitiktinumas. Visų pirma todėl, kad L. Sadauskienės pedagoginiai gebėjimai, nuoširdumas bei kūrybiškumas yra „Vilties“ ir visų viltiečių kasdienybės varikliukas, ašis, aplink kurią sukasi ir jų gyvenimas, ir organizacijos veikla. L. Sadauskienė yra labai aktyvi Naujasodės-Jaskonių bendruomenės valdybos narė, renginių iniciatorė ir vedėja. Iš vienos gražiausių Lietuvos vietovių – Švendubrės kaimo – kilusi moteris sako, kad jai labai svarbu atgaivinti ir puoselėti anksčiau, bent jau kaimuose, buvusią širdingą kaimynų tarpusavio santykį, bičiuliavimąsi, bendravimą. Loretai svarbu, kad aplink mažėtų susvetimėjimo ir to šaltuko, įsigalinčio dėl kasdienio skubėjimo ir pasinėrimo vien į savo asmeninius reikalus: „Taip norėtųsi, kad žmonės būtų aktyvesni,  prisijungtų prie veiklos visuomeniniais pagrindais – tai juk ir yra smagiausia, kai įgyvendinami sumanymai, idėjos yra pačių sugalvoti.“

– Loreta, „kas būtų jeigu būtų“: jeigu atsisuktų laiko ratas atgal, ir tektų rinktis profesiją iš naujo?

– Visada sakiau, kad būsiu pedagogė, nes labai norėjau dirbti su vaikais. Baigusi tuometę 1-ąją vidurinę mokyklą Druskininkuose, labai norėjau studijuoti Vilniuje, tačiau dėl tam tikros, tuo metu mūsų šeimoje susiklosčiusios situacijos, tėveliai norėjo ir prašė manęs, kad būčiau kiek įmanoma arčiau jų, šalia giminaičių. Aš labai gerai supratau tą jų norą ir atsižvelgiau į prašymą: išvažiavau mokytis į Pedagoginę muzikos mokyklą Marijampolėje (tuometį Kapsuką). Studijos labai patiko, mokyklą baigiau raudonu diplomu. Noras dirbti pedagoginį darbą manyje išliko iki šiol, ir jei tektų rinktis profesiją iš naujo, vėl pasirinkčiau darbą su vaikais.

– Kokie keliai Jus atvedė į Druskininkus?

– Galima sakyti, kad nuo savo tėviškės – Švendubrės – toli ir nenubėgau. Įgijusi ikimokyklinių įstaigų auklėtojos specialybę, gavau, kaip tais laikais ir buvo įprasta, paskyrimą į Druskininkus, į tuomet čia veikusį vaikų lopšelį-darželį „Ąžuoliukas“. Beje, ten, kur anksčiau stovėjo šis darželis, dabar yra pastatyta Druskininkų viešoji biblioteka. Keletą metų dirbau „Ąžuoliuke“. Čia susipažinau ir su tada dar būsimuoju savo vyru Juozu, kuris šioje įstaigoje dirbo ūkvedžiu. „Ąžuoliuke“ dirbau nuo 1989 iki 1996 metų. O vėliau, kai įstaigą buvo nuspręsta uždaryti, pradėjau dirbti vaikų sanatorijoje „Saulutė“ mokyklinio ugdymo auklėtoja.

– Tikriausiai, dirbdama „Saulutėje“, įgijote ne tik patirties, bet ir gilesnį žinojimą apie tai, ar galėtumėte ir toliau visą laiką dirbti su neįgaliaisiais vaikais? Juk negalią turintiems žmonėms, ir ypač vaikams, reikalingas toks didžiulis dėmesys, rūpinimasis jais, pagalba, švelnumas…

– „Saulutėje“ mano auklėtiniai buvo įvairią negalią turintys vaikai. Visas mano pedagoginis darbas susijęs su vaikais, kurie mažiau ar daugiau paliesti vienokios ar kitokios negalios. Na, o mano atėjimas į „Viltį“ 2010-aisiais, galima sakyti, buvo nulemtas atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių – tuo metu „Saulutėje“ netekau darbo, nes buvo panaikinti visi mokyklinio ugdymo auklėtojų etatai. Tad, vos tik sulaukiau pasiūlymo dirbti „Viltyje“ užimtumo specialiste, iš karto sutikau. Tačiau tuo metu organizacijai pirmininkavusi vadovė susirgo, nebebuvo kam vadovauti. Todėl organizacijos Taryba mane pradėjo kalbinti, kad imčiausi šių pareigų. Abejojau dėl tokio savo pasirinkimo, nors vyras drąsino mane imtis šios veiklos. Aš abejojau todėl, kad administracinis darbas man nėra prie širdies. Dabar, kai, pavyzdžiui, tenka tvarkyti įvairias ataskaitas, dokumentaciją, vis pagalvoju – labiau norėčiau su vaikais pasiūti ką nors ar prie kitų jų darbelių, rankdarbių drauge su jais padirbėti…

– Kokias paslaugas teikia „Viltis“?

– „Viltis“ teikia nuolatinio pobūdžio paslaugas sutrikusio intelekto negalią turintiems asmenims  neįgaliųjų dienos užimtumo, meninių gebėjimų lavinimo būreliuose; teikia pagalbos ir atokvėpio paslaugą neįgaliųjų šeimos nariams. Tai nevyriausybinė organizacija, vienijanti intelekto negalią turinčius vaikus ir jaunuolius.

Druskininkų „Viltyje“ yra 89 įvairaus amžiaus žmonės su negalia, o, skaičiuojant ir neįgalių žmonių artimuosius, kurie taip pat priklauso organizacijai, yra 134 žmonės. Jauniausiam mūsų vilčiukui – 8-eri. Mūsų organizacija dirba pagal du projektus: „Socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliesiems bendruomenėje“ ir „Galimybė artimiesiems pailsėti“. Socialinių paslaugų centre turime įrengtas 60 kv. m patalpas – čia organizuojama Dienos centro veikla vilčiukams. Taip pat turime administracijai skirtą kabinetą. Dienos užimtumo centras – ne mokykla, vaikai kada nori, tada čia ir lankosi. Per dieną čia laiką praleidžia vidutiniškai 10-14 įvairaus amžiaus vilčiukų. Po pietų mums atveža mokyklinio amžiaus vaikus, kurie pirmoje dienos pusėje mokosi, o antrą dienos pusę praleidžia Dienos centre. Mūsų darbo diena trunka nuo 8 iki 17 valandos. Patalpos nedidelės. Mėginome organizuoti darbą taip, kad būtų dvi pamainos, tačiau susidūrėme su tokia situacija, kad vyresnieji jaunuoliai, kurie norėtų būti centre visą dieną, nusiminė… Todėl mėginame sutilpti visi. Žinoma, išnaudojame kiekvieną progą vykti į svečius, į kitus miestus, aplankyti panašias organizacijas, susitikti, pabendrauti. Ir prašome – kvieskitės mus!

Lankome ir tuos, kurie negali prisijungti prie Dienos centro veiklos.

Pavyzdžiui, surengėme tokią Pyragų dieną ir čia, centre, su vilčiukais kepėme pyragus. O paskui juos vežėme kitiems mūsų organizacijos nariams, lankėmės jų namuose, bendravome su artimaisiais. Visi patyrėme smagių, įsimintinų įspūdžių.

Labai džiaugiuosi savo kolege Vida Kraučeliene, su ja labai gera dirbti, viena kitą iš pusės žodžio suprantame, tarpusavyje dalijamės ir savo šeimos džiaugsmais, rūpesčiais.

Džiugina, kad mūsų centro nepalieka ir Zita Kumpikienė, kuri savanoriavo pagal programą, o, jai pasibaigus, ateina, kaip savanorė, asmenine iniciatyva.

Labai džiaugiamės kiekvienu savanoriu. Kviečiame visus, kurie norėtų padovanoti savo laiką „Vilties“ bendruomenei: vilčiukai bus laimingi, čia džiaugiamės kiekviena nauja pažintimi ir bičiulyste.

– Praėjusių metų pabaigoje, per tradicinį Padėkos vakarą Dienos centrui „Druskininkų viltis“ bei Jums, vadovei, įteiktas „Mineralinio vandens lašas“ už pasiaukojantį darbą su negalią turinčiais žmonėmis.

– Aišku, būtų netiesa, jei sakyčiau, kad to nesitikėjau. Vis pasišnekėdavome su vilčiukais: kada gi daugiau druskininkiečių pastebės mūsų aktyvumą?.. Juk mūsų veikla tokia plati: Dienos centre mezgame, siuvame, gaminame įvairius rankdarbius, sportuojame.

Tiesa, viltiečiai yra per silpni, kad burtųsi į kapelą ar tokį šokių kolektyvą, kuris būtų plačiai žinomas. Tad pradėjome sukti galvas, kuo mes galime būti įdomūs, kad į mus atkreiptų dėmesį. Ir gimė mintis, jeigu viltiečiai geba pasiūti lėlę, pagaminti nuostabaus grožio – iš popieriaus skiaučių – gėlę, pagaminti kitus gražius darbus, tai kodėl jie negali šokti ir vaidinti?

Žingsnis po žingsnio meninių gebėjimų lavinimo būrelyje vilčiukai pradėjo mokytis šokio bei teatro vaidybos pradmenų.

Šiandien viltiečiai ne tik šoka, bet ir geba sukurti bendrą šokį, įtaigiai vaidinti įdomius personažus.

Šokių kompozicijas ir spektaklio scenarijų su kolege kuriame pačios. Nuo 2017-ųjų dirbame, repetuojame, norėdami paruošti šokį, pastatyti spektakliuką. Esame paruošę tris meninius pasirodymus su šokiais ir spektakliuku. Jau rengiame ir naują, skirtą Motinos dienai. Tad norime, kad vilčiukų pastangos būtų pastebėtos, žinomos: su savo programomis lankomės ir kituose miestuose, panašiose įstaigose.

Buvome Veisiejuose, Alytaus, Suvalkijos globos namuose, taip pat Jaskonių ir Naujasodės kaimų bendruomenės namuose.

„Atgimimo“ mokykloje lankėmės su menine programa „Man Lietuvoje gera“. Mokykloje mus labai širdingai sutiko – per viltiečių pasirodymą scenoje buvo visiška tyla salėje, paskui – daug aplodismentų. Buvau sužavėta.

– Dažnai girdime sakant, kad dirbti su neįgaliaisiais yra „pasiaukojimas“. Kokia didžiausia Jūsų auka šiame darbe: asmeninio laiko, širdingumo, kantrybės?

– Visų pirma, manau, tokiam darbui reikia pašaukimo, ir tai nesuderinama su „prievole“. O kai dirbama iš pašaukimo, tai darbas tada nėra ir jokia „auka“. Tai mano darbas, mėgiamas, mylimas, kaip ir patys viltiečiai.

Kiekvienas iš mūsų turime ir savo charakterį, būdą, temperamentą, būname vienokios ar kitokios nuotaikos, o retas net ir sveikas vaikas yra „be kaprizų“… Visko būna ir pas mus čia, Dienos centre. Bendravimo iššūkių pakanka ir mums, ir patiems viltiečiams. Žinau ir suprantu, kad ne visiems aplinkiniams yra priimtinas, pavyzdžiui, vilčiukų nuoširdumas, noras apsikabinti, pakalbinti kiekvieną. Nespėsi apsikabinti, atsakyti į sveikinimą – gali supykti. Vilčiukai, būna, susipyksta ir tarpusavyje. Natūralu, nes kiekvienas nori savo erdvės sau ar savo veiklai, darbeliui ar rankdarbiui skiriamo dėmesio.

Centre mes drauge pietaujame, gaminame, siuvame, mezgame, piešiame, žaidžiame stalo žaidimus. Trumpai būtų galima pasakyti – mes čia tiesiog gyvename, bendraujame. Jei kam tuo metu ar tą dieną nesinori veiklos, gali tiesiog pagulėti ant sofutės. Tada pasišnekučiuojame, kalbamės, juokaujame. Ne vienam viltiečiui iššūkis yra jau vien ateiti čia – reikia jėgų atsikelti, apsirengti, atvykti į Dienos centrą. Aišku, per dieną ir aš pati emociškai, psichologiškai pavargstu, kartais jaučiuosi lyg „išsunkta“. Ir gal ne visada grįžtu namo, į savo šeimą, taip besijaučianti, kokios galbūt manęs ten lauktų namiškiai.

– Kokie yra Jums pačiai artimiausi žmonės – Jūsų šeima?

 – Su Juozu prieš kelerius metus paminėjome santuokos 25-etį, sidabrines vestuves.

Šeimoje du sūnus – Tomas ir Mykolas. Vyresnysis, Mykolas, dirba ir dar kelia savo profesinę kvalifikaciją – mokosi, siekia magistro laipsnio. Jaunesnysis Tomas – moksleivis. Vyrui Juozui esu labai dėkinga už tai, kad jis man yra tvirta atrama gyvenime. Man labai svarbu, kad jis padeda man ir „Vilties“ reikaluose, kaip savanoris. Visada, prireikus, galiu kreiptis į jį ir žinau, kad neatsisakys padėti, padarys viską, kiek galėdamas geriau – ar tai bus smulkaus remonto darbeliai, ar, prireikus, ką pavėžėti, nuvežti, pargabenti, ar pabūti fotografu renginyje.

– O kas pačiai labiausiai padeda atstatyti jėgas? 

– Žiemą labai patinka megzti. Kai rankose virbalai, daug ką gali galvoje „susidėlioti“, išspręsti, tiesiog nusiraminti, pailsėti.

O šiltuoju metų laiku man didžiausia palaima sukišti rankas į žemę… Veikla sode, darže mane kaskart „pakrauna“ nauja energija. Tik gaila, kad tokių gražių rožių, kaip pas mano mamą Švendubrėje, dar nepavyksta išauginti – jos rožynai nuostabūs. Ką ji padaro, kad jie tokie gražūs, – nežinau…

Ramunė Žilienė

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai „Druskininkų viltis“ jau vienuoliktus metus vadovaujanti Loreta Sadauskienė savo veiklos pradžią šioje organizacijoje vadina tiesiog aplinkybių sutapimu. Jei taip ir buvo, šiandien akivaizdu, kad tai buvo ne tik lemtingas, bet ir labai laimingas sutapimas ar atsitiktinumas. Visų pirma todėl, kad L. Sadauskienės pedagoginiai gebėjimai, nuoširdumas bei kūrybiškumas yra „Vilties“ ir visų viltiečių kasdienybės varikliukas, ašis, aplink kurią sukasi ir jų gyvenimas, ir organizacijos veikla. L. Sadauskienė yra labai aktyvi Naujasodės-Jaskonių bendruomenės valdybos narė, renginių iniciatorė ir vedėja. Iš vienos gražiausių Lietuvos vietovių – Švendubrės kaimo – kilusi moteris sako, kad jai labai svarbu atgaivinti ir puoselėti anksčiau, bent jau kaimuose, buvusią širdingą kaimynų tarpusavio santykį, bičiuliavimąsi, bendravimą. Loretai svarbu, kad aplink mažėtų susvetimėjimo ir to šaltuko, įsigalinčio dėl kasdienio skubėjimo ir pasinėrimo vien į savo asmeninius reikalus: „Taip norėtųsi, kad žmonės būtų aktyvesni,  prisijungtų prie veiklos visuomeniniais pagrindais – tai juk ir yra smagiausia, kai įgyvendinami sumanymai, idėjos yra pačių sugalvoti.“

– Loreta, „kas būtų jeigu būtų“: jeigu atsisuktų laiko ratas atgal, ir tektų rinktis profesiją iš naujo?

– Visada sakiau, kad būsiu pedagogė, nes labai norėjau dirbti su vaikais. Baigusi tuometę 1-ąją vidurinę mokyklą Druskininkuose, labai norėjau studijuoti Vilniuje, tačiau dėl tam tikros, tuo metu mūsų šeimoje susiklosčiusios situacijos, tėveliai norėjo ir prašė manęs, kad būčiau kiek įmanoma arčiau jų, šalia giminaičių. Aš labai gerai supratau tą jų norą ir atsižvelgiau į prašymą: išvažiavau mokytis į Pedagoginę muzikos mokyklą Marijampolėje (tuometį Kapsuką). Studijos labai patiko, mokyklą baigiau raudonu diplomu. Noras dirbti pedagoginį darbą manyje išliko iki šiol, ir jei tektų rinktis profesiją iš naujo, vėl pasirinkčiau darbą su vaikais.

– Kokie keliai Jus atvedė į Druskininkus?

– Galima sakyti, kad nuo savo tėviškės – Švendubrės – toli ir nenubėgau. Įgijusi ikimokyklinių įstaigų auklėtojos specialybę, gavau, kaip tais laikais ir buvo įprasta, paskyrimą į Druskininkus, į tuomet čia veikusį vaikų lopšelį-darželį „Ąžuoliukas“. Beje, ten, kur anksčiau stovėjo šis darželis, dabar yra pastatyta Druskininkų viešoji biblioteka. Keletą metų dirbau „Ąžuoliuke“. Čia susipažinau ir su tada dar būsimuoju savo vyru Juozu, kuris šioje įstaigoje dirbo ūkvedžiu. „Ąžuoliuke“ dirbau nuo 1989 iki 1996 metų. O vėliau, kai įstaigą buvo nuspręsta uždaryti, pradėjau dirbti vaikų sanatorijoje „Saulutė“ mokyklinio ugdymo auklėtoja.

– Tikriausiai, dirbdama „Saulutėje“, įgijote ne tik patirties, bet ir gilesnį žinojimą apie tai, ar galėtumėte ir toliau visą laiką dirbti su neįgaliaisiais vaikais? Juk negalią turintiems žmonėms, ir ypač vaikams, reikalingas toks didžiulis dėmesys, rūpinimasis jais, pagalba, švelnumas…

– „Saulutėje“ mano auklėtiniai buvo įvairią negalią turintys vaikai. Visas mano pedagoginis darbas susijęs su vaikais, kurie mažiau ar daugiau paliesti vienokios ar kitokios negalios. Na, o mano atėjimas į „Viltį“ 2010-aisiais, galima sakyti, buvo nulemtas atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių – tuo metu „Saulutėje“ netekau darbo, nes buvo panaikinti visi mokyklinio ugdymo auklėtojų etatai. Tad, vos tik sulaukiau pasiūlymo dirbti „Viltyje“ užimtumo specialiste, iš karto sutikau. Tačiau tuo metu organizacijai pirmininkavusi vadovė susirgo, nebebuvo kam vadovauti. Todėl organizacijos Taryba mane pradėjo kalbinti, kad imčiausi šių pareigų. Abejojau dėl tokio savo pasirinkimo, nors vyras drąsino mane imtis šios veiklos. Aš abejojau todėl, kad administracinis darbas man nėra prie širdies. Dabar, kai, pavyzdžiui, tenka tvarkyti įvairias ataskaitas, dokumentaciją, vis pagalvoju – labiau norėčiau su vaikais pasiūti ką nors ar prie kitų jų darbelių, rankdarbių drauge su jais padirbėti…

– Kokias paslaugas teikia „Viltis“?

– „Viltis“ teikia nuolatinio pobūdžio paslaugas sutrikusio intelekto negalią turintiems asmenims  neįgaliųjų dienos užimtumo, meninių gebėjimų lavinimo būreliuose; teikia pagalbos ir atokvėpio paslaugą neįgaliųjų šeimos nariams. Tai nevyriausybinė organizacija, vienijanti intelekto negalią turinčius vaikus ir jaunuolius.

Druskininkų „Viltyje“ yra 89 įvairaus amžiaus žmonės su negalia, o, skaičiuojant ir neįgalių žmonių artimuosius, kurie taip pat priklauso organizacijai, yra 134 žmonės. Jauniausiam mūsų vilčiukui – 8-eri. Mūsų organizacija dirba pagal du projektus: „Socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliesiems bendruomenėje“ ir „Galimybė artimiesiems pailsėti“. Socialinių paslaugų centre turime įrengtas 60 kv. m patalpas – čia organizuojama Dienos centro veikla vilčiukams. Taip pat turime administracijai skirtą kabinetą. Dienos užimtumo centras – ne mokykla, vaikai kada nori, tada čia ir lankosi. Per dieną čia laiką praleidžia vidutiniškai 10-14 įvairaus amžiaus vilčiukų. Po pietų mums atveža mokyklinio amžiaus vaikus, kurie pirmoje dienos pusėje mokosi, o antrą dienos pusę praleidžia Dienos centre. Mūsų darbo diena trunka nuo 8 iki 17 valandos. Patalpos nedidelės. Mėginome organizuoti darbą taip, kad būtų dvi pamainos, tačiau susidūrėme su tokia situacija, kad vyresnieji jaunuoliai, kurie norėtų būti centre visą dieną, nusiminė… Todėl mėginame sutilpti visi. Žinoma, išnaudojame kiekvieną progą vykti į svečius, į kitus miestus, aplankyti panašias organizacijas, susitikti, pabendrauti. Ir prašome – kvieskitės mus!

Lankome ir tuos, kurie negali prisijungti prie Dienos centro veiklos.

Pavyzdžiui, surengėme tokią Pyragų dieną ir čia, centre, su vilčiukais kepėme pyragus. O paskui juos vežėme kitiems mūsų organizacijos nariams, lankėmės jų namuose, bendravome su artimaisiais. Visi patyrėme smagių, įsimintinų įspūdžių.

Labai džiaugiuosi savo kolege Vida Kraučeliene, su ja labai gera dirbti, viena kitą iš pusės žodžio suprantame, tarpusavyje dalijamės ir savo šeimos džiaugsmais, rūpesčiais.

Džiugina, kad mūsų centro nepalieka ir Zita Kumpikienė, kuri savanoriavo pagal programą, o, jai pasibaigus, ateina, kaip savanorė, asmenine iniciatyva.

Labai džiaugiamės kiekvienu savanoriu. Kviečiame visus, kurie norėtų padovanoti savo laiką „Vilties“ bendruomenei: vilčiukai bus laimingi, čia džiaugiamės kiekviena nauja pažintimi ir bičiulyste.

– Praėjusių metų pabaigoje, per tradicinį Padėkos vakarą Dienos centrui „Druskininkų viltis“ bei Jums, vadovei, įteiktas „Mineralinio vandens lašas“ už pasiaukojantį darbą su negalią turinčiais žmonėmis.

– Aišku, būtų netiesa, jei sakyčiau, kad to nesitikėjau. Vis pasišnekėdavome su vilčiukais: kada gi daugiau druskininkiečių pastebės mūsų aktyvumą?.. Juk mūsų veikla tokia plati: Dienos centre mezgame, siuvame, gaminame įvairius rankdarbius, sportuojame.

Tiesa, viltiečiai yra per silpni, kad burtųsi į kapelą ar tokį šokių kolektyvą, kuris būtų plačiai žinomas. Tad pradėjome sukti galvas, kuo mes galime būti įdomūs, kad į mus atkreiptų dėmesį. Ir gimė mintis, jeigu viltiečiai geba pasiūti lėlę, pagaminti nuostabaus grožio – iš popieriaus skiaučių – gėlę, pagaminti kitus gražius darbus, tai kodėl jie negali šokti ir vaidinti?

Žingsnis po žingsnio meninių gebėjimų lavinimo būrelyje vilčiukai pradėjo mokytis šokio bei teatro vaidybos pradmenų.

Šiandien viltiečiai ne tik šoka, bet ir geba sukurti bendrą šokį, įtaigiai vaidinti įdomius personažus.

Šokių kompozicijas ir spektaklio scenarijų su kolege kuriame pačios. Nuo 2017-ųjų dirbame, repetuojame, norėdami paruošti šokį, pastatyti spektakliuką. Esame paruošę tris meninius pasirodymus su šokiais ir spektakliuku. Jau rengiame ir naują, skirtą Motinos dienai. Tad norime, kad vilčiukų pastangos būtų pastebėtos, žinomos: su savo programomis lankomės ir kituose miestuose, panašiose įstaigose.

Buvome Veisiejuose, Alytaus, Suvalkijos globos namuose, taip pat Jaskonių ir Naujasodės kaimų bendruomenės namuose.

„Atgimimo“ mokykloje lankėmės su menine programa „Man Lietuvoje gera“. Mokykloje mus labai širdingai sutiko – per viltiečių pasirodymą scenoje buvo visiška tyla salėje, paskui – daug aplodismentų. Buvau sužavėta.

– Dažnai girdime sakant, kad dirbti su neįgaliaisiais yra „pasiaukojimas“. Kokia didžiausia Jūsų auka šiame darbe: asmeninio laiko, širdingumo, kantrybės?

– Visų pirma, manau, tokiam darbui reikia pašaukimo, ir tai nesuderinama su „prievole“. O kai dirbama iš pašaukimo, tai darbas tada nėra ir jokia „auka“. Tai mano darbas, mėgiamas, mylimas, kaip ir patys viltiečiai.

Kiekvienas iš mūsų turime ir savo charakterį, būdą, temperamentą, būname vienokios ar kitokios nuotaikos, o retas net ir sveikas vaikas yra „be kaprizų“… Visko būna ir pas mus čia, Dienos centre. Bendravimo iššūkių pakanka ir mums, ir patiems viltiečiams. Žinau ir suprantu, kad ne visiems aplinkiniams yra priimtinas, pavyzdžiui, vilčiukų nuoširdumas, noras apsikabinti, pakalbinti kiekvieną. Nespėsi apsikabinti, atsakyti į sveikinimą – gali supykti. Vilčiukai, būna, susipyksta ir tarpusavyje. Natūralu, nes kiekvienas nori savo erdvės sau ar savo veiklai, darbeliui ar rankdarbiui skiriamo dėmesio.

Centre mes drauge pietaujame, gaminame, siuvame, mezgame, piešiame, žaidžiame stalo žaidimus. Trumpai būtų galima pasakyti – mes čia tiesiog gyvename, bendraujame. Jei kam tuo metu ar tą dieną nesinori veiklos, gali tiesiog pagulėti ant sofutės. Tada pasišnekučiuojame, kalbamės, juokaujame. Ne vienam viltiečiui iššūkis yra jau vien ateiti čia – reikia jėgų atsikelti, apsirengti, atvykti į Dienos centrą. Aišku, per dieną ir aš pati emociškai, psichologiškai pavargstu, kartais jaučiuosi lyg „išsunkta“. Ir gal ne visada grįžtu namo, į savo šeimą, taip besijaučianti, kokios galbūt manęs ten lauktų namiškiai.

– Kokie yra Jums pačiai artimiausi žmonės – Jūsų šeima?

 – Su Juozu prieš kelerius metus paminėjome santuokos 25-etį, sidabrines vestuves.

Šeimoje du sūnus – Tomas ir Mykolas. Vyresnysis, Mykolas, dirba ir dar kelia savo profesinę kvalifikaciją – mokosi, siekia magistro laipsnio. Jaunesnysis Tomas – moksleivis. Vyrui Juozui esu labai dėkinga už tai, kad jis man yra tvirta atrama gyvenime. Man labai svarbu, kad jis padeda man ir „Vilties“ reikaluose, kaip savanoris. Visada, prireikus, galiu kreiptis į jį ir žinau, kad neatsisakys padėti, padarys viską, kiek galėdamas geriau – ar tai bus smulkaus remonto darbeliai, ar, prireikus, ką pavėžėti, nuvežti, pargabenti, ar pabūti fotografu renginyje.

– O kas pačiai labiausiai padeda atstatyti jėgas? 

– Žiemą labai patinka megzti. Kai rankose virbalai, daug ką gali galvoje „susidėlioti“, išspręsti, tiesiog nusiraminti, pailsėti.

O šiltuoju metų laiku man didžiausia palaima sukišti rankas į žemę… Veikla sode, darže mane kaskart „pakrauna“ nauja energija. Tik gaila, kad tokių gražių rožių, kaip pas mano mamą Švendubrėje, dar nepavyksta išauginti – jos rožynai nuostabūs. Ką ji padaro, kad jie tokie gražūs, – nežinau…

Ramunė Žilienė