V. Vaikšnoras: „Mokytojo profesijos prestižą reikia stiprinti visomis galiomis“

DRUSKININKŲ ŠVIETIMO CENTRO INICIATYVA – RAŠINIŲ CIKLAS APIE MOKYTOJUS SENJORUS

Ilgametis buvusios Druskininkų 3-iosios vidurinės mokyklos fizikos mokytojas, direktoriaus pavaduotojas Vytautas Vaikšnoras pats vidurinę mokyklą baigė septyniolikos metų, tačiau mokytojo karjerą pradėjo labai anksti, būdamas dvidešimties. Kelerius metus V. Vaikšnoras dirbo ir tuometėje Švietimo ministerijoje mokyklų valdybos inspektoriumi. Mokytojas – buvęs Respublikinio mokytojų sąjūdžio tarybos narys, vienas iš pirmųjų raginęs sugrąžinti gimnazijos ir progimnazijos vardą Lietuvos mokykloms. Buvęs pirmojo šaukimo Druskininkų savivaldybės tarybos narys.

V. Vaikšnoras: „Nors turėjau įvairiausių gabumų mokinių, neskirsčiau jų nei „išrinktuosius“, nei į „pasmerktuosius“, visus mylėjau kaip savo vaikus.“/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Druskininkuose V. Vaikšnoras pradėjo dirbti tuometėje 1-ojoje vidurinėje, o, nuo 1974-ųjų, atsidarius 3-iajai vidurinei, dirbo čia. Druskininkuose susipažino ir su tada būsimąja žmona, matematikos mokytoja Gražina. Sukūrė šeimą, užaugino tris vaikus – Juozą, Vytautą ir Dalią. „Visus savo mokinius mylėjau kaip savo vaikus. Nebuvo nei „išrinktųjų“, nei „pasmerktųjų“, nors, suprantama, kad turėjau įvairiausių ir visokių gabumų mokinių. Beje, kai fiziką padarė pasirenkamuoju dalyku, paskutiniais metais pas mane net 78 mokiniai ateidavo. Iš 28-ių, laikusių egzaminą – 18-os įvertinimas buvo 60 balų, o 5-ių mokinių – virš 90-ies; didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad tarp mano mokinių – daug respublikinių fizikos olimpiados prizininkų “, – prisimena mokytojas V. Vaikšnoras, pedagoginiam darbui atidavęs 45-erius metus.

Norėjo į Konservatoriją

„Mano tėviškė ant pat Nemuno kranto, mokyklą Druskininkuose pasiekdavau valtimi. Druskininkuose mokiausi tik iki aštuntos klasės, nes mano bendramoksliai iš Lipliūnų daugiau nebesimokė Druskininkuose. Vienam sudėtinga irtis iki mokyklos, ypač žiemą ar ankstyvą pavasarį. Todėl teko į Veisiejus persikelti, gyvenau pas seserį. Veisiejuose 1958-aisiais ir pabaigiau vidurinę mokyklą.

Turėjau ir gerą balsą, ir pomėgį muzikai, grojau akordeonu. Labai norėjau stoti į Konservatoriją, į dainavimą. Bet supuolė seserys, tėvai. Na, sako, koks gi ten artisto gyvenimas? Prestižinė tuo metu specialybė buvo inžinerija. Nuvažiavau į Kauną, tuometį Politechnikos institutą, ketindamas įstoti į Mechanikos fakultetą.

Tačiau, perskaitęs apie sportinius pasiekimus mano charakteristikoje, – o tokia tais laikais buvo kiekvienam mokiniui parašoma – komisijoje buvęs Gerimantas Tarvydas, pats sportininkas – sako: „Kaip tu čia į mechaniką stosi? Geriau – į inžinerinės geodezijos fakultetą!“ Mat fakultetai varžėsi, norėdami turėti sportinę komandą, rinkdavosi sportuojančius studentus, o aš buvau moksleivių spartakiados prizininkas – gana stiprus sportininkas; trišuoly – trečias, ketvirtą vietą turėjau iškovojęs disko metime, su Vytautu Jaru varžiausi respublikinėse spartakiadose. Taip mane ir atkalbėjo nuo „mechanikos“. Bet man jau buvo, kaip sakoma, vis vien – juk norėjau stoti visai kitur – į Konservatoriją“, – pasakojo V. Vaikšnoras.

Ne į paskaitas, o į KGB

Bestudijuojant inžinieriaus geodezininko specialybę, puikiai besimokantį studentą V. Vaikšnorą iš antro kurso pervedė į neakivaizdinį skyrių, studijuoti pramoninę civilinę statybą. „Dėl nepažangumo“ – tokia oficiali to „pervedimo“ priežastis (dar išmetė ir iš komjaunimo gretų, esą kaip nemokančio sąjungai mokesčio). Tačiau tikroji šių instituto vadovybės padarytų sprendimų priežastis susijusi su visai kitokia istorija.

„1959-aisiais sugalvojo kažkoks partinis veikėjas Kauno Panemunės kapines iškelti, ir padaryti vietoje jų Ramybės parką. Mes, trys studentai, tarp jų ir bendramokslė Julija, kurios seneliai tose kapinaitėse buvo palaidoti, pasidarėme kryžių, nusipirkome pora grabnyčių – ir į kapines, poteriauti, kad neiškeltų jų. Tai buvo visų Šventųjų dieną. O jau po poros dienų visi trys buvome iškviesti į KGB. Gal mėnesį mus ten tampė. Turėjome vaikščioti ne į paskaitas, o į KGB. Prodekanui buvo pranešta, kad išmestų mus iš instituto: esą „tarybinis inžinierius negali būti religingas“. Aš tuo metu buvau instituto sporto rinktinės narys, Kauno rinktinės narys, dešimtkovininkas: na, kaip čia dabar iš instituto „išmes“?.. Rektorius rankomis skėstelėjo, kaip dabar prisimenu, sakydamas: „Kol kas mes negalime pakeisti šito režimo, kuris yra.“ Režimo – taip ir pasakė. „Prisidirbote, ką aš dabar galiu pasakyti – va, iš KGB man raštas – šalinti iš instituto!.. Vaikšnorai, taigi šitaip gerai mokaisi; sportininkas; na, kaip čia taip sugebėjai padaryti?“ Ir pasiūlė man tokį kaip ir kompromisą: pereiti į neakivaizdines studijas. Neakivaizdinių geodezijos studijų institute nebuvo, o artimiausia pagal tą sritį specialybė – pramoninė civilinė statyba. Mokslai – neakvaizdiniai, tai nusprendžiau ieškoti darbo, bet galiausiai taip susiklostė aplinkybės, kad tą žiemą taip ir nebeįsidarbinau – susirgau… Tačiau jau nuo 1960-ųjų rugsėjo pirmosios pradėjau dirbti gimtųjų Lipliūnų septynmetėje mokykloje. Man tebuvo 20 metų; tačiau tuo metu mokytojais daugelis dirbo, baigę tik vidurinę mokyklą“, – prisiminė V. Vaikšnoras.

Kolegos V. Vaikšnorą prisimena kaip gerą mokytoją, tėvišką pedagogą/Asmeninio archyvo nuotrauka

Dirbo direktoriumi

Lipliūnų septynmetėje, kuri vėliau tapo aštuonmete, V. Vaikšnoras ketverius metus dirbo matematikos fizikos ir fizinės kultūros mokytoju, vėliau jai vadovavo.

„Kol dirbau mokytoju, judėjau pirmyn ir neakivaizdinėse studijose. Taip savo jėgomis, atėjau iki trečio kurso.

O vėliau teko mokslus vėl atidėti, tapus mokyklos direktoriumi… Buvo tokia istorija: važinėjo tuo metu po Lietuvos mokyklas vienas iš kažkurių tuometės sąjunginės švietimo ministerijos inspektorių; atvažiavo ir į Lipliūnus, pasižiūrėti, kaip čia organizuojamas mokymo procesas. Grįžęs jis davė nurodymą leisti „senuką direktorių“ poilsio, vietoj jo mane paskirti. Tik man buvo iškelta sąlyga – įstoti į partiją. Nuėjau patarimo pas pusbrolį – buvusį partizaną, Dobilą (jau buvo grįžęs iš Magadano, po tremties). Klausiu – ką daryti man, skiria direktoriumi, bet liepia į partiją stoti. O jis: „Vytautai, mums ir ten reikia savų žmonių…“. Mokyklai vadovavau ketverius metus. Tuo metu buvau išrinktas ir į tuometę Lazdijų rajono tarybą. Kai vieną vasarą buvo nuspręsta iš Lipliūnų, Gerdašių žmonių atimti geriausias žemes, buvau kaimo žmonių pusėje, užstojau juos, dėl to susipykome su tuomete valdžia. Tąsyk, po visų nesutarimų, pamenu, grįžęs namo, ramiai pamąsčiau ir apsisprendžiau: išvažiuoju į Vilnių mokytis. Įstojau studijuoti fiziką tuomečiame Pedagoginiame institute, tik šįsyk jau į stacionarą. Teko stoti į pirmą kursą, nes netiko iki tol išlaikyti egzaminai. Beje, institute tikrino ir stojančiųjų studentų balsus, muzikalumą. Vėl man pasiūlė stoti į Konservatoriją, bet aš atsisakiau: man jau buvo 28-eri, nesinorėjo prarasti ir aštuonerių metų pedagoginio stažo“, – prisiminė pašnekovas.

Pedagogo gyslelė

„Mokslus baigiau labai gerai, todėl galėjau rinktis paskyrimą: į Druskininkus, arčiau tėviškės. Tačiau sulaukiau Švietimo ministerijos pasiūlymo likti Vilniuje ir ministerijoje dirbti švietimo inspektoriumi. Ten ir dirbau dvejus metus. Man priklausė kontroliuoti Plungės, Šilutės, Šilalės, Tauragės mokyklas. Buvau atsakingas už matematikos ir darbinio mokymo eigą respublikos mokyklose. Per tuos dvejus metus 305 dienas išbuvau komandiruotėse į mokyklas, tad tai tikrai nebuvo kabinetinis darbas. Galima sakyti, visą laiką buvo gyvenimas ant ratų. Man, nors dar buvau viengungis, jau norėjosi sėslesnio gyvenimo, galiausiai, sukurti šeimą, namus. Vėl ėmiau dairytis mokytojo darbo, Druskininkuose.

Grįžęs vienerius metus pradirbau tuometėje 1-ojoje vidurinėje; o 1974-aisiais, kai atsidarė 3-ioji – įsidarbinau ten fizikos mokytoju. Po ketverių metų pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoju, tačiau likau dėstyti ir fiziką, nes pamokos ir bendravimas su mokiniais man buvo atgaiva“, – pasakojo V. Vaikšnoras.

Mokiniai V. Vaikšnorą prisimena kaip labai tėvišką pedagogą. O pats mokytojas prisimena, kad interneto platybėse, kažkuriame viename iš vadinamųjų forumų, sukurtų apie tuometės 3-iosios vidurinės mokytojus, buvo ir toks vieno iš mokinių pasisakymas: „Vaikšnoras? Tai ne tik mokytojas, bet ir tėvas.“

„Mane labai šildo ir džiugina tokie vaikų atsiliepimai. Manau, kad vis dėlto turiu pedagogo gyslelę! Ją paveldėjau iš savo mamos, tėčio. Ypač pedagogiškas buvo mano tėtis. Pavyzdžiui, pamenu, paauglystėje, kai buvau bepradedantis rūkyti, sykį, slapstydamasis už trobesių kampo, užtraukiau dūmą. O tėvo – jis pats nerūkė – tuo metu kaip tik netoliese būta. Pamatė, priėjo ir sako: „O, matai, koks tu jau didelis vyras, gali ir užsirūkyti… Einam namo, duosiu peleninę, atsisėsi prie stalo, parūkysi, mamai parodysi, kad jau toks vyras užaugai…“. O man nuo šitų jo žodžių – nors į žemę lįsk, tokia gėda. Ir nuo tada – kaip kirviu nukirsta, neberūkau. Iki šiol“, – pasakojo pašnekovas.

Pasiteiravus, į ką, jo nuomone, turėtų būti atkreiptas dėmesys šiuolaikinėje mokykloje, mokytojas V. Vaikšnoras palinkėjo: „Vien mokykla negali atsakyti už mokinio asmeninę brandą, pasiekimus, mokymąsi. Atsakingi juk visų pirma, tėvai, šeima. Jei tėvai nemoko savo vaiko elgtis dorai, didelių bėdų gali turėti ne tik šeima, mokykla, bet, visų pirma, ir pats tas vaikas, kuris juk ilgainiui taps suaugusiuoju… Būtina visomis galiomis stiprinti mokytojo prestižą; patys mokytojai turėtų stengtis. Neįsivaizduojamas dalykas buvo mūsų laikais nevesti pamokų, ir dar turint abiturientų – tai būtų buvę didelis nusižengimas; o dabar… na, nežinau – išėjo, protestavo…  Žinoma, negalima pamiršti, kad ir mokiniai turi pareigų, o ne vien daugybę teisių, galimybių. Mieli mokiniai, savo gyvenimą patys kuriate, o ne tėvai, mokytojai ar draugai. Ir kuo būsite patys sau teisingesni, reiklesni, neieškodami aplinkui priežasčių, kodėl „nesiseka“ – tuo greičiau pasieksite savo svajones, tikslus.“

Rašinių ciklo apie mokytojus-senjorus pradžia: „Vytautas Bazys: „Džiugina, kad šiuolaikinė mokykla ugdo mokinių aktyvumą“; „Mano Druskininkai“,  Nr. 188; „Mokytoja Elena Rapkauskienė: „Mylėjau ir tebemyliu žmones“; „Mano Druskininkai“ Nr. 196).

Parengė Ramunė Žilienė