Naujoji „Atgimimo“ mokyklos direktorė A. Keturkienė: „Džiaugiuosi, kad mokykloje dirba kompetentingų mokytojų komanda“


Laimėjusi konkursą eiti „Atgimimo“ mokyklos direktoriaus pareigas, nuo lapkričio 17-osios šiai įstaigai vadovauja Aušra Keturkienė. Naujoji vadovė dvejus metus dirbo „Atgimimo“ mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, taigi jau yra susipažinusi su kolektyvu, aktualijomis, pasiekimais ir problemomis.

– Prieš keletą metų dalyvavote konkurse ir pradėjote eiti „Atgimimo“ mokyklos direktoriaus pavaduotojos pareigas. Šiemetis Savivaldybės skelbtas konkursas Jums taip pat buvo sėkmingas – Jums patikėtos direktorės pareigos.

Naujoji „Atgimimo“ mokyklos direktorė A. Keturkienė nori, kad ši įstaiga ir toliau sėkmingai garsintų Druskininkų vardą/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– „Atgimimo“ mokykla – pirmoji Druskininkuose, turinti giliausią istoriją, garsi visoje Lietuvoje. Savo laiku yra net ne vieną žinomą žmogų, tarp jų – keletą ministrų – išauginusi. Šioje mokykloje aš pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Kai dalyvavau konkurse, nujaučiau, kad man gali tekti kuruoti pradines klases. Kadangi iki tol ilgus metus dirbau pradinių klasių mokytoja, pamaniau, kad čia ir galėtų būti mano vieta, šitą darbą išmanau. Žinojau, ko norėčiau, kas keistųsi. Turiu žinių, kaip padėti mokytojui ir mokiniui, todėl buvau drąsi ateiti čia.

Konkurse direktoriaus pareigoms eiti dalyvavau, jau kiek „apšilusi kojas“ šioje mokykloje. Žinoma, jeigu dar prieš dešimtmetį kas būtų paklausęs, ar norėčiau būti mokyklos direktore, būčiau tik pasijuokusi.

Bet per tą laiką buvau Nacionalinio švietimo projekto „Lyderių laikas 3“ druskininkiečių komandos, kuriai vadovavo dabartinė Švietimo skyriaus vedėja Diana Brown, nare. Dalyvavome daugybėje įvairių mokymų, išklausėme vertingų paskaitų. Komanda buvo nusiteikusi labai darbingai, važinėjome į stažuotes, tobulinome profesines žinias. Aš įgijau daugiau pasitikėjimo ir pagalvojau, kad galbūt jau galėčiau imtis ir atsakingesnių pareigų. Gal ir nenorėčiau, bet tikrai galėčiau.

D. Brown  padrąsindavo dalyvauti konkursuose. Viename sudalyvavau, norėdama įgyti patirties. O tada buvo paskelbtas konkursas lopšelio-darželio „Bitutė“ direktoriaus pozicijai. Pamaniau, kad man reikia išlaikyti kompetencijų testą. Ir sėkmingai tai padariau. Tai suteikė dar daugiau pasitikėjimo – juk nedaugeliui mokytojų pasiseka šį testą įveikti. Mane jis kažkaip „įgalino“. Supratau, kad turiu daug patirties, žinių, kuriomis galiu dalintis, turiu ką duoti. Ir dėl turėjau pakankamai drąsos dalyvauti konkurse „Atgimimo“ mokyklos direktoriaus pareigoms eiti. Žinoma, gaila, kad nebuvo konkurentų – aš tikrai labai norėjau išbandyti jėgas su kitais pretendentais.

– Jums teko pakeisti tikrai puikią direktorę, stiprią lyderę, kuriai vadovaujant ir mokyklai aktyviai dalyvaujant projektinėje veikloje, žinia apie „Atgimimo“ mokyklą pasklido ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse – nuo Ispanijos iki tolimosios Japonijos. Kas bus išlaikyta ir kas bus nauja, pasikeitus vadovams?

– Atėjusi dirbti į „Atgimimo“ mokyklą, iš tuometės direktorės Danutės Časienės, būdama jos pavaduotoja, du metus tikrai labai daug ko mokiausi, stebėjau, kaip ji vadovauja. Visada žavėjo jos pragmatiškumas – ji tikrai daug žingsnių numatydavo į priekį. Darydama žingsnius šiandien, ji jau žinodavo, kas iš to bus rytoj. Mane ši jos savybė visada labai žavėjo. Iš tikrųjų man pasisekė pabūti šalia stipraus vadovo. O dabar, manau, svarbiausia išlaikyti tai, kas yra sukurta.

Iš ilgametės direktorės
D. Časienės „paveldėjau“ darbui sutelktą atsakingą darbuotojų kolektyvą, nuolat šiuolaikiškomis priemonėmis papildomą mokyklos erdvę. Keisti kol kas aš tikrai neketinu. Nenoriu asmeniškai inicijuoti kažkokius pokyčius. Tiesa, kai kuriuos pokyčius lemia pati šalies švietimo sistema ir jos reikalavimai. Ateina bendrų programų atnaujinimo metas, prasidės įtraukusis ugdymas, ir tai mus jau vers keistis. Nes reikės dirbti kitaip.

Didžiausia A. Keturkienės profesinė svajonė – kad „Atgimimo“ mokykla sėkmingai gyvuotų ir tęstų pradėtus darbus/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Kokie esminiai pokyčiai numatomi?

– Esminiai pokyčiai – atnaujinamos bendrosios programos. Jau 2022-ųjų rugsėjį bus atnaujinamos priešmokyklinio ugdymo programos. Vėliau atsiras paraleliniai koncentrai – pirma, trečia, penkta klasė. O esminis pokytis – ugdymas per kompetencijas.

Be abejo, mes ir dabar ugdome kompetencijas, bet dabar bus dar daugiau dėmesio skiriama programų sudarymui, ugdant kompetencijas. Siekiant išugdyti kompetencijas, svarbu užtikrinti jų ugdymo nuoseklumą ir tęstinumą, remtis mokinio individualia pažanga, orientuotis į jo gabumus ir stiprybes. Kompetencijos yra ugdomos pagal dalykų turinį. Atnaujintose dalykų bendrosiose programose atskleidžiama, kaip dalyko turinys augina mokinio kompetencijas. Kas ta kompetencija? Tai žinios, įgūdžiai ir vertybės. Yra toks vienas labai geras pavyzdys. Žinios: aš žinau, ką reiškia spalvos – geltona, raudona ir žalia. Tai gali būti šviesoforas. Aš su mokytoju ar kitu suaugusiuoju einu, žiūriu į šviesoforą, stebiu jo spalvas.

Ir tada einu per kelią. Įgūdžiai ir vertybės: ar aš tai darau, kai būnu vienas? Toks paprastas pavyzdys, parodantis siekiamybę įgytas žinias mokėti pritaikyti praktiškai. Lietuvos švietimo sistema pagal žinių suteikimą yra labai stipri, bet mums dar trūksta tų įgūdžių ir vertybių.

– Kodėl dirbti ir gyventi pasirinkote Druskininkus? Papasakokite apie savo pedagoginę veiklą.

– Iš tikrųjų mano tėtis yra kilęs iš Druskininkų krašto. Su mama jis susipažino, kai ji dirbo Ricielių mokykloje istorijos mokytoja. Aš pati esu gimus Druskininkų ligoninėje, taigi čia mano gimtinė. Bet po to tėvai išvažiavo į Alytų. Bet 1997 metais taip susiklostė, kad aš vėl čionai sugrįžau, jau su šeima. Pradėjau dirbti tuometėje 3-je vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Esu baigusi Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą. Bakalauro diplomą gavau Vilniaus pedagoginiame universitete. Šiuo metu studijuoju ISM – pasirinkau švietimo lyderystės magistro studijas. Už suteiktą galimybę dėkoju savivaldybei, kuri įsteigė studentų rėmimo fondą.

Kai man, kaip mokytojai, ėmė trūkti psichologijos žinių, pabaigiau individualios psichologijos institutą, bazinį kursą, išklausiau ir konsultavimo kursą. Pedagoginis mano darbo stažas – 26 metai, vadybinis – 2 metai.

– Taigi galite suprasti ir mokytojus, žinote, ką jie jaučia, ir jau patyrėte, kokia atsakomybė tenka mokyklos vadovui?

– Tikrai, dabar žiūriu plačiau. Be abejo, dabar labai suprantu ir administraciją, nes, kai esi tik mokytojas, viskas atrodo vienaip, kai tampi vadovu, pamatai ir kitas puses. Bet tikrai labai noriu nepamiršti, kad aš buvau mokytoja, man svarbu atliepti mokytojų interesus ir lūkesčius, pagelbėti, kai jiems labai reikia pagalbos.

– Kurios, Jūsų manymu, „Atgimimo“ mokyklos pusės, yra pačios stipriausios? Ką reikėtų tobulinti?

– Stiprioji mokyklos pusė – ERASMUS projektai, bendradarbiavimas su užsienio šalių mokyklomis. Ir šiuo metu vykdoma net gal apie dešimt projektų. Ir mūsų mokytojai, ir mokiniai išvažiuoja svetur. Pedagogai kelia kvalifikaciją užsienyje, sulaukiame partnerių savoje mokykloje, turime galimybių pažinti kitas kultūras, susipažinti su tų šalių švietimo sistema.

Dar viena stiprioji pusė – bendradarbiavimas su socialiniais partneriais. Tam patogi ir vieta, kur yra mūsų mokykla – šalia Sporto centras, meno mokykla, JUC ir aktyvieji „Bočiai“, „Bičiulių“ klubo nariai.

Daug dėmesio mokykloje pastaraisiais metais buvo skiriama sportinei veiklai. Ji bus tęsiama, nes karantino metu buvo pristabdyta.

– „Atgimimo“ mokykla, ko gero, yra vienintelė šalyje, kurioje veikia mokytojų senjorų klubas „Bičiuliai“, japonų kalbos ir kultūros klubas „Sakuros žiedas Druskininkuose“…

– Viskas, kas čia yra sukurta geriausia, manau, yra čia dirbusių ir dirbančių žmonių nuopelnas. Kas būtų mokykla be žmonių? Tik pastatas! Prieš du metus pradėjusi čia dirbti, pamačiau, kiek daug čia darbščių žmonių, kompetentingų, geranoriškų mokytojų. Niekas nėra atsisakęs padėti! Manau, svarbiausia yra palaikyti visas gražias iniciatyvas ir jomis džiaugtis. Žinau, kiek širdies japonų kalbos būreliui atiduoda mokytoja Rovena Kvaraciejūtė, beliek tik žavėtis jos ir kitų mokytojų entuziazmu.

Džiaugiamės, kad mokykloje veikia mokytojų senjorų klubas „Bičiuliai“, vadovaujamas Ritos Mikalčienės.

Tiesa, mokytojai senjorai dabar rečiau susitinka, turbūt per pandemiją saugo sveikatą. Nors jų vadovė R. Mikalčienė pas mus nebedirba, jai sakiau ir visada sakysiu, kad jie visi labai laukiami mokykloje, visada jiems bus suteiktos patalpos. Šiais metais daugelį garbaus amžiaus mokytojų sveikiname su labai gražiais jubiliejais. Kai 75-ojo mokyklos jubiliejaus proga buvo surengtas knygos apie šiuos mokytojus „Gyvenimo ratas sukasi“ pristatymas Viešojoje bibliotekoje, buvau tame renginyje, sėdėjau ir galvojau: jeigu kada nors, kai aš būsiu pensijoje, būtų toks būrelis, labai norėčiau dalyvauti jo veikloje. Toks klubas labai reikalingas, nes mokytojas, išėjęs į pensiją, vis dar jaučiasi reikalingas ir vertinamas.

A. Keturkienė (dešinėje) Rugsėjo 1-osios šventėje su pradinių klasių mokiniais ir mokytojais/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– O ką Jūs veikiate laisvalaikiu? Kokių pomėgių turite? Ar lieka laiko laisvalaikiui?

– Laiko laisvalaikiui turi likti. Deja, mokytojų vaikai būna labiausiai nuskriausti – jiems dažnai pritrūksta laiko: tėvai dirba mokykloje, po to ruošiasi pamokoms, ir po darbo taiso mokinių darbus… Bet būtina savo vaikams ir šeimai skirti laiko.

Mūsų šeima labiau yra tokia sėsli šeima, nelabai keliaujame. Aš labiau mėgstu suktis namuose, prižiūrėti gėlyną, ruošti atsargas žiemai. Ir daug skaitau, domiuosi psichologija, kuri labai reikalinga mano darbe. Reikia mokėti bendrauti ir su mokiniais, ir su jų tėvais. Tėvai labai dažnai žiūri į tave ir laukia patarimo. Laukia padrąsinimo. Esu skaičiusi paskaitas tėvų grupėms pozityvaus auklėjimo temomis, galbūt ir šitoje mokykloje tęsiu tą veiklą, nes ji man labai patinka.

O šiaip esu paprasta mama, žmona, draugė. Branginu laiką su šeima, vyru Kastyčiu. Sūnus Martynas gyvena ir dirba Kaune, jaunėlė Jorūnė – „Ryto“ gimnazijos abiturientė.

– Kaip šeima priėmė žinią, kad mama tapo mokyklos direktore ir namuose bus dar rečiau?

– Šeima buvo nustebusi, nes niekada niekas negalvojo, kad taip nutiks. Aš visada buvau pasinėrusi į savo darbą su pradinukais, su savo mažiukais. Bet kai konkursas baigėsi sėkmingai, manau, jie visi manimi turbūt džiaugiasi ir didžiuojasi.

– Kokių savybių reikia šių dienų mokytojui, kad sudomintų šiuolaikinį – Z kartos vaiką?

– Mano galva, labai svarbus vaiko ir mokytojo santykis. Ir nesvarbu, kuri karta – X, Y ar Z. Svarbiausia Mokytojas, užmezgęs gerus santykius su mokiniais, visada galės juos sudominti – jie priims mokymą, priims jo bendravimą, bendradarbiaus. Svarbu ir mums patiems atsakyti, ką mes norime ir sugebame mokiniams perduoti? Todėl kiekvienam mokytojui dabar svarbu augti kartu su vaiku, domėtis inovacijomis. Juk mokiniai labai greitai pamato silpnąsias mokytojo vietas, žinių spragas. Kadaise vyresnės kartos mokytojas tikrai buvo mokinimas autoritetas, nes jis tuo metu, ko gero, tikrai žinojo daugiau. Dabar vaikai moka naudotis išmaniosiomis technologijomis, yra pamatę nemažai pasaulio. Jie tikrai daug žino, yra smalsūs. Todėl šiais laikais, norint rasti kelią į vaikų širdis, mokytojas neturėtų bijoti klysti ir prašyti vaikų pagalbos.

Ir vaikai tikrai mokytojams padeda. Ir gerai jaučiasi, būdami naudingi. Taigi mokytojai turėtų drąsiai įgalinti vaikus ir leisti jiems daugelį dalykų padaryti patiems, o patys būti stebėtojais.

Labai džiaugiuosi, kad „Atgimimo“ mokyklos mokytojai noriai ir daug mokosi, kelia kvalifikaciją. Beveik pusė pedagogų turi aukštą mokytojo metodininko kategoriją. Tai irgi daug pasako. Per karantiną visi dar labiau patobulėjo, išklausė daugybę kursų, domėjosi, kaip vesti nuotolines pamokas – tai buvo labai aktualu.

– O kokia dabar yra šitos mokyklos misija?

– Buvusi mokyklos misija – sudaryti tinkamas ugdymo (si) sąlygas kiekvienam mokiniui, siekiant jo individualios pažangos, didelį dėmesį skiriant dvasiniam, pilietiniam, sveikatos bei etnokultūriniam ugdymui bei dalijantis gerąja patirtimi su Lietuvos ir užsienio mokyklomis.

Vizija – „Laimingas mokytojas, sėkmingas mokinys, tobulėjanti bendruomenė“. Baigėsi strateginis planas, kuriant naują, su bendruomene tarsimės, ir galbūt bus pasiūlymui naujai misijai ir vizijai

Dabar daugiau dėmesio teks skirti įtraukiajam ugdymui, individualiai pažangai, kuri labai svarbi. Be to, lauksime ir bendruomenės pasiūlymų – ko jie norėtų, ko tikisi iš mūsų mokyklos, kokių lūkesčių turi?

– „Atgimimo“ mokykla garsi ir popamokine veikla.

– Taip, daug dėmesio skiriama ir neformaliam ugdymui. Yra mokytojų, kurie organizuoja neformalų ugdymą – sportines, menines veiklas. Daug dėmesio sulaukia robotikos užsiėmimai.

Mokykla daugelį metų sėkmingai bendradarbiavo su Kauno technologijos universitetu (KTU). Dėl pandemijos veiklos sustabdytos, bet vasarą buvo surengta Tarptautinio vaikų universiteto ALFA stovykla. Labai viliuosi, kad ateityje viskas grįš į savo vėžes.

– Kokia yra jūsų didžiausia profesinė ir asmeninė svajonė artimiausiems metams?

– Didžiausia profesinė svajonė – kad „Atgimimo“ mokykla sėkmingai gyvuotų, tęstų pradėtus darbus ir toliau garsintų Druskininkus. Ir ne tik Lietuvoje. Norėčiau daug dėmesio skirti saugiai mokyklos ir pačių mokytojų aplinkai. Pagalvoju ir apie savipagalbos grupes mokytojams – jų labai reikia. Labai norėčiau į mokyklą pritraukti daugiau tėvų, atnaujinti tėvų klubo veiklą. Tikrai reikia surasti pagalbos mokytojams ir tėvams būdus.

– Dėl  to, kad vaikai labai puikiai žino savo teises ir labai mažai paiso savo pareigų?

– Galbūt net ir dėl to. Neseniai pradėta kalbėti apie mokytojų „perdegimą“, jų patiriamą stresą. Iškilo mokytojų trūkumo problema, nuvertėjo šios profesijos prestižas. Kaip jį grąžinti?

Manau, pirmiausia mokytojams reikėtų nuolat vienas kitą paremti, palaikyti. Labiausiai linkėčiau mokytojams rasti būdų pailsėti, atsigauti, apsaugoti save.

– Ko gero, labai svarbus tokiu atveju ir neformalus mokytojų bendravimas, bendros išvykos. „Atgimimo“ mokyklos mokytojų kolektyvas, buvusios direktorės iniciatyva, dažnai išvykdavo į ekskursijas po Lietuvos ir užsienio šalių švietimo įstaigas.

– Manau, kad toks bendravimas svarbus ir reikalingas. Todėl, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, jau dalyvavome edukacinėje programoje Didžiasalyje, ūkininkų Augų ūkyje.

Neseniai į mane kreipėsi metodinės tarybos pirmininkė Aida Balčiūnienė, sakė, kad mokytojai jau pasiilgo teatro ir nori pamatyti kokį spektaklį. Pasitarėme, kad tikrai reikia Kalėdų proga važiuoti pažiūrėti kalėdinio miesto Vilniaus ar Kauno ir aplankyti kurį nors ten esantį teatrą.

Kalbino Laima Rekevičienė

Didžiausia A. Keturkienės profesinė svajonė – kad „Atgimimo“ mokykla sėkmingai gyvuotų ir tęstų pradėtus darbus/Roberto Kisieliaus nuotrauka

A. Keturkienė (dešinėje) Rugsėjo 1-osios šventėje su pradinių klasių mokiniais ir mokytojais/Laimos Rekevičienės nuotrauka