Savanorystėje su neįgaliaisiais laimę atradusi Zita Kumpikienė: „Mes turime iš jų pasimokyti tikrumo“

Leipalingyje gimusi ir augusi, per gyvenimą dirbusi pačius įvairiausius darbus ir patyrusi daugybę likimo smūgių, šiandien Zita Kumpikienė šypsosi – 58 metų moteriai didžiausią džiaugsmą ir poilsį nuo sunkios buities teikia buvimas šalia sutrikusio intelekto žmonių „Druskininkų viltyje“.

Kaip pasakojo pati Zita, savanorystė „Druskininkų viltyje“ suteikia galimybę jai pabūti tarp, jos žodžiais, pačių tikriausių žmonių. „Nors daugeliui įvairias negalias turintys žmonės kelia gailestį, man buvimas šalia jų sukelia tik džiaugsmą. Pajuntu, kad bendrauju su tikrais žmonėmis. Jie nemoka meluoti, tiesiog negali. Jei šypsosi, tai žinai, kad neapsimestinai. Jei liūdi, žinai, kad tas liūdesys pats tikriausias ir tyriausias. Jie kitaip nemoka. Tai patys nuoširdžiausi žmonės, man gera būti šalia jų,“ – džiaugsmu švytinčiomis akimis pokalbį pradeda Z. Kumpikienė.

Z. Kumpikienei didžiausią džiaugsmą ir poilsį nuo sunkios buities teikia buvimas šalia sutrikusio intelekto žmonių „Druskininkų viltyje“/Miglės Krancevičiūtės nuotrauka

Zitos savanorystės kelias prasidėjo daug anksčiau nei moteris apsilankė „Druskininkų viltyje“ – visą gyvenimą ji rūpindavosi visais, kam to reikėdavo.

– Kada ir kodėl nusprendėte save dalyti kitiems?

– Po 8 klasių išvažiavau į Druskininkus pas vyresnę seserį ir įsidarbinau į lopšelį-darželį „Žibutė“ auklyte. Buvau tikra vaikų gynėja. Pamenu, kartą atnešė kažką panašaus į omletą, tikrai nekėlusį apetito. Juolab – vaikams. Nunešiau atgal į virtuvę ir liepiau pačioms valgyti. Tai po to mane įstaigos vadovė paskyrė dirbti į virtuvę, nes aš tiesiog norėjau išsiaiškint, kaip ten tą maistą gamina. Žinote, tais laikais juk visi stengdavosi kuo daugiau namo visko parsinešti, tai teko kovoti dėl vaikų gerovės. Darželyje su keliomis pertraukomis išdirbau apie 10 metų. Tas darbas turbūt ir pasėjo manyje gerumo sėklą. Ir dabar smagu, kai, einant gatve, užkalbina buvę auklėtiniai. Kad ir dabar, visai neseniai kad stvėrė mane kažkas, einančią gatve! Persigandau baisiausiai. Bet žiūriu – Vitalijus Cololo šypsosi ir sveikinasi: „Labas, auklyte!“. Pasijaučiau labai laiminga, kad prisimena.

– Kaip atsiradote sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Druskininkų viltis“?

– Mane pastebėjo veiklios Leipalingio bendruomenės moterys. Pirmoji – Laimutė Černiauskienė, kuri mane įrašė į projektą „Pradėk nuo savęs“. Bet tai buvo tik pradžia. Vėliau tuometės Druskininkų darbo biržos darbuotoja Regina Ziniukienė primygtinai mane įrašė į socialinių darbuotojų mokymus, nes matė, kaip man to reikia. Esu labai jai dėkinga už pastangas ir visas man atvertas duris. Galiausiai man paskambino viena iš projekto „54+“ organizatorių ir pasiūlė sudalyvauti. Tai projektas, skirtas vyresnio amžiaus žmonių veiklumui skatinti. Kaip visada, iš pradžių spyriojausi, bet įkalbėjo. Dabar šia veikla labai džiaugiuosi.

– Ar prisimenate pirmąją pažintį su „Druskininkų viltimi“?

– To niekada neužmiršiu… Aš buvau save psichologiškai šiam susitikimui paruošusi. Šiek tiek darbuotojai buvo papasakoję. Ir vis tiek po pirmos dienos koridoriuje prapliupau ašaromis. Bet ne dėl to, kad man buvo gaila ar skaudu. Aš pirmą kartą po daug laiko sulaukiau nuoširdumo ir tikrumo pliūpsnio. Pačią pirmą dieną pajutau, kad galiu kažką duoti, o juk man visą gyvenimą buvo gera kažką daryt dėl kitų! Tai ir susileidau. Iškart… Dieve, ten toks unikumas, kiekvienas tas žmogus yra unikalus! Viskas, regis, taip trapu, kiekvienas žmogus reikalauja tokio atsargumo, pajautimo… Nes nuo menkiausio netikslaus žodžio ar judesio jie gali „įsižiebti“. 

– Koks Jūsų, kaip savanorės, darbas „Druskininkų Viltyje“? Ką jūs veikiate su vaikais?

– Koks ten darbas – juk visa esmė yra bendravimas. Jie daro darbelius, piešia, klijuoja, o mes turime palaikyti tvarką. Bet tas tvarkos palaikymas nėra kaip klasėje, kurioje gali pasakyti griežtesnį žodį, ir triukšmas baigiasi. Čia reikia taip subtiliai, taip atsargiai viską daryti, tiesiog išjausti ir eiti su gerumu, be jokio pykčio. Tai kolegės juokiasi, sako: „Zita, tau jie tuoj ant galvos užlips“… Bet aš negaliu su jais kitaip, jie tokie jautrūs… Kiekvieną iš jų reikia dėti prie širdies, ir jie tikrai atsilygina tuo pačiu.

O veikla paprasta – kol vilčiukai daro kažkokius darbelius: karpo, piešia, klijuoja, reikia prižiūrėti, kad nesusipyktų. Kartais visko pasitaiko, jie labai greitai gali „įsiaudrinti“, tad reikia spėti suvaldyti situaciją, nuraminti, pagirti, paguosti. Tiesiog bendrai palaikyti tvarką.

– Kokie yra Druskininkų vilčiukai? 

– Jie išjaučia daug daugiau nei mes. Jie jaučia žmones ir nepriims bet ko, kas ateis tiesiog šaltu protu ir be empatijos. Bet kai pamatai, kaip jie tave priima su meile, atėję pasisveikinti, net dreba iš džiaugsmo – juk emocijų nevaldo, tai nenupasakojama žodžiais… Tada ir imu galvoti, kad mes turime iš jų daug ko pasimokyti.

– Kas jus taip sužavėjo toje veikloje, kad, net pasibaigus jūsų savanorystės programai, jūs vis tiek sugrįžtate?

– Tikrumas, tyrumas, nemelas… Jie niekada nepameluos, neišduos… Ir va tas mane tiesiog įkvepia, dėl to aš ten jaučiuosi gyva ir laiminga. Man jie patys tikriausi žmonės. Kartais susimąstau, kad aš jiems tiek nedaviau, kiek jie man davė. Kiek tikrumo, kiek nuoširdumo pasisėmiau!

Žmonės juokiasi – ko gi tu ten eini, jei tau net pinigų nemoka? Žinot, man visą gyvenimą pinigai nerūpėjo. Dėl to aš jų niekada ir neturėjau, visada viską išdalindavau.

– Kaip Jums pavyksta taip išjausti ir suprasti, kada ką sakyti ir daryti?

– Tai tarsi diktuojama iš vidaus. Būna tokių situacijų, kurios kitiems gal juokingos, o mums, darbuotojams, ir ypač globotiniams yra pačios svarbiausios. Pavyzdžiui, vyrukas įsimylėjo, o panelė į jį net žiūrėti nenori. Vyrukas nervinasi, verkia, o mergaitė – pasipūtusi. Tai einu, kalbinu abu, kaip kokia tarpininkė, kad susidraugautų, bent nesipyktų. Kiekvienoje situacijoje aš tiesiog pajuntu iš vidaus, ką turiu pasakyti, kaip nuraminti, kaip paguosti. Jų išgyvenimai mums gal atrodo nereikšmingi, o jiems abejingumas yra labai skaudus ir traumuojantis, todėl ir negaliu praeiti pro liūdintį.

– Ką Jums pačiai suteikia ši savanorystė? 

– Aš tiesiog džiaugiuosi, galėdama ten būti ir pailsėti nuo savo kasdienybės. Nors ne visi supranta, kodėl aš ten be atlygio dalyvauju. Lakstyčiau kasdien, tik kad nuvažiuoti į Druskininkus man yra tikras žygis. Turiu perbristi upelį, perlipti kalną, nueiti galą kelio iki kaimynų, pas kuriuos stovi mano dviratis, per visą Leipalingį nuvažiuoti iki stotelės… Ir jau tada – autobusu iki Druskininkų. Sergant cukriniu diabetu vasaros dienomis tai praktiškai neįmanoma. Tad įprastai pavyksta tik kartą per savaitę vaikus aplankyti.

O pastaruoju metu Druskininkų vilčiukų nemačiau jau visą mėnesį, tai net dūstu iš noro greičiau pas juos nuvykti.

Miglė Krancevičiūtė