Treneriai Mantas ir Algimantas: „Gal ne visi vaikai taps krepšinio meistrais, bet jų laisvalaikis tikrai bus prasmingas“

Druskininkų sporto centro krepšinio treneriai Algimantas Baranauskas ir Mantas Kibildis yra tikri šios sporto šakos entuziastai, visą gyvenimą paskyrę antrajai lietuvių religijai – krepšiniui. Druskininkuose krepšinio tradicijos nėra labai gilios, o šio žaidimo pergalės asocijuojasi su buvusia legendine Viečiūnų „Drobe“ ir jaunųjų krepšinio talentų ugdytoju Sigitu Šimkūnu. Bet dabar apie šešiasdešimt jaunųjų druskininkiečių lanko Sporto centre vykstančias krepšinio treniruotes ir ruošiasi papildyti neseniai atgaivintą Druskininkų krepšinio komandą, kuri jau įsitvirtino Regionų lygoje.

Apie kelią į sportą, pasiekimus, trenerio darbą ir besikeičiantį jaunų žmonių požiūrį į krepšinį kalbėjomės su Druskininkų sporto centro treneriais A. Baranausku ir M. Kibildžiu.

– Kas Jus pačius atvedė į krepšinį?

Mantas: Nuo pirmos klasės pradėjau treniruotis pas šviesaus atminimo trenerį S. Šimkūną. Man ten labai patiko, todėl kitų sporto šakų net nebandžiau. Treniravausi iki 12 klasės, o paskui mėgėjiškai žaidžiau Vilniuje. Vėliau tapau treneriu. Kai mirė treneris S. Šimkūnas, man pasiūlė dirbti Sporto centre.

Algimantas: Esu kilęs iš Šilutės rajono, nuo pirmos iki devintos klasės lankiau jojimo treniruotes. Kartais važiuodavome į Šilutę už mokyklą žaisti krepšinio. Mane pastebėjo treneris Steponas Kairys ir pasakė: „Ką tu su tais arkliais sportuoji, turi gerą ūgį, kitus duomenis, ateik pas mane“. Taip ir pradėjau treniruotis krepšinį. Baigęs mokyklą, įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, bet vėliau perstojau į Kūno kultūros institutą. Kai jį baigiau, išvažiavau dirbti į Šiaulius, ten pradėjau dėstytojo karjerą tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute. Buvau Šiaulių miesto krepšinio vyriausiuoju treneriu, institute buvome subūrę rimtą dėstytojų krepšinio komandą. Kai baigėsi mano paskyrimo laikas, paskambino treneris Algimantas Gedminas ir ėmė klausinėti, ar dar sportuoju. Taip 1985 metais atsidūriau Viečiūnuose ir pradėjau žaisti „Drobėje“. Nors paskui esu dirbęs įvairius darbus, tačiau su krepšiniu niekada nesiskyriau. Dabar treniruoju kurorto jaunimą.

Treneris A. Baranauskas (antroje eilėje pirmas iš dešinės) treniruoja vyresniųjų moksleivių grupes / Druskininkų sporto centro archyvo nuotrauka

– Ar kiekvienas buvęs sportininkas gali tapti treneriu?

Mantas: Manau, kad treneriu būti gali ne kiekvienas sportininkas. Kai sportuoti atsibosta, ne visi nori tapti treneriais. Žaisti ir treniruoti yra du skirtingi dalykai, o tą patį daryti vienu metu yra visiškai neįmanoma. Esu tikras, kad ne visi geri žaidėjai būna geri treneriai.

Algimantas: Treneriui reikia tobulėti, reikia mokytis, reikia išmanyti vaikų psichologiją. Kai esi sportininkas, tai yra vienaip, o kai pradedi dirbti su vaikais, viskas visai kitaip. Pusė mano buvusių auklėtinių žaidžia miesto komandoje, nežinau, kiek iš jų galėtų tapti treneriais. Žaidėjas iki tam tikro lygio galėtų būti treneriu, bet paskui ima trūkti žinių, reikia tobulėti, mokytis.

Tiesa, būna sėkmės žmonių, kurie pataiko būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, kai jiems pavyksta užauginti bent vieną gerą krepšininką ir paskui visą gyvenimą būti garbinamu treneriu.

Mantas (juokiasi): Lietuvoje yra trys milijonai trenerių, sėdinčių ant sofos, bet kiek iš jų realiai galėtų dirbti?

– Kokios krepšinio tradicijos Druskininkuose?

Algimantas: Krepšinis Druskininkuose yra susijęs su A. Gedmino pavarde. Man teko garbė žaisti jo suburtoje „Drobėje“. Jis susikviesdavo tokius krepšininkus, kurie gerai žaisdavo, bet nebuvo iki galo atsiskleidę. Vienas iš jų – dabartinis sveikatinimo ir poilsio centro „Aqua“ direktorius Edmundas Antanaitis. Jis žaisdavo neblogai, bet, kai pateko į A. Gedmino rankas ir pradėjo žaisti Viečiūnų „Drobėje“, per rungtynes pelnydavo po 35 taškus. Man pačiam tai kėlė nuostabą. A. Gedminas mokėdavo iš sportininkų išreikalauti maksimumą. Tuo metu, kai klestėjo „Drobės“ komanda, Druskininkai krepšinio pas save neįsileisdavo, nes čia karaliavo rankinis. Krepšinio entuziastams tekdavo patiems nuomotis sales krepšinio treniruotėms.

– Kaip per dešimtmečius keitėsi vaikų požiūris į krepšinį?

Algimantas: Pasikeitimas tikrai didelis. Kai mes dirbome anksčiau, vaikai ateidavo į salę su entuziazmu. Kas ateidavo, tas jau ir pasilikdavo krepšinyje, kaip Mantas. Dabar vaikams yra visokių pagundų, daug laiko atima kompiuteriai. Ir tėvai geriau gyvena, atveria vaikams kitokių galimybių. Kiekviena karta yra labai skirtinga, požiūris keičiasi. Gal ir ne į blogąją pusę, bet su dabartiniais vaikais sunkiau rasti kontaktą.

Treneris M. Kibildis (viduryje) krepšinio paslapčių moko jaunesniųjų moksleivių grupes / Druskininkų sporto centro archyvo nuotrauka

Mantas: Dabar yra toks paradoksas. Buvo laikas, kai turėjome daug prastesnes treniravimosi sąlygas, trūkdavo krepšių, bet buvo daug norinčiųjų treniruotis. O dabar turime puikias aikšteles, bet jos – tuščios.

Algimantas: Kažkada A. Gedminas miške pastatė krepšį, ten nuolat būdavo pilna vaikų, o dabar turime puikias aikšteles, nes Druskininkuose sudarytos idealios sąlygos sportuoti, bet entuziastų daug mažiau. Būna tokių momentų, kai mūsų žaidėjus pakviečia į Kauną ar Vilnių, tai tų miestų treneriai sako: „Jei nori pabloginti sąlygas, tai atvažiuok“. Mes Druskininkuose turime salę, šalia vaikų tėvai, čia galima ir savaitgaliais treniruotis, o ten (Kaune, Vilniuje) griežtas grafikas, niekas jų ten neprižiūri. Dažnai druskininkiečiai, išvykę į didmiesčius sportuoti, ten šiek tiek pabūna ir sugrįžta į Druskininkus.

– Ar sunku surinkti vaikus į krepšinio grupes?

Algimantas: Surinkti nėra sunku, bet pasiekti meistriškumą tai tikrai sunku.

Mantas: Dabar krepšinis Lietuvoje labai populiarus, bet vaikai norėtų tik ateiti ir pamėtyti į krepšį. Kai pamato, kad reikia daug ir sunkiai treniruotis, tai noras dingsta.

Algimantas: Visą laiką vaikams sakau, kad jie imtų pavyzdį iš NBA sportininkų, kurie karjerą pradeda nuo 20 metų ir visą laiką tobulėja. Jie žaidžia Iki 36 ar net 40 metų ir nuolat galvoja, jog jiems reikia tobulintis, jie dar nepakankamai moka. O pas mus dažnai yra taip – atėjo vaikis į dvi treniruotes ir sako, kad jau viską moka ir nori važiuoti į varžybas.

Mantas: Nėra taip, kad vaikai būtų mažiukai, yra iš ko rinktis. Kai ateina pirmokai ir sistemingai treniruojasi, tai jie sustiprėja fiziškai, pagerėja jų duomenys.

Algimantas: Turėjome ir aukštesnių jaunuolių, bet tėvai išvažiavo gyventi į Ispaniją ir juos išsivežė. Buvo vienas, kuris geriau ėmė žaisti, tai išvažiavo į Kauną.

Mantas: Kiek išvažiavo į kitus miestus, tai ir prapuolė tarp to paties lygio žaidėjų, neiškilo.

– Ar periferijos vaikams įmanoma tapti elitiniais žaidėjais?

Algimantas: Vaikams pateikiu krepšininko Ramūno Šiškausko pavyzdį. Jis nežaidė nė vienoje Lietuvos rinktinėje, buvo kaimo vaikas iš Kaišiadorių rajono, bet turėjo gerus duomenis, gerą charakterį ir išaugo į elitinį žaidėją. Visi mano auklėtiniai sugrįžo į Druskininkus ir dabar žaidžia Druskininkų komandoje, kurią atgaivino Mantas su bičiuliais. Ši komanda dabar dalyvauja Regionų lygoje.

Mantas: Mes, druskininkiečiai, kažkada buvome patekę į Nacionalinę lygą, bet kokius dešimt metų Druskininkuose nebuvo stipresnės komandos. Dabar vėl tokią turime. Tai ir vaikams dabar atsirado stimulas treniruotis ir vėliau žaisti miesto komandoje. Kai pats buvau vaikas, norėdavau patekti į tą elitinę miesto komandą, dabar džiaugiuosi, kad vėl ji yra, o į varžybas susirenka gausybė žiūrovų.

– Kokio amžiaus vaikus Jūs treniruojate?

Algimantas: Treniruojame vaikus nuo pirmos klasės. Kai kurie treniruojasi jau aštuonerius metus. Mes patekome į „B“ diviziono ketvertuką. Trūksta aukštaūgių, bet džiugina tvirtas auklėtinių charakteris.

Mantas: Dabar Druskininkuose krepšinį sportuoja keturių amžiaus grupių vaikai ir jaunuoliai. Pas Algį – dvi vyresniųjų grupės, pas mane – dvi jaunesniųjų. Negalime daryti atrankų, nes Druskininkuose mažai vaikų.

Algimantas: Kai prieš 8 metus pradėjau rinkti vaikus, tai man pasisekė, nes kitų sporto šakų treneriai tuo metus nedarė atrankos. Pas mus, Druskininkuose, yra daug komandinių sporto šakų, daug vaikų reikia ir tinkliniui, ir rankiniui, ir futbolui. Mūsų miesto vaikai turi didelį pasirinkimą.

Mantas: Dabar vaikai viską nori gauti paprasčiau, o aš noriu pasakyti, jog pritariu legendinio trenerio Vlado Garasto žodžiams: „Krepšininko sėkmę sudaro 1 proc. talento ir 99 proc. darbo“. Jei norite rimtai žaisti krepšinį, teks daug paprakaituoti.

– Kas yra Jūsų krepšinio trenerio ir žaidėjo idealas?

Mantas: Maiklas Džordonas, R. Šiškauskas, o iš trenerių, tai gal V. Garastas.

Algimantas: Laris Birdas iš NBA turėjo dievišką ranką. A. Gedminas mums parodydavo vaizdajuostes su šio žaidėjo viražais. Iš trenerių – Filas Džeksonas, treniravęs elitines NBA komandas, subūręs puikų jaunimą.

– Kokius tikslus, kaip treneriai, sau keliate?

Algimantas: Man svarbu, kad patektume į pirmą divizioną, vaikai turi entuziazmo. Noriu, kad miestas matytų, jog rimtai dirbame.

Mantas: Jei žiūrėsime į tolesnę perspektyvą, tai svarbu, kad vaikai visada norėtų sportuoti, atitrūktų nuo kompiuterių. Gerų krepšininkų gal daug neišugdysime, bet svarbu, kad išugdytume gerus žmones, kurie geriau suprastų krepšinį. Priimsime visus, nė vieno neatstumsime.

Algimantas: Gal ir neduota kiekvienam tapti krepšinio meistru, bet tegul ateina pas mus – čia tikrai prasmingiau praleis laisvalaikį, nei gatvėje.

Kalbino Laimutis Genys