Užburianti rankų darbo lėlių magija

Linksmos, spalvingos, šilumą skleidžiančios tekstilinės rankų darbo lėlės, nuo kurių negali atitraukti akių. Jos tikrai gali tapti šiltu bet kurio mažylio vaikystės prisiminimu, miela smulkmena, suteikiančia namams jaukumo, ar jausminga dovana. Kiekviena vis kitokia. Pirmą kartą jas pamačiau Viečiūnuose surengtos mugės metu. Pamaniau, kad tokias lėles galima pasiūti, tik įdedant daug meilės ir atiduodant dalelę savo širdies. Tuo įsitikinau, pabendravusi su Viečiūnuose gyvenančia jų kūrėja Jolita Ivanauskiene.

Viečiūnuose gyvenanti J. Ivanauskienė kuria spalvingas, šilumą skleidžiančias tekstilines rankų darbo lėles, nuo kurių negalima atitraukti akių/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Ko gero, lėlėms sentimentus jaučia bet kokio amžiaus mergaitės. Jos dažniausiai siejasi su gražiausiais vaikystės prisiminimais. Kodėl Jums kilo mintis kurti lėles, ir dar tokias, kurios kiekviena dėmesį traukia savo charakteriu, nuotaika? 

– Viskas prasidėjo nuo savęs ieškojimo. Norėjosi veiklos, kuri man patiktų ir teiktų džiaugsmo. Jau senokai rūpėjo būtent tokios lėlės – dviem akimis. Nežinau, kodėl būtent jomis susižavėjau. Jos man buvo labai mielos, norėjau pati išmokti jas padaryti. Pradėjau domėtis, rinkau medžiagą visur, kur tik galėjau, daugiausia – internete. Ir atradau!

Susikūriau pirmąsias iškarpas. Pirmąsias lėles bandžiau siūti iš paprasto trikotažinio audinio. Prireikė nemažai pastangų, kol pasiekiau norimą rezultatą. Buvo daug bandymų, ieškojimų. Pasiūdavau lėlę, apžiūrėdavau, ko jai trūksta, kas padaryta ne taip, ką reikia patobulinti. Ir taip daug daug kartų… Man labai norėjosi, kad lėlė atrodytų nepriekaištingai. Užtruko nemažai laiko, bet šiandien jau džiaugiuosi pasiektu rezultatu.

J. Ivanauskienė su savo siūtomis lėlėmis dalyvauja ir mugėse/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Kaip Jūsų pomėgį vertina artimiausi žmonės?

– Smagu, kad mane labai palaiko šeima – vyras Virginijus, devyniolikametė dukra Greta ir dešimtmetis sūnus Dominykas Jie ir mano įkvepėjai, ir patarėjai, ir objektyviausi kritikai. Esu jiems labai dėkinga. Ypač savo vyrui, kuris suteikia man galimybę kurti, skatina mane, palaiko, įkvepia pasitikėjimo savo jėgomis.

Pastebėjau, kad net vaikai iš pradžių nedrįso manęs prašyti jiems pasiūti lėlių. Net dukra. Iš pradžių maniau, kad jai jos iš viso nepatinka, bet, pasirodo, ji tiesiog nedrįso prašyti. Bet kai pasiūliau išsirinkti, jos dėmesį patraukė tikrai graži lėlė. Esu labai laiminga, kad ji ją turi – dovanojau su didele meile. Net ir sūnus norėjo turėti mano sukurtą lėlę. Ir pasiuvau, tik jam – lėlę berniuką.

Kai ateina į svečius kaimynų vaikai, matau, kaip žiba jų akutės, žiūrint į mano sukurtas lėles. Man tikrai labai gera, kad vaikams jos patinka. Smagu, kad nori su jomis pažaisti.

 

– Kuo išskirtinės Jūsų rankų darbo lėlės?

– Kiekviena mano siūta lėlytė – skirtinga, kitos tokios nėra! Aš pati negalėčiau pasiūti dviejų vienodų. Net ir tas pačias iškarpas naudodama. Kiekviena yra išjausta, apgalvota, kiekvienai būna atiduota daug meilės. Todėl, manau, ir jos skleidžia šilumą. Visos mano pasiūtos lėlės yra linksmos, ryškios, mielos. Pati joms kuriu drabužėlius, apgalvoju kiekvieną  detalę. Aš ir pati jų visų norėčiau. Ir tikrai su jomis būna sunku skirtis. Nors kaskart, atiduodama lėlę į naujus jos namus, ir džiaugiuosi, kad kažkam ji suteiks džiaugsmo. Visos mano lėlės šiltos, mielos, nes aš jas siuvu tik tada, kai jaučiu vidinę harmoniją.

Pastebėjau, kad vaikai net neklausia, kodėl mano siūtos lėlės neturi nosies ar lūpų. Jie tiesiog to net nepastebi, įsimyli lėlytes iš karto.

 

– Kaip gimsta Jūsų lėlės?

– Kaskart norisi vis kitokios lėlės. Iš anksto niekada nežinau, ar siūsiu lėlę „berniuką“, ar „mergaitę“. Viskas gaunasi intuityviai, priklausomai nuo nuotaikos.

Ieškau audinių, derinu jų struktūrą, parenku spalvas ir atspalvius. Žiūriu, kaip krenta audinys. Daugumą detalių numezgu ar pasiuvu pati. Kai kuriuos aksesuarus ar batukus perku, užsisakau internetu.

Tos lėlės  man – kaip mano vaikai. Beje, sau iki šiol nesu nei vienos asmeniškai pasisiuvusi. Turiu pasilikusi vieną lėlę, tokią „darbinę“, ji tarsi mano dirbtuvėlių fėja.

Lėlių siuvimas tikrai džiugina ir mane pačią, ir aplinkinius. Štai ateina į svečius tokia senyvo amžiaus kaimynė ir negali atsidžiaugti lėlėmis, kaskart sakydama, kad jos jai labai gražios. Ir tai taip gerai nuteikia!

Man niekada nekyla problemų, ką padovanoti kokiam vaikui ar draugei – visada galiu padovanoti savo pačios pasiūtą lėlę, kuri tikrai bus vienintelė tokia.

Kai lėlės iškeliauja pas savo naujus šeimininkus, labai smagu gauti nuotraukų, kuriose matau, kiek laimės vaikams suteikia mano siūta lėlytė.

 

– Iš kur tas polinkis menui? Ar ilgas ieškojimų kelias nueitas, kol atradote rankų darbo lėles?

– Mano mama – puiki mezgėja. Šiuo pomėgiu ji užkrėte ir mus su sese. Pačios bandėme ir megzti, ir nerti. Tai buvo pirmieji kūrybiniai ieškojimai. Rankdarbiai mus su sese lydėjo visą gyvenimą.

O man visada norėjosi grožio, kurį pati galėčiau sukurti. Pabandžiau kurti sages, kurį laiką visai neblogai sekėsi. Bet jos manęs „neužkabino“. Matyt, ne man tai buvo skirtos. Norėjosi daryti tai, ko kiti nedaro. Ilgokai ieškojau savo nišos.

Pastebėjau, kad ir vaikus augindama skatinu juos daryti tai, kas jiems labiausiai patinka, jų nevaržyti, neprimetinėti savo nuomonės.

Laimė, pati turėjau galimybę ieškoti savęs ir atrasti – esu dėkinga už tai savo vyrui.

Bet ir lėlių negaliu siūti bet kada. Turiu pati to norėti. Reikia sulaukti įkvėpimo, kad pajaustum, žinotum, kokia ta lėlė turi būti. Vienas lėles pasiuvu labai greitai, kitos „stovi eilėje“, joms reikia daugiau laiko. Turiu subrandinti mintį, turėti aiškią viziją.

Beje, nė neskaičiavau, kiek lėlyčių iškeliavo iš mano dirbtuvėlių į pasaulį?

 

– Ar kitiems pomėgiams lieka laiko?

– Kadangi šiuo metu esu dirbanti, tad laiko trūksta. Mėgstu leisti laiką su savo šeima, draugais, kurie ir daro mano gyvenimą ypatingą. Linkiu visiems nepavargti ir tikėti, ieškoti ir rasti tai, kas jų gyvenimus nuspalvintų ryškiomis prasmingomis spalvomis.

 

– Ar Jūsų ateities svajonės susietos su lėlėmis?

– Kol kas noriu tobulėti šioje srityje. Matau, ką reikėtų patobulinti. Ko siekti. Jeigu laikas ir aplinkybės man leis, tai ir darysiu. Gyvenu Druskininkų krašte, čia kūrybiniams ieškojimams įkvepia pati aplinka!

Kiekviena J. Ivanauskienės siūta lėlytė – skirtinga, kitos tokios nėra/Laimos Rekevičienės nuotrauka

 

Laima Rekevičienė