Perlojos respublikos įkūrėjo anūkas gyvenimo uostą surado Druskininkuose

Vyras, kuris galėjo būti garsus Lietuvos futbolininkas, legendinės Perlojos respublikos steigėjo anūkas, pirmasis kurorto rinkodarininkas, žmogus, daug prisidėjęs prie svarbiausių Druskininkų sėkmės objektų atsiradimo, ilgametis Druskininkų Savivaldybės turto ir investicijų valdymo skyriaus vedėjas. Tai ir daugiau telpa į Algirdo Svirsko gyvenimo paveikslo štrichus. Šiandien apie viską kalbame būtuoju laiku. Ponas Algirdas surado savo gyvenimo uostą ir dabar mėgaujasi laisve ir naujuoju savo statusu. Šiandien jis – pramoginio laivo, plukdančio kurorto svečius Nemunu, kapitonas.

A. Svirskas: „Po dvidešimt vienerių darbo metų savivaldybėje nusprendžiau visą save atiduoti hobiui – turistų plukdymui laiveliu“/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Apie prasmingai prabėgusius metus, įgyvendintus ir dar ateičiai paliktus planus, su Algirdu kalbėjomės ankstyvą liepos rytą, sėdėdami elegantiškame jo laivelyje.

Buvo kurorto rinkodaros pradininkas

– Algirdai, esate varėniškis. Kaip atsiradote Druskininkuose?

– Gimiau Varėnoje. Mano senelis buvo vienas iš Perlojos respublikos įkūrėjų, todėl Lietuvos nepriklausomybės dvasia, ko gero, yra mano genuose. Baigiau tuometį Vilniaus inžinierinį statybos institutą, gavau paskyrimą į Alytų. Kadangi institute rimtai žaidžiau futbolą, buvo suplanuota, jog žaisiu profesionalioje Alytaus „Dainavos“ futbolo komandoje, o formaliai būsiu įdarbintas vienoje iš Alytaus įmonių. Tačiau tuo metu komandoje nebuvo geros atmosferos, todėl ilgai ten neužsibuvau. Išvykau dirbti ir gyventi į Varėną, o paskui persikėliau į Druskininkus. Dirbau įvairius darbus, o 1999 metais pradėjau savo karjerą Druskininkų savivaldybėje, Investicijų skyriuje, ten išdirbau 21 metus, iki šio pavasario, kai pasas parodė, jog jau turiu teisę į užtarnautą poilsį.

A. Svirsko rankose – prestižinio JAV gamintojo „Bentley“ laivelio vairas/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Pirmasis darbas, kurį atlikote, pradėjęs dirbti Savivaldybėje?

– Iškėliau sau uždavinį – pakeisti kurorto įvaizdį. Dauguma žmonių tuo metu buvo įsitikinę, kad Druskininkai – senų, paliegusių žmonių kurortas. Sanatorijų vadovai iki tol buvo įpratę, kad svečiai patys pas juos veržiasi, nereikia jokių pastangų jiems pritraukti. Tačiau realybė buvo visai kitokia, tuomet buvome pasiekę dugną – darbo nebuvo, poilsiautojų irgi mažai, o sanatorijos dirbdavo tik vasarą.

Druskininkiečiai žurnalistai, vienas iš jų – Vilius Rekevičius, padėjo man pakviesti į kurortą Lietuvos žiniasklaidos atstovus. Surengėme jiems ekskursiją laivu, kad parodytume mūsų galimybes, pakviečiau kartu plaukti sanatorijų vadovus. Sėdi visi sanatorijų vadovai laive pasipūtę, sakau, kalbėkitės su žurnalistais, o vienas jų arogantiškai atrėžė: „Tegul jie prie manęs prieina“.

Paskui nuvežėme visus į „Alkos“ restoraną, arkliais keliavome „Saulės taku“, parodėme Raigardo slėnį. Žinoma, visiems parodėme ir legendinius Druskininkų šokius, apie kuriuos dar nuo senų laikų sklandė legendos. Tai buvo pirmasis mano rinkodaros darbas.

Paskui suorganizavome išvyką į Mikolaikų vandens parką. Kartu važiavo kurorto plėtros komiteto pirmininkas, verslininkai. Norėjau jiems parodyti, kad Druskininkuose mes irgi galime turėti vandens parką – dar geresnį, nei Mikolaikose.

Padariau sanatorijų ir poilsio namų vadovų apklausą, įdomu buvo sužinoti, ko jie pageidauja, ką planuoja. Keista, bet tuomet visos sanatorijos nenorėjo savaitgalinių klientų, visus pliusus matė ilgalaikių poilsiautojų pritraukimui. Dabar situacija iš esmės pasikeitė, savaitgaliniai svečiai sudaro didelę poilsiautojų dalį. Tas požiūris keitėsi labai sunkiai, procesas buvo ilgas.

Investicijų skyriuje A. Svirskas (centre) dirbo du dešimtmečius. Jo vadovaujamas skyrius pelnė apdovanojimą už projektus/Savivaldybės archyvo nuotrauka

– Dvidešimt metų savivaldybėje dirbote, vadovaujant merui Ričardui Malinauskui, buvote komandos narys. Ką galėtumėte pasakyti apie šį etapą?

– Buvo labai įdomu dirbti. Man patiko, kad meras visada išklausydavo komandos narius ir tik tada priimdavo sprendimus.

Jis formavo nuomonę, kad Druskininkuose mes esame šeimininkai, todėl turime plėtoti tokius projektus, kurie būtų naudingi miestui. Mane visada žavėjo mero ryžtingumas – jei apsispręsdavome įgyvendinti kokį nors projektą, tai viską darydavome iki galo, sugebėdami įveikti biurokratines ir finansines kliūtis. Iš mero labai daug ko išmokau.

Dėl vandens parko – daug skeptikų

– Kokie projektai, prie kurių įgyvendinimo prisidėjote, dabar Jums kelia pasitenkinimą?

– Vienas iš tokių projektų – vandens gręžinių perėmimas Druskininkų savivaldybės žinion. Gręžinius valdė valstybinė įmonė „Minera“, mes prašėme juos perduoti Druskininkams, tačiau į prašymą nebuvo atsižvelgta. Nusprendėme nebepirkti iš „Mineros“ vandens, bet pasidaryti savą gręžinį. Taip mes juos privertėme perduoti vandens gręžinius Druskininkams.

Iki šiol džiaugiuosi, kad Druskininkuose buvo įkurtas vandens parkas. Prisimenu, kai pirmajai kadencijai išrinktas meras R. Malinauskas paklausė, ką Investicijų skyrius planuoja, pasakiau, kad galvojame apie vandens parką. Pasirodo, ir pats meras, dar dirbdamas versle, svajojo atidaryti Druskininkuose vandens parką. Smagu, kad jo atkakliomis pastangomis ši graži svajonė tapo realybe.

Važinėjau po užsienyje veikiančius vandens parkus, stebėjau, kaip jie dirba, kokias klaidas daro, norėjau surinkti kuo daugiau informacijos. Beje, dėl šio objekto atsiradimo buvo daug skeptikų.

Prisimenu, pristatinėjau vandens parko projektą mūsų rotariečiams. Netikėtai susidūriau su daugelio verslininkų pasipriešinimu, jie buvo įsitikinę, kad vandens parkas bus jiems konkurentas. Tačiau gyvenimas parodė, jog būtent vandens parkas buvo vietinio verslo sėkmės garantas.

Dėl vandens parko atsiradimo Druskininkuose skeptiškai žiūrėjo ir kai kurie užsienio investuotojai. Pamenu, meras pasikvietė į Druskininkus savo pažįstamą verslininką iš Vokietijos, kuris ten valdė vandens parką ir galėjo imtis Druskininkų parko įrengimo. Parsivežė meras tą vokietį iš Vilniaus oro uosto. Sėdome aptarti vandens parko įrengimo galimybes, o svečias ir sako: „Ar matėte, kiek automobilių mūsų kelionės metu važiavo link į Druskininkų? Vienas. O kiek žmonių vaikštinėjo po Druskininkus? Saujelė. Tai kam kurti vandens parką, jei jame nebus lankytojų?“. Teko vandens parką kurti savo jėgomis. Važiavome į parodas reklamuoti vandens parką, stūmėme verslo traukinį. Buvo daug nervų, daug darbo. Bet mums pavyko. Verslininkai mumis patikėjo, prasidėjo investicijos.

Kelionės Nemuno metu A. Svirskas stengiasi sužadinti turistų emocijas, todėl pasakoja Druskininkų istoriją, legendas/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Jūs – kūrybingas žmogus. Visi atsimena, kai į Tarybos posėdį atėjote, vilkėdamas sermėgą, norėjote parodyti, kokius rūbus Savivaldybė nupirko Kultūros centro kolektyvams.

Ar du dešimtmečiai, kuriuos dirbote valstybės tarnyboje, nevaržė Jūsų laisvės?

– Varžė, bet sau leidau daugiau. Ir mūsų Savivaldybėje mes dirbome ne valdiškai, bet kūrybiškai. Kai vykdavo valstybės tarnybos rengiami kursai, tai iš dėstytojų sulaukdavau komplimentų: „Duok Dieve, kad visi valdininkai taip kūrybiškai mąstytų, kaip Svirskas“. Čia, kaip ir sporte, jei viską darysi standartiškai, priešininkas puikiai numatys tavo ėjimus, tada nebus įdomu ir nelaimėsi. Ir valdininkui reikia nestandartinio mąstymo, netradicinių sprendimų.

Perėmė verslą iš vilniečių

– Kodėl nusprendėte valdininko eilutę iškeisti į laivo kapitono uniformą?

– Viskam ateina savas laikas. Nusprendžiau visą save atiduoti hobiui – turistų plukdymui laiveliu.

– Iš kur tas susidomėjimas laivininkyste?

– Prisipažinsiu – nuo vaikystės laivais nesidomėjau, viskas, ką žinojau apie keliones vandeniu, buvo iš perskaitytų knygų. Pažintis su laivais prasidėjo prieš dešimtmetį. 2007 metais pas merą atėjo vilniečiai, kurie pageidavo Nemunu plukdyti kurorto svečius. Meras pasakė, kad plukdyti bus galima, tik būtina sutvarkyti ant kranto buvusią apleistą mineralinio vandens biuvetę. Vilniečiai plukdė, bet biuvetės netvarkė. Po trijų metų jie nusprendė parduoti šio verslo akcijas. Mes su šeima jas nusipirkome. Sutvarkėme biuvetę, prieplauką ir pradėjome plukdyti turistus Nemunu. Pradžioje samdėme kapitoną, turintį teises, bet vėliau nusprendžiau pats išsilaikyti laivavedžio teises. Taip tapau upeiviu ir jau aštuonerius metus plaukioju šiuo laiveliu. Anksčiau tai galėdavau daryti tik per atostogas, o dabar, kai nebedirbu Savivaldybėje, esu laisvas plaukioti bet kada.

– Iš kur šis laivas, kuriuo vyksta pasiplaukiojimas?

– Šis laivas atkeliavo iš JAV. Jis – garsaus gamintojo „Bentley“ produktas. Norvegijoje įsigijau ir penkiavietį laivelį, kuris suteikia man ir mano klientams daug malonių patirčių.

– Kokia paprastai būna kelionė laivu?

– Noriu, kad kelionėje laivu netrūktų emocijų. Plaukdamas, aš papasakoju Druskininkų istoriją, noriu, kad kurorto svečiai kuo daugiau sužinotų apie mūsų puikųjį miestą. Užsieniečiams pristatau lietuvių tradicijas, amatus. Plaukiame už Meilės salos – ten pasakoju įvairias legendas, kalbu apie ritualus. Kelionės pabaigoje paleidžiu muzikinį foną. Gerbdamas žmonių norus, visada pasidomiu, ar jie nori pasakojimų. Kadangi nesijaučiu puikiu istorijos žinovu, prieš pasakodamas, paklausiu, ar laivelyje nėra istorikų.

– Ar pasikeičia žmogus, pabuvęs ant vandens?

– Pasikeičia. Daugelis prisipažįsta, kad nesitikėjo pamatyti tokių unikalių vaizdų, išgirsti originalių istorijų. Laive esi priverstas stebėti aplinką kitaip, nei nuo kranto.

Su turistais nepolitikuoja

– Kokie žmonės plaukia su Jumis? Kokių klausimų sulaukiate?

– Plaukia labai įvairūs žmonės. Mane stebina, kad laivelyje būna daug klaipėdiečių. Nežinau, gal jie vandeniui turi nenumaldomą trauką? Keliautojai iš Izraelio nelabai domisi mano pasakojimais, jiems svarbiau stebėti gamtą ir džiaugtis jos betarpiškumu. Žmonės klausia, ar Nemune galima paskęsti? Jiems atsakau, kad galima, tik reikia labai pasistengti, nes trūksta gylio. Sulaukiu ir politinio pobūdžio klausimų, bet stengiuosi nepasiduoti provokacijoms. Pasakodamas lenkams, stengiuosi apeiti lenkų okupacijos temą, o su baltarusiais nesileidžiu į sovietinio gyvenimo privalumų aptarinėjimą. Nustebino vienas jaunuolis iš Maskvos, jis puikiai žinojo Lietuvos istoriją ir objektyviai vertino Lietuvos ir Rusijos istorines peripetijas.

– Kokiomis kalbomis pasakojate turistams?

– Lietuviškai, rusiškai, lenkiškai.

– Ar daug jaunimo plaukia laiveliu?

– Plaukia, tačiau juos mažai kas domina. Man liūdna, kad daugelis jaunimo nieko romantiško aplink nemato. Pasakoji jiems Meilės salos istoriją, o akyse matai abejingumą.

– Ir nebuvo nė vienos romantiškos poros?

– Buvo. Pora užsisakė dovaną – plaukimą mažuoju laiveliu. Pradėjome plaukti, o jie sėdi, tyli. Nieko nesuprantu, kviečiu vaišintis, o jie tyli. Tik staiga, viduryje Nemuno jaunuolis laivelyje priklaupė prieš merginą ant kelio ir pasipiršo. Buvo netikėta ir malonu tai matyti.

– Ar buvo nenumatytų nuotykių?

– Vieną kartą ateinu plaukti, matau, kad žmona pririnkusi pilną didesnį laivą. Ir tuo pat metu atėjo užsisakiusieji plaukti mažuoju laivu. Ką daryti. Reikia plaukti dviem laivais, o aš vienas. Vyriškiui, kuris užsisakė plaukimą mažuoju kateriu sakau: „Ar nenorėtumėte patys pavairuoti?“. Jis sako, kad niekada nėra to daręs. Tada sakau: plaukite paskui didesnį laivą, neišsukite iš kelio ir viskas bus gerai. Taip ir padarėm. Vyriškis pats vairavo, o paskui dėkojo, kad tokia netikėta atrakcija pavyko. Vieną kartą buvau užplaukęs ant akmenų, užgeso variklis. Bet didesnių bėdų pavyko išvengti.

Planuoja laive kepti blynelius

– Gal planuojate įsigyti didesnį laivą?

– Labai norėčiau. Lankydamasis komandiruotėje, vieną jau buvau nužiūrėjęs. Problema ta, kad sunkiai prognozuojamos kelionių Nemunu perspektyvos. Valdžia vis žada skatinti pramoginę laivininkystę, tačiau konkrečių žingsnių nematyti. Kaip pirksi laivą, jei neužteks gylio jam plaukioti? Dabar, kai atsirado sausrų pavojus, sunku prognozuoti, ar užteks gylio. Šalies valdžia nesugeba skirti lėšų, kad būtų išvalyta ir pagilinta Nemuno vaga. Juk galėtume plaukti į Baltarusiją, net sienos kirtimo vandeniu punktai įrengti. Bet garantinio gylio nesugeba užtikrinti. Matau daug perspektyvų, tačiau valstybinio lygio pastangų – labai mažai.

– (Mums besikalbant, į laivą atitipena Algirdo anūkė ir meiliai prisiglaudžia prie senelio). Algirdai, ar Jums dabar geras gyvenimas?

– Taip, dabar tikrai ramiau. Nebepabundu naktį nuo košmarų, kad kažkas neparengė projekto ar kad kažkas gali sužlugdyti planus. Dabar ramus ir jaukus gyvenimas, daugiau dėmesio skiriant dukros šeimai ir anūkams – turiu jau du.

– Ką dar norėtumėte nuveikti?

– Svajoju laive įsirengti keptuvę ir turistams plaukimo metu kepti blynelius. Labai norėčiau Meilės saloje įrengti specialią vietą jaunavedžiams. Svajoju aplankyti mažus Vokietijos miestelius, kuriuose labai jauku. Būtų gerai žiemą pagyventi šiltuose kraštuose ir nieko neveikti.

– O futbolas?

– Futbolą dar žaidžiu. Stengiuosi palaikyti fizinę formą, kasdien mankštinuosi. Ir, esant galimybei, pažaidžiu futbolą. Vieną liepos savaitgalį turėjau unikalią progą prisiminti futbolo žaidimą. Tąkart Druskininkuose su privačiu vizitu lankėsi Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris irgi mėgsta futbolą. Buvo smagus mačas su Prezidentu.

A. Svirskas (viduryje), turėdamas bent mažiausią galimybę, stengiasi pažaisti mėgstamą futbolą/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Laimutis Genys