Miesto muziejaus darbuotojas O. Miniauskas: „Esu laimingas, sugrįžęs į Druskininkus“

Vis daugiau jaunų druskininkiečių, baigusių mokslus didmiesčiuose, ten pagyvenę ir padirbę ne vienerius metus, galų gale apsiprendžia sugrįžti į gimtuosius Druskininkus, kuriuose jų nuomone, yra geriausia vieta gyventi šeimai bei tęsti profesinę karjerą.

Vienas iš tokių yra Miesto muziejuje kultūrinės veiklos koordinatoriumi dirbantis Ovidijus Miniauskas, kuris po dešimtmečio studijų ir darbo Kaune prieš kelerius metus sugrįžo į Druskininkus. Jaunas vyras džiaugiasi, kad čia patogu ir gera gyventi bei dirbti mėgstamą darbą, užsiiminėti menine veikla. Jis ne tik dirba muziejuje, bet ir koncertuoja bei organizuoja renginius.

O. Miniauskas įsitikinęs, kad Druskininkai yra geriausia vieta gyventi šeimai bei tęsti profesinę karjerą/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Ovidijus įsivaizduoja save traukiantį operų, operečių arijas Druskininkų gatvėse, aikštėse ir norėtų tokiu būdu suteikti džiaugsmo druskininkiečiams ir kurorto svečiams. „Visada norėčiau gyventi taip, kaip dabar gyvenu“, – sako kūrybingas druskininkietis.

Su O. Miliausku pasikalbėjome apie jo mokslus ir darbą Kaune, koncertinę veiklą, išsipildžiusią svajonę visam laikui sugrįžti į Druskininkus, jaunystės teikiamus privalumus, darbą, į kurį kasdien keliauja puikios nuotaikos, kalbamės

– Kai kurie druskininkiečiai Jus atsimena dainuojantį mokyklos renginiuose, Kultūros centre. O paskui dešimtmečiui dingote iš gimtųjų Druskininkų. Kur gyvenote, ką veikėte?

– Baigiau „Saulės“ pradinę, o paskui mokiausi „Atgimimo“ mokykloje. Druskininkuose dainuoti mane mokė Ronata Balkaitienė ir Birutė Zalanskaitė. Baigęs 10 klasių, išvažiavau į Kauną ir įstojau į J. Gruodžio konservatoriją, kurioje mokiausi solinio dainavimo.

Studijų metais Varėnoje organizuotame muzikos festivalyje susipažinau su būsima žmona Emilija.

Baigęs konservatoriją, įstojau į VDU Muzikos akademiją, kurioje studijavau Muzikos ir meno pedagogiką, taip pat mokiausi vokalo pas profesorių, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistą Tomą Ladygą.

– Ką veikėte po studijų?

– Kaune dirbau renginių organizavimo bendrovėje, o paskui įkūriau savo įmonę ir užsiėmiau koncertine veikla. Koncertavau kaip solistas, vedžiau renginius, buvau aktorius-animatorius, vaidinau mokyklose, darželiuose, visą laiką dirbau darbą, susijusį su menine veikla.

Ovidijus gali atlikti ir operų, operečių arijas, ir populiariosios muzikos kūrinius/Asmeninio archyvo nuotraukos

–  Patinka toks darbas?

– Menas man yra unikalus dalykas. Visa tai, kas susiję su menine veikla, man kelia didelį pasitenkinimą.

– Po dešimties metų, praleistų Kaune, sugrįžote į Druskininkus. Kodėl?

– Pirmiausia, Druskininkai yra mano gimtasis miestas. Su žmona Emilija pagalvojome, kad čia yra tėvų sodas, tai kainos atžvilgiu, buvo panašu, ar Kaune nuomotis butą, ar iš čia važinėti į Kauną, kai dar ten mokiausi.

Čia sodas, nuosavas kiemas. Ir mano Druskininkai, kurie visada buvo prie širdies. Čia ramu. Čia gimtasis miestas, ir konkurencija mažesnė. Nesiskundžiau ir gyvenimu Kaune, ten liko partnerių, su kuriais dirbome. Druskininkuose viską reikėjo pradėti beveik nuo pradžių, bet labai greitai gyvenimas vėl pradėjo tekėti įprasta vaga.

– Ar Druskininkuose apsistojote visam laikui, ar čia tik laikina stotelė?

– Man atrodo, kad į gimtąjį miestą sugrįžau visam laikui. Su šeima žadame čia gyventi ir kitur išvykti nesiruošiame.

– Buvote projektų vadovas renginių organizavimo įmonėje, kuravote vokalistus, visą gyvenimą nieko kito nedirbote, tik tai, kas siejosi su menu. O vinį įkalti mokate?

– Na, aš menininkas, bet, jei reikia, tai galiu ir vinį įkalti, ir lemputę įsukti. Dėl buities, manau, žmonai nekyla problemų, tikrai jai padedu.

– Koncertuojate visoje Lietuvoje. Ar skiriasi žiūrovas įvairiose Lietuvos vietovėse?

– Žiūrovai skiriasi guvumu, bet visur esu gerai priimamas, laukiamas ir pasitinkamas. Visi nori pasilinksminti, o aš stengiuosi, kad jiems būtų linksma, kad jie pasisemtų geros nuotaikos ir teigiamų emocijų.

– Vedate renginius, rengiate vokalines programas. Kaip pasirenkate dainų repertuarą?

– Tos akimirkos, kai būni scenoje, – stebuklas. O prieš tai vyksta ilgas darbas. Prieš pasirodymą aš sužinau, kokia bus publika, kokio ji reiklumo, ar susirinks jaunimas, ar pagyvenę žmonės. Repertuarą rinkdavausi ir pagal regioną, domėdavausi, kokios dainos jiems patinka – ar linksmesnės, ar klasikinės.

Kiekviename koncerte repertuaras šiek tiek skirdavosi. Kartais net prieš pat koncertą tekdavo koreguoti repertuarą, atsižvelgus į tai, kokie žmonės ateis, kas pirko bilietus. Turėdavau pasiruošęs 4-5 šabloninius dainų sąrašus. Mano repertuare yra operų ir operečių arijų, taip pat populiariosios muzikos – Stasio Povilaičio, Edmundo Kučinsko ir kitų atlikėjų kūrinių.

– Kur išmokote sceninio judesio, aktorystės?

– Konservatorijoje mokėmės ir scenos kalbos, ir judesio, ir vaidybos, ir dainavimo. Daug metų prie to dirbau, daug dėstytojų turėjau. Daug išmokau koncertuodamas – iš savo ir svetimų klaidų.

– Dabar dirbate Druskininkų miesto muziejaus galerijoje. Ar Jums šis darbas įdomus?

– Mano darbas labai įdomus, man tinkantis ir patinkantis. Kai kaskart į darbą eini su šypsena, ko daugiau reikia? Dirbdamas Miesto muziejaus galerijose, turiu galimybę susipažinti su menininkais, vis naujais žmonėmis, dailininkais, muzikantais. Menas yra unikalus tuo, kad čia visko nesuskaičiuosi. Matematikoje žinome, kad du kart du bus keturi ir kitaip nebus, o čia net apie kiekvieną meno kūrinį žmogus gali susidaryti savą nuomonę ir apie tai diskutuoti. Darbas muziejuje mane žavi dar ir tuo, kad jame nėra rutinos, nėra tipinės dienos – kasdien laukia nauji susitikimai, dar neišbandyti darbai ir maloni aplinka.

– Kaip Jums atrodo, ar kultūrinis gyvenimas Druskininkuose yra intensyvus?

– Manau, kad kultūrinis gyvenimas Druskininkuose tikrai intensyvus. Kitaip ir būti negali. Juk pas mus atvažiuoja daug poilsiautojų, svečių, tai turime jiems pateikti viską, ką turime geriausia – puikią gamtą, švarų orą, sveikatinimo procedūras, skanų maistą ir įvairių pramogų – pagal kiekvieno skonį ir išsilavinimą. Man atrodo, kad Druskininkų svečiai turi gauti visą malonumų spektrą, taip pat – ir kultūrinių renginių įvairovę.

– Esate viešai dainavęs per galerijos atidarymą, taip pat per „Muziejų kelio“ renginį. Ar įsivaizduojate save, vilkintį fraką ir traukiantį operečių ir operų arijas Vilniaus alėjoje, kurioje nors kitoje Druskininkų gatvėje ar aikštėje?

– Tikrai būtų įdomu pabandyti, neatsisakyčiau padainuoti. Ir pačiam būtų smagu, ir kitiems, manau, toks dainavimas dovanotų gražių emocijų.

– Kokios Jūsų svajonės, planai, siekiamybės? Kaip norėtumėte gyventi?

– Aš vadovaujuosi tokia nuostata – norėčiau gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Aš viską turiu – šeimą, du vaikučius, mylimą žmoną, įdomų darbą, pomėgius. O šiuo metu – dar ir jaunystę. Ko daugiau reikia! Stengiausi plėsti akiratį, semtis profesinių žinių, tobulėti. Jei pasakysiu, kad moku dirbti savo darbą, tai smarkiai pameluosiu. Net ir profesoriai man sakydavo, kad jie visko nemoka ir mokosi visą gyvenimą.

Gerą klausimą uždavėte apie svajonę. Niekada apie tai nepagalvojau. Gal tai reiškia, kad aš dabar gyvenu svajonėje. Gyvenu ramų gražų gyvenimą, niekur neskubėdamas, man daugiau nieko nereikia. Ką toliau pateiks gyvenimas, tai nežinau. Gyvenu šia diena ir esu laimingas.

Laimutis Genys