Keturių vaikų mama A. Visockaitė-Juknevičienė: „Jaučiuosi gavusi didžiausią gyvenimo dovaną“
Buvusi Druskininkų regiono televizijos žinių vedėja, dabar – kelių sėkmingo verslo įmonių šeimininkė Andželika Visockaitė-Juknevičienė šiuo metu džiaugiasi motinystės atostogomis. Kadangi pati buvo vienturtė dukra, ji nuo pat vaikystės svajojo apie didelę savo šeimą. Taigi svajonė išsipildė, ir dabar Andželika kartu su vyru Dariumi augina net keturis vaikus – 17-metę Dorotėją, 12-mečius dvynius Adrijų ir Astijų bei pusės metukų Dovą Žaką.
Andželika sako gavusi didelę gyvenimo dovaną ir jaučiasi labai laiminga. Keturių vaikų mama laukia artėjančio savaitgalio, kai su visa šeima minės Motinos dieną, per kurią, kaip kasmet, bus apgaubta visų namiškių dėmesio ir meilės.
A. Visockaitei-Juknevičienei daugiausia džiaugsmo teikia visos šeimos kartu leidžiamas laikas/Laimos Rekevičienės nuotrauka
„Reikia paieškoti žmonių, turinčių tiek kantrybės, kiek jos turi Andželika. Ir ji dar sugeba nuolat šypsotis“, – šiltų žodžių žmonai negaili ir jos vyras Darius.
– Andželika, ką Jums reiškia būti tokios didelės ir gražios šeimos mama?
– Pirmas žodis, pirmiausia ateinantis į galvą, – atsakomybė. Ir iš tikrųjų jaučiuosi apdovanota – juk turiu net keturis vaikus. Stengiuosi jiems kuo daugiau duoti, o tam, kad galėčiau duoti, pirmiausia turiu mokytis pati. Taigi tos gyvenimiškos pamokos ir yra mano, kaip mamos, kasdienybė.
– Kas, būnant mama, yra sunkiausia ir kas labiausiai džiugina?
– Sunkiausia būna tada, jei vaikams kas nors nepasiseka. Kai matau jų išgyvenimus. O džiugina buvimas visiems kartu. Ta paprasta akimirka, kai, su vaikais susėdę, žaidžiame kad ir kokį nors paprastą stalo žaidimą. Karantinas, kai visi esame namuose, dabar suteikia dar daugiau tų gerų akimirkų.
Ir, tiesą sakant, kas gali būti mieliau, kai į tave tiesiasi ir apkabina tavo mažylio rankytės?
Jau teko patirti ir išsiskyrimo su dukra jausmą. Vos 15-os sulaukusi Dorotėja visus metus mokėsi ir treniravosi Italijoje. Tada, sakyčiau, nugalėjo ne „mamiškos“ emocijos, o racionalus protas. Supratau, kad man svarbiausia – vaikui palinkėti sėkmės ir suteikti galimybę pamatyti pasaulio. Kad sužinotų, jog gyvenime galimybių yra labai daug, tereikia tinkamai jas pasirinkti ir stengtis. Ir dabar didžiuojuosi savo mergaite, kad ji išmoko būti dar savarankiškesnė, patobulino kalnų slidinėjimo įgūdžius. Tiesa, ji dažnai grįždavo namo, ir mes ją aplankydavome.
Grįžusi iš Italijos, jaunimo olimpiadoje Sarajeve Dorotėja atstovavo Lietuvai, dabar ji yra Lietuvos rinktinės narė. Manau, kad tokie pasiekimai jos amžiuje yra puikūs.
Visada sakau – kai eini pasirinktu keliu ir sieki tikslo, būtinai jį pasieksi. Dorotėja, kuri visada kalnų slidinėjimu gyveno, tuo degė, akivaizdus to pavyzdys – jai jau pavyko iškovoti svarbių pergalių. Žinojimas, kad ji daro tai, kas jai patinka, laikino išsiskyrimo metu manyje tą savininkišką motinišką prisirišimo jausmą tarsi užgesino. Kai matai, kad vaikas laimingas, save tikrai pamiršti ir galvoji tik apie jo gerovę.
O šeimoje man nėra sunku. Mes visada vieni kitiems padedame, dalijamės pareigomis. Pas mus nėra vyriškų ir moteriškų darbų. Viską darome bendrai, o tai lengvina mano buitį.
– Kiekviena mama džiaugiasi, kai vaikams sekasi. Kuo džiugina Jūsų ketvertukas?
– Dorotėjos gyvenime didelę reikšmę užėmė kalnų slidinėjimas. Tiesa, dabar ji dėmesio skiria ne tik sportui, bet ir mokslams „Ryto“ gimnazijoje. Tame pačiame klube, kuriame treniruojasi sesė, slidinėjimo įgūdžius tobulina ir Adrijus. Astijus žaidžia lauko tenisą. Dorotėja M. K. Čiurlionio meno mokykloje baigė fortepijono specialybę, dvynukai mokosi šios mokyklos dailės skyriuje.
Smagu, kad jiems tai patinka. Ypač Astijui, kuris moka savo emocijas perteikti piešiniuose. Jis mėgsta anime žanrą. Kuo domėsis mažasis Dovas, dar anksti spėlioti…
– Kokia įprastai Jums būna Motinos diena? Kuo ji ypatinga?
– Tą dieną tikrai sulaukiu daug dėmesio ir iš vaikų, ir iš vyro. Labai mėgstu gėles, taigi tądien jų gaunu tikrai daug. Mamos diena tikrai būna pakylėta diena. Man ji net prilygsta didžiosioms metų šventėms.
– Kokie pačios santykiai Jūsų su mama? Ko teko iš jos išmokti?
– Mūsų santykiai tikrai labai šilti ir draugiški. O joje labiausiai vertinu švelnumą ir moteriškumą. To iš savo mamos ir pati mokausi.
– Ar labai skyrėsi pirmagimės dukros, dvynukų ir jauniausiojo Dovo auginimas?
– Tikrai labai skiriasi pirmojo vaiko ir pagranduko auginimas. Kai susilaukėme Dorotėjos, mums viskas buvo nauja. Ir buvo daug pirmų kartų bei naujos patirties. Teko visko mokytis patiems. Su dvynukais buvo paprasčiau, nes jau daug ką žinojome. Tik jie buvo du… O dabar, auginant mažąjį, baimių – tikrai mažiau, daugiau atsirado vidinės ramybės.
Šįkart visi pirmi kartai – pirmi tik Dovui. O man tai jau ketvirti pirmi kartai…
– Kokias tradicijas puoselėjate savo šeimoje?
– Puoselėjame Kalėdų ir Velykų tradicijas. Mūsų namuose tada susiburia visi mano ir Dariaus artimieji. Šį buvimą namuose su artimiausiais žmonėmis labiausiai branginu. Kaskart per šias šventes būna daug veiksmo, maisto gaminimo, klegesio, džiaugsmo ir klegesio. Ir tai manęs visai nevargina. Priešingai – nepaprastai džiugina!
Kita šeimos tradicija – kelionės. Keliavome, kol galėjome, nemažai. Tik kelionėse mus supa jau kiti žmonės. Dar nuo studijų laikų bendraujame su šeimomis, kurios irgi augina po keturis vaikus. Taigi mūsų interesai kelionėse tikrai sutampa. Su jais visi kartu ir keliavome į Italiją, Ispaniją, įvairias salas… Tiesa, keliaujant tokiai didelei kompanijai, didžiausias iššūkis būna rasti namą, kuriame visi sutilptumėme. Idealu, kai kieme būna ir vaikų pramogoms skirtų erdvių.
Kol neturėjome Dovo, teko pakeliauti ir dviese, be vaikų. Su tais pačiais draugais. Tik tada kelionės jau buvo kitokios – tolimesnės, romantiškesnės. Pabuvojome Niujorke, Tailande…
– Būdama nemažos šeimos mama, Jūs rasdavote laiko ir altruistinei veiklai – buvote „Maltos“ ordino savanorė. Viena iš pirmųjų pasiūlėte sodyboje apsigyventi nuo gaisro nukentėjusioms alytiškių šeimoms. Ką ši veikla Jums suteikia?
– Šiuo metu, kol auginu Dovą, veiklą „Maltos ordino pagalbos tarnybos Druskininkų grupėje esu pristabdžiusi. Bet, kai mažylis kiek paaugs, būtinai grįšiu. Ši veikla man suteikia dvasinės pilnatvės.
Manau, kad kiekvienas turėtumėme bent pabandyti tapti savanoriu. Galima rasti įvairių sričių, kuriose galima savanoriauti: padėti vaikams ar seneliams, rūpintis gyvūnais prieglaudose ar švarinti gamtą.
Tuomet tu tarsi pradedi gyventi nauju režimu – žinai, kad kelias valandas per savaitę skirsi savanoriškai veiklai. Aš skirdavau apie tris valandas – vieną rytą per savaitę. Esu tikra, kad kiekvienas žmogus, susidėliojęs savo dienos ar savaitės grafiką, tikrai rastų galimybių savanorystei.
Tas bendruomeniškumas ir noras daryti gerus darbus pačiam žmogui suteikia daug teigiamų emocijų. Juk, įsisukę į įprastą rutiną „darbas – namai – buitis“, žmonės kartais nė nepastebi tų, kam labiausiai reikia pagalbos ir paramos. Džiaugiuosi, galėdama padėti. Man atrodo, kad aš iš savanoriškos veiklos tikrai gaudavau daugiau, negu atiduodavau. Labai geras jausmas apima, jeigu suteiki žmogui laimės, palengvini jo būtį.
Bet, tiesą sakant, net nesijaučiu, daranti ką nors ypatingo. Argi sunku padėti kaimynui, kurį ištiko bėda? Gal tada, jei man nutiks nelaimė, jis irgi padės? Tai yra natūralu. Pažįstu nemažai žmonių, kurie taip pat dalyvauja socialiniuose projektuose. Tokių žmonių mano aplinkoje tikrai nemažai!
– Jūsų profesinis kelias gana margas. Mokėtės pedagoginiame universitete, jauna ištekėjote ir tapote mama, buvote Druskininkų regiono televizijos žinių vedėja, dirbote Savivaldybėje, vėliau pasukote į privatų verslą, kuris irgi yra daugialypis… Jūsų gyvenime daug ieškojimų ir atradimų?
– Man tikrai patinka vis nauji iššūkiai ir savęs atradimas naujose veiklose. Besilaukdama Dovo, baigiau dar vienas studijas – mokiausi interjero dizaino privačioje Vilniaus dizaino mokykloje. Ir vėl norėčiau ko nors naujo mokytis. Nes man tai patinka, ir gal tai yra prigimtinis dalykas?
O profesinėje karjeroje kai kas buvo planuota, kai kas gavosi neplanuotai. Ryžtas imtis nuosavo verslo transporto srityje buvo nemažas iššūkis. Ypač pirmaisiais metais. Pradėjusi dirbti šioje srityje, pirmiausia pasimokiau ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, baigiau vadovų magistro studijas. Ten įgytos žinios man labai padėjo, vadovaujant mūsų įmonei. Tik pati transporto sritis nėra man labai artima, todėl džiaugiausi, kai atidarėme kitą šeimos verslą – vilą „Ratta“. Čia jau galėjau realizuoti ir savo, kaip interjero dizainerės, kūrybines vizijas.
– Iš kur semiatės jėgų? Kas suteikia stiprybės?
– Regis, nieko tokio ir nedarau… Negaliu sakyti, kad visai nelieka laiko sau. Nedaug, bet lieka. Kol buvo galima, ir masažais pasimėgaudavau. Vyras žino, kad jie man patinka, todėl jam nesunku man išrinkti dovaną – dovanų kuponas masažui visada tiks. Jis mane palepina… Ir man patinka rasti bent valandą, skirtą sau.
– Apie ką dažniausiai pasvajojate tomis sau skirtomis valandomis?
– Turiu ir asmeninių, ir profesinių svajonių. Po interjero dizaino studijų, turėdama laisvesnę akimirką, mintyse projektuoju, matuoju, dėlioju interjero detales. Noriu realizuoti savo kūrybines vizijas.
Kaip mama, svajoju, kad vaikai būtų laimingi. Ir kad eitų Dievo keliu. Tada viskas susidėlios. Ir jų laimė bus tikra.
Laima Rekevičienė