Kelionė motociklu po šalčio sukaustytą Jakutiją – iššūkis ir pačiam sau
Ką gali patirti žmogus, sumanęs Jakutijoje, amžino įšalo žemėje, esantį Oimiakono kaimą, kuriame šaltis siekia daugiau kaip 50 laipsnių šalčio ir daugiau, iš šalies sostinės Jakutsko pasiekti motociklu? Kas įkvepia žmones tokiems žygiams? Rytų Sibiro tyruose esančią šalčiausią žmonių apgyvendintą vietovę – Oimiakono kaimą – pirmasis motociklu pasiekęs iš Druskininkų kilęs Karolis Mieliauskas pirmiausia sau pačiam įrodė, kad tai padaryti įmanoma. Jo kelionė sulaukė didelio įvairių šalių žiniasklaidos dėmesio. O net BBC Travel žurnalistai jį filmuoti atvyko į gimtuosius Druskininkus.
– Sausio pabaigoje su lydinčia komanda išskridote į Rusijos šiaurėje esantį Jakutską, šalčiausią pasaulio miestą. Motociklu „Yamaha XT660Z Tenerre“ pasiekėtė šalčiausią žmonių apgyvendintą vietovę – Oimiakono kaimą. Spaudžiant net daugiau kaip 50 laipsnių šalčio, motociklu įveikėte 1000 kilometrų. Jeigu reikėtų viską pakartoti, ar dar kartą ryžtumėtės tokiam iššūkiui?
– Bet kuriuo atveju padariau tai, kas buvo planuota. Tokio klausimo net nekėliau, bet gal per daug sau nelinkėčiau, kad tokį žygį reikėtų pakartoti.
– Ko gero ne vienam žmogui, skaičiusiam apie Jūsų žygį, sekusiam Jūsų kelionę socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, kilo klausimas – o kam Jums to reikia, vardan ko visa ta kelionė į šalčiausią žmonių gyvenamą vietą?
– Savo sunkesnes keliones motociklu aš vadinu aktyvia meditacija. Ir motociklas, ir ekstremalios sąlygos yra papildoma galimybė aktyviau save stebėti. Į tokias keliones leidžiuosi pirmiausia dėl savižvalgos, savistebos.
Kodėl būtent šaltis? Nežinau. Šį kartą buvo ekstremalus šaltis. Gal kitą kartą bus ekstremalus karštis? Taip gyvenimas veda. Vienas kopia į Everestą, kitas važiuoja į šaltį…
– O kaip Jus į tokią ekstremalią kelionę išleido šeima? Nerimo, ko gero, jiems buvo?
– Žmonai pažadėjau, kad nedarysiu „ko nors kvailo“. O tai kiekvienas supranta savaip, o man tai reiškia, kad nesaugiai nesielgsiu.
Bet, aišku, šeima jaudinasi. Tačiau mane labai palaiko. Be jų palaikymo kažin ar iš viso būtų įmanomos tokios mano kelionės.
Keliavau su laiko ir kelionių patikrinta komanda. Paskui mano motociklą iš paskos lydinčiame automobilyje važiavo komandos technikas, fotografas ir operatorius. Jie įamžino kelionę.
– Labai aktyviai ir atsakingai ruošėtės kelionei į Oimiakoną. Ruošėtės ir čia, Druskininkuose, „Snow Arenoje“. Bet ar buvo įmanoma pasiruošti tam, ką vėliau teko realiai patirti, ten nuvykus?
– Iš tikrųjų pasiruošimas yra pakankamai teorinis. Nors tai, kad kelionė pavyko ypatingai sklandžiai, ko gero, lėmė ir geras pasiruošimas. Bet jeigu žiūrėtume į fizinį lygmenį – kiek gali paruošti kūną, kad jam nebūtų šalta – tas pasiruošimas yra tik lašas jūroje, kai realiai pajunti, koks ten yra šaltis.
Tuo tarpu protą, užsiimant savianalize, ir proto reakcijas į pasikeitusias sąlygas, taip pat ir į šaltį, ugdyti galima nuolat. Ir aš tai darau nuolat.
– Tas pats Rytų Sibiro tyruose, amžino įšalo žemėje Jakutijoje esantis Oimiakono kaimas žmonėms yra negirdėta ir nepažinta vieta, vos vienas kitas turistas ten užsuka. Kaip Jus ten sutiko? Kas labiausiai nustebino?
– Žmones Oimiakone stebina šaltis. Čionai atvykęs patiri jį tiesiogiai, ne teoriškai. To negali įsivaizduoti, pats nepatyręs. Pats kaimas nėra kuo nors išskirtinis. Gyvena apie 900 gyventojų. Turistai atvyksta tik tie, kuriems maga „pačiupinėti“ ekstremalų šaltį. Tokių būna vos 100 per metus.
Atvykusių mūsų niekas nesutiko. Kaip ir visi atvykėliai, pirmiausia atvažiavome į kaimelio aikštę su ženklu, termometru. Kitą rytą Oimiakonas mus pasitiko 52 laipsnių šalčiu. Tokioje temperatūroje, net ir nieko nedarant, jauti, kiek daug energijos tai kainuoja. Dėl to ten labai greitai pajunti alkio jausmą. Kūno reakcija į šaltį pasireiškia didelėmis energijos sąnaudomis.
O mes tądien važiavome maudytis į Ingidirkos upę. Išsimaudymas, spaudžiant 52 laipsnių šalčiui, manau, yra išskirtinis to krašto pasitikimas.
– Ar įmanoma maudytis, kai lauke 52 laipsniai šalčio!?
– Taip, įmanoma. Aš pats maudžiausi. Dažnai žmonės gal klaidingai supranta žodį „maudytis“. Šiuo atveju tai buvo įlindimas į vandenį ir galvos panardinimas po vandeniu. Tai aš vadinu maudymusi šaltame vandenyje.
Tą patį aš darau ir čia, Lietuvoje. Visokiu oru, kaip kiti gal pasakytų, – netinkamomis oro sąlygomis. Tą patį dariau ir nuvykęs į atšiaurųjį Oimiakoną. Iš esmės – ar maudytis Dzūkijoje, ar toli Sibire, yra absoliučiai vienas ir tas pats. Bet tam, kas nėra bandęs maudytis lediniame vandenyje, tai gal ir sunku suprasti.
Jeigu sakysiu, kad maudytis nešalta, bus netiesa, jei sakysiu, kad šalta – irgi nebus tiesa. Tačiau viena yra aišku – išlipus iš šalto vandens, kūnas generuoja padidintą energijos kiekį, ir išsiskiria šiluma.
– Kaip išbandymą šalčiu ištvėrė Jūsų technika? Ar teko imtis ko nors nenumatyto?
– Iš esmės nenumatytų dalykų su technika neatsitiko. Ir nieko nenumatyto nedarėme. Bet tam tikrų iššūkių, žinoma, buvo. Žinojome, kad jų gali būti, taigi buvome pasiruošę. Tik atvažiavus, nors ir buvome pakankamai gerai apšiltinę variklį, teko beveik dvigubai padidinti izoliacinės medžiagos, saugojusios variklio šilumą, kiekį. Žinojome, kad tikėtina, jog lūžinės laidai – tai nutiko jau antrą kelionės dieną. Pats laido lūžimas nėra didelė problema. Bet technikui, mūvinčiam tik plonas pirštines, pusantros valandos stovint 35-40 laipsnių šaltyje taisyti laidus, šąlančiomis rankomis čiupinėti plonas detales, yra tikrai nemažas iššūkis.
Žinojome, jog, susidarius kondensato kiekiui rate, gali lūžti padanga arba kamera. Taip ir atsitiko. Priekinio rato kamera vieną dieną tiesiog įlūžo ir dėl to ją reikėjo keisti. Buvo ir kitų techninių nesklandumų, bet jie neturėjo didesnės įtakos kelionei.
– O kalbant apie Jūsų fizinę ištvermę, kas sunkiausia buvo visame kelyje?
– Vienareikšmiškai sunkiausi buvo du dalykai – pats šaltis ir proto reakcija į šaltį. Kad ir kiek beapsirengtum, mano atveju, po valandos ar daugiausiai dviejų važiuoti jau tampa neįmanoma – per šalta. Ir tai man buvo įdomioji dalis – ką galima padaryti su kūnu ar proto reakcija į tą šaltį, kad vis dėlto būtų galima važiuoti toliau.
Šitas tyrinėjimas ir „žaidimas“ su savo vidumi mane veda į priekį. Ir tai yra tai, apie ką manęs žmonės mėgsta klausinėti ir klausyti – kaip padaryti, kad kūnas sušiltų.
Ar tai buvo sunkiausia? Aš žinojau, kad taip bus. Norėjau su tuo „draugauti“. Ir tai buvo sunkiausia, nes tai reikėjo daryti nuo ryto iki vakaro. Ir dėl to važiavau.
– Kaip vis dėlto ištvėrėte tą šaltį? Juk regis, visai nesunku, važiuojant tokioje temperatūroje motociklu, pavyzdžiui, nušalti veidą…
– Jeigu ant kūno gali apsirengti didesnį sluoksnį drabužių, apsaugos, tai ant veido – tikrai ne. Nosis, tarkime, visada yra arčiausiai šalčio. Kai kuriais atvejais to šalčio jutiminė temperatūra, važiuojant motociklu 130 km per valandą greičiu, buvo ir 75 laipsniai šalčio. Bet man pavyko išvengti bet kokių nušalimų.
Kelionės metu naudojau specialius, nuo šalčio saugančius pleistrus, tas vietas, kurių apklijuoti neįmanoma, – lūpas, nosį – tepiau vazelinu. Tai man padėjo. O rankoms ir kojoms nuolat grėsė nušalimai… Bet vienaip ar kitaip, „žaisdamas“ su kūno temperatūra, aš išlaviravau.
Galiu patvirtinti, kad mano kūno temperatūra niekada nebuvo pakitusi – visada išliko 36 ir daugiau laipsnių.
– Atrodo neįtikimai, tarsi turėtumėte super galių…
– Manau, kad mums visiems duotos vienodos galimybės. Nelaikau savęs turinčiu super galių. O savižvalga, vienareikšmiškai, padeda laisvėti.
– Nuvykote į tikrai labai atšiaurų kraštą. Kokių potyrių ten išgyvenote? Kuo nustebino Jakutijos keliai, laukinė gamta?
– Pasakoju apie tai ramiu tonu, nekurdamas dramos. Bet tai nereiškia, kad viskas buvo lengva. Nuo pat pirmos minutės patyrėme nuolatinius išbandymus. Išvažiavus iš Jakutsko, teko pervažiuoti užšalusią Lenos upę ledo keliu. 12 kilometrų. Ten tilto nėra. Po poros dienų lygiai taip pat teko pervažiuoti Aldano upę. Beveik keturias dienas teko važiuoti tik kalnais – apledėjusiais serpentinais, vietomis susiaurėjusiais iki minimumo. Sutikdavome kartais ir krovininio transporto, o į tarpeklius nukritusios mašinos tik patvirtindavo mintį, kaip čia viskas trapu…
Tuo tarpu važiavimas ypatingame šaltyje kalnais, ypatingai slidžia kelio danga, kad ir dygliuotomis padangomis „apautu“ motociklus, buvo labai ekstremalus.
Be to, mes buvome ir ypač nutolusiose vietovėse. Nieko čia neprisišauksi, kad ir kas benutiktų… Neretai ir mane lydėjusi komanda būdavo gerokai nutolusi…
Taigi tas mano potyris nelabai ir telpa į vieną žodį „ekstremalu“?
– O kokie buvo Jūsų sutikti žmonės?
– Žmonės – nuostabūs. Labai sėslūs, ramūs. Meilė kraštui, gamtai, regis, švyti jų akyse. Paklausus, kaip jie ten gyvena, atsakydavo, kad gyventi galima. Paklausus, o kodėl jie ten gyvena, visi, kaip susitarę, sakė: „Čia mano namai, čia gimiau, todėl ir gyvenu“.
Jakutija pagal užimamą teritoriją 8 kartus didesnė už Vokietiją. Ir visoje toje teritorijoje jakutų telikę apie pusė milijono! Įsivaizduokite, kokie atstumai ten tarp gyvenviečių…
Juk Jakutijoje, tarkime, žmogų palaidoti trunka savaitę – pabandyk iškasti duobę lede. Jie gyvena ten, kur bulvių niekas net nesodina, nes jos tik kartą per 5-6 metus spėtų užaugti. Pliusinė temperatūra būna porą mėnesių per metus. Ir iš ekstremalaus šalčio temperatūra gali staiga šoktelėti iki 40 laipsnių su pliusu. O naktį vėl nukristi iki nulio.
Kaip galima rasti ar gal net ir neieškoti savyje motyvacijos ten gyventi, kai žmonės gyvena tokioje vietoje, kur kartais šimtus kilometrų, o kartais ir tūkstantį aplinkui nieko nėra – tik gamta? Kasdieną valgo arklieną, savaitgaliais – elnieną, o per šventes – vištieną. Dar didesnė šventė, jeigu yra kopūstų…
Prisiminiau, kiek žmonių emigruoja iš Lietuvos, skųsdamiesi, kad čia blogai. Ir čia jiems tarsi priešpastatai žmones, kurie gyvena ypatingai blogomis klimato sąlygomis. Ir jiems net nekyla mintis kur nors išvažiuoti! Tada visas tas emigracijos fonas tiesiog kelia šypseną.
– Kaip vietos žmonės vertino Jūsų žygį?
– Ir išvažiuojant iš Jakutsko, ir viso žygio metu, ir sugrįžus atgal, vietiniai žmonės pirmiausia mumis stebėjosi. Jie puikiai žino, koks pavojingas gali būti šaltis.
Dar jie ragino gerai pagalvoti, ar verta leistis į žygį motociklu ir kovoti su šalčiu.
Sakė, kad jau yra matę tokių „drąsuolių“, kuriems nelabai gerai toks sumanymas baigėsi. Kalbėjo, kad pirmą dieną nušalsiu veidą, ir viskas tuo pasibaigs.
Jie ir labai stebėjosi, ir žavėjosi, ir tuo pačiu baisėjosi, kaip iš viso įmanoma į tokį žygį leistis.
Kai grįžau, teko duoti nemažai interviu žiniasklaidai, visi džiaugėsi ir dalijosi informacija.
– Tai ten lankantis teko būti ir savotišku Lietuvos ambasadoriumi?
– Tam tikra prasme taip, nes visi reportažuose minėjo, kad aš iš Lietuvos.
– O sugrįžus iš ekstremalios kelionės teko ir vėl garsinti Lietuvą ir gimtuosius Druskininkus. Jūsų kelione susidomėjo BBC žurnalistai, kurie atvyko net į Druskininkus, čia jus kalbino, filmavo…
– Viso projekto metu būta apie 160 „išėjimų“ į žiniasklaidą, manimi domėjosi daugiau kaip 60 užsienio medijų. Skirtingų pasaulio šalių žurnalistai kalbino. Labai smagu, kad pavyko sudominti BBC „Travel“ žurnalistus. Jie atvyko į Lietuvą ir į Druskininkus. Filmavimas čia truko 2 dienas. O siužetas bus rodomas balandžio viduryje.
Labai džiaugiuosi, kad tokio lygio televizija susidomėjo mano kelione. Smagu, kad jiems patiko Druskininkai, ir aš turėjau galimybę bendrauti su jais būtent savo gimtajame mieste, o ne Vilniuje ar kur nors Anglijoje.
– Gal jau planuojate kitą kelionę?
– Dar nekalbu apie būsimas keliones. Nemanau, kad nustosiu keliavęs ar užsiiminėjęs savižvalga. Ir visus kviečiu tai daryti. Juk pažinti pasaulį mums vieno gyvenimo neužteks. Bet net ir pažinęs visą pasaulį, nebūtinai gali pažinti save. Savižvalga galima užsiiminėti nuolat, o, važiuojant į pasaulį, tą praktiką suaktyvinti. Kažkur kažkaip keliausiu…
K. Mieliauskas: „Savo sunkesnes keliones motociklu aš vadinu aktyvia meditacija. Ir motociklas, ir ekstremalios sąlygos yra papildoma galimybė aktyviau save stebėti.“/ Egidijaus Pudžiuvelio nuotrauka
Laima Rekevičienė