Garbingą sukaktį mininti mokytoja Julė Bliūdžiuvienė: „Gimiau ir gyvenu labai tinkamu laiku“


Lapkričio 14-ąją gražų jubiliejų paminėjo ilgametė Viečiūnų mokyklos mokytoja, aktyvi visuomenininkė, poetė ir kraštotyrininkė Julė Bliūdžiuvienė. Mokytojai yra tekę dirbti įvairiose Varėnos rajono mokyklose, bet didžiąją savo gyvenimo dalį – net 45-erius metus, ji mokytojavo Viečiūnų pagrindinėje mokykloje.

Už savo darbą, visuomeninę ir literatūrinę veiklą J. Bliūdžiuvienė yra apdovanota Druskininkų švietimo skyriaus, Druskininkų savivaldybės, Viečiūnų pagrindinės mokyklos, Švietimo informacinių technologijų centro padėkomis. Laisvalaikiu mėgsta skaityti, fotografuoti, keliauti. Mokytoja kuria ir eiles, nuoširdžiai domisi savo krašto istorija, yra Tėviškės pažinimo draugijos Druskininkų skyriaus, asociacijos „Branduma“ narė, dainuoja ansamblyje „Brydė“. Ji – ir knygų apie Viečiūnų kraštą: „Vieciūnų žmonių pasakojimai“, „Kovų aidai“ autorė, o šiandien Druskininkų savivaldybės Viešojoje bibliotekoje pristatys ir trečiąją savo knygą „Vieciūnai“. Mokytojos pageidavimu, ir mes šiame straipsnyje vartosime jai priimtiną Vieciūnų pavadinimą.

Ilgametė Viečiūnų mokyklos mokytoja, aktyvi visuomenininkė, poetė ir kraštotyrininkė J. Bliūdžiuvienė šią savaitę pasitiko 75-ąjį jubiliejų/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Beveik visas Jūsų gyvenimas yra susietas su Vieciūnais. Ką Jums reiškia šis kraštas?

– Pati visą laiką juokauju – gimiau ir užaugau Vieciūnuose, o gyventi tenka Viečiūnuose. Tiesa, kurį laiką čia negyvenau. Baigusi Marijampolės (tuometę Kapsuko) pedagoginę mokyklą, pirmiausia dirbau Varėnos rajone – Mardasavo pradinėje, Pamerkių aštuonmetėje ir Nedzingės vidurinėje mokyklose. Ten sutikau ir savo būsimą vyrą Vidmantą, biologijos mokytoją. Kai ištekėjau, teko spręsti, kur mudu gyvensime. Mat jis buvo išvažiavęs dirbti į Klaipėdą, dirbo okeanografu. Pagyvenome atskirai, bet norėjosi kuo greičiau būti kartu. Taip gyvenimo takelis, pavedžiojęs po Varėnos rajono mokyklas, parvedė į gimtuosius Vieciūnus. Ir nuo 1980-ųjų esu čia.

Nors mano vyras buvo puikus mokytojas, sakė, kad šeimoje vieno mokytojo užteks, taigi pasirinko dirbti tuomečiame Vieciūnų „Drobės“ fabrike. O aš iš pradžių dirbau darželyje, vėliau, kai 1984-aisiais buvo pastatyta Vieciūnų mokykla, iki pat pensijos joje dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą.

Visada labai norėjau, kad mokiniai turėtų erdvės saviraiškai, skatinau juos kurti, rašyti eilėraščius. Siekdama juos dar labiau paskatinti, sumaniau organizuoti ir mokinių poezijos skaitymus. Tam labai tiko Vieciūnų mokyklos vidinis kiemelis. Pasibaigus mokslo metams, rinkdavomės į tame kiemelyje organizuojamas poezijos šventes, pavadintas „Mėlynoji paukštė“, buvo skaitomi pačių sukurti posmai ar pasakos. Savo poeziją skaitė ir mokytojai Vytautas Šlajus, Ona Zakarauskienė, renginį paįvairindavo muzikos bei dailės būrelių dalyviai. Šventės svečias buvo ir Vieciūnuose gyvenęs tremtinys, poetas Leonardas Matuzevičius.

Atkūrus šalies nepriklausomybę, pradėjau labiau gilintis į kraštotyros darbą. Buvo įdomu šnekėtis su žmonėmis apie tai, kas iki tol buvo draudžiama. Kartu su mokiniais ir istorijos mokytoja lankėme ir kalbinome vieciūniškius. Jie noriai dalijosi prisiminimais, kurie sugulė knygose „Vieciūnų žmonių pasakojimai“ ir „Kovų aidai“.

„Drobės“ fabriko klestėjimo metais Vieciūnuose virte virė kultūrinis gyvenimas, čia lankėsi daug poetų, rašytojų, aktorių, patys važiuodavome į spektaklius, koncertus, ekskursijas. Stengiausi viską aprašyti, siunčiau žinutes į rajoninį, fabriko, parapijos laikraščius, Druskininkų spaudą, į metinį leidinį „Tautotyra“.

Džiaugiuosi, kad Vieciūnų mokykloje išdirbau 45-erius metus.

J. Bliūdžiuvienė su vyru Vidmantu gyventi ir dirbti pasirinko Vieciūnuose/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ką Jums reiškė būti lietuvių kalbos mokytoja?

– Pamenu, kai susirinkome, praėjus penkeriems metams po vidurinės mokyklos baigimo, mano mokytojas Juozas Tarvydas paklausė, ar esame patenkinti savo pasirinkta profesija. Tada spontaniškai atsakiau, kad savęs kitur net ir neįsivaizduoju. Ir dabar manau, kad teisingai pasielgiau, pasirinkusi mokytojos kelią. Tiesa, teko pasvarstyti – lietuvių kalba ar istorija? Labai patraukli man atrodė galimybė tuometėje pedagoginėje mokykloje per du metus įgyti pradinių klasių mokytojos specialybę, o vėliau neakivaizdiniu būdu tęsti studijas. Taip ir padariau. Studijavau lietuvių kalbą tuomečiame Pedagoginiame institute.

Bet ir istorija mane visą laiką domino bei žavėjo. Buvau lietuvių kalbos mokytoja, besidominti istorija. Matyt, tą polinkį nulėmė nuo vaikystės supusi aplinka. Pas mano tėvelius rinkdavosi kaimynai, tuomet pašnibždomis kalbėdavosi apie viską. Kai buvau vaikas, ne viską suprasdavau. Bet vėliau, Nepriklausomybės metais, daug ką atgaminau iš tų jų pokalbių. Ir tapo aišku, apie ką jie tada kalbėjo.

– Ko gero, neatsitiktinai ėmėtės ir Vieciūnų krašto istorijos knygas rašyti?

– Iš tikrųjų Vieciūnai yra savotiškai atitolęs kaimas – iš vienos pusės juosiamas Nemuno, toli nuo pagrindinio kelio. Bet jo istorija tokia įdomi!

Kai Vieciūnų mokykloje pradėjau dirbti lietuvių kalbos mokytoja ir ėmiausi vadovauti kraštotyros būreliui, pradėjau rinkti medžiagą apie Vieciūnų kaimą. Tik tada negalvojau, kad ji kada nors suguls į knygas.

– Kuris iš Vieciūnų istorijos faktų Jums labiausiai įsiminė? Gal būta kokių įdomių nutikimų?

– Aš ir pati buvau kaimo istorijos liudininke. Prisimenu, kaip keitėsi mūsų kaimas – nuo žibalinės lempos iki modernių technologijų. Man teko Liškiavos mokyklą lankyti. Tik ar įsivaizduojate, kaip mes, kokie 10 vaikų, iš Viečiūnų kaimo ten patekdavome? Ogi per Nemuną – valtimi arba per sukaustytą ledą! Ir taip kasdien – pirmyn ir atgal. Vien šitas, sakyčiau, ekstremalus kelias į mokyklą, įsiminė visam gyvenimui. To apsakyti negalima, reikia pačiam patirti. Laimė, tais laikais vaikų teisių niekas nepaisė, dabar mus iš tėvų būtų atėmę…

Pavasarį, per ledonešį, bėgdavome per judantį ledą. Laimė, per tuos septynerius metus, kai lankėme Liškiavos mokyklą, nebuvo nelaimingų atsitikimų.

Prisimenu 1958 metų potvynį. Vanduo kone sėmė mūsų kluoną. Mūsų kaimo vienas vaikinas, toks Pranas, buvo nusižiūrėję Liškiavos mokykloje dirbusią istorijos mokytoją. Ir per tą patvinusį Nemuną jis yrėsi valtele pas savo mylimąją. Žiūrėjome su mama ir sese, kvapą užgniaužę, ir meldėmės, kad jis sėkmingai pasiektų krantą. Viskas laimingai baigėsi, jie vėliau ir šeimą sukūrė. Bet matytas vaizdas – išsiliejusi upė ir maža valtelė – nepasimiršta.

Kažkokių išskirtinių istorinių įvykių čia kaip ir nebuvo. Visi frontai kaimą aplenkė. Bet, tarkime, lenkų okupacija paliko ryškų pėdsaką. Po Antrojo pasalinio karo daug Viečiūnų jaunimo išėjo į miškus, dalyvavo rezistencinėje kovoje.

J. Bliūdžiuvienės surinkta medžiaga apie Vieciūnų kaimą sugulė į jos prašytas knygas/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Buvo metas, kai „Drobės“ fabriko klestėjimo laikais, Viečiūnai buvo išskirtinė gyvenvietė – čia veikė vietinė televizija, vietos krepšinio komanda žaidė aukščiausioje šalies lygoje, veikė mokykla, darželis su baseinu, aktyvūs saviveiklos kolektyvai…

– Sunku ir patikėti, kad mūsų Vieciūnuose tuomet šitiek visko buvo. Turiu minčių visa tai aprašyti kitoje savo knygoje. Medžiagos turiu labai daug, nuodėmė būtų tai palikti užmarštyje.

Kas galėjo pagalvoti, kad paprastas kaimas išaugs į tokį klestintį miestelį, seniūnijos centrą?

Manau, kad ir nuo čia gyvenančių žmonių ta sėkmė priklauso. Ir dabar mūsų krašte gyvena, dirba ir kuria ypatingai aktyvūs žmonės – čia tiek entuziastų, aktyvaus jaunimo, jaunų šeimų! Džiaugiuosi, kad tarp aktyviausiųjų, pavyzdžiui, mūsų bendruomenės pirmininkė Jūratė Vaičiulionienė, yra ir mano mokiniai.

Labai nuoširdūs buvo ir senojo Vieciūnų kaimo žmonės. Gal ta graži aura ir pritraukė vėliau tiek gerų žmonių į Vieciūnus?

Negaliu nepaminėti Broniaus Neniškio, saviveiklos kolektyvų vadovo ir televizijos įkūrėjo, kuris tikrai išjudino gyvenvietę. Vieciūnų vardą garsino ir legendinis teneris Algis Gedminas su „Drobės“ krepšinio komanda. O kur dar tuometis fabriko direktorius Algirdas Norkūnas, kurio dėka suklestėjo Vieciūnai, daugybė kitų gerų žmonių, kuriuos sunku ir išvardinti.

Neatpažįstamai pasikeitė ir pagražėjo miestelis. Džiaugiuosi, kad sėkmingai veikia ir mokykla, kurioje šitiek metų išdirbau. Tiesa, dabar ji tapo progimnazija, bet ten dirba tikrai labai šaunus mokytojų kolektyvas. Didžiuojuosi savo mylimais Vieciūnais!

– Jūs – ne tik lietuvių kalbos mokytoja. Visur Jūsų pilna, ir knygas rašote, ir ansamblyje „Brydė“ dainuojate.

– Nuo vaikystės skaičiau knygas ir gyvenau knygų pasaulyje. Kai buvau maža, mama mane ramino dainomis, o tėvas – pasakomis. Tai turbūt tas dainų ir pasakų pasaulis suformavo romantišką vaizduotę. Pro mūsų virtuvės langus atsiverdavo nuostabi panorama, matėsi nuostabaus grožio Liškiavos piliakalnis. Mane supo tikrai romantiška aplinka.

Ir visada pačiai norėjosi vis ko nors gražaus. Skaičiau daug poezijos. Dirbdama pirmoje darbovietėje, susipažinau su poetu Anzelmu Matučiu, susižavėjau jo asmenybe. Jo įkvėpta, pati pradėjau eilėraščius rašyti. Tiesa, jų niekam nerodžiau ir vadinau juos „stalčiaus poezija“.

O ir dainos mane visada lydėjo. Tėvų namuose skambėdavo, su seserimis visos dainavome. Kai dirbau Vieciūnų mokykloje, taip pat visada dainuodavau visur, kai tik reikėdavo. Kai Vieciūnuose atsirado „Brydė“, dainuoju ir čia.

– Jūsų vyras taip pat buvo romantiškas?

– Sakyčiau, tikrai romantiškas. Vidmantas buvo mažakalbis, bet labai apsiskaitęs, inteligentiškas. Pauliaus Širvio, kurį dievino, poeziją mokėjo mintinai. Mane tai labai žavėjo.

Prisimenu ir romantiškus mūsų šeimos sekmadienius, kai pasipuošdavome, susėsdavome prie gražiai padengto stalo, kalbėdavomės prie arbatos. Geru oru leisdavomės į keliones – tiek, kiek galėdavome. Mašinos neturėjome, tai arba važiuodavome autobusu, arba žygiuodavome su šeima pėsčiomis.

– Ar Jūsų vaikai pasekė mamos pėdomis?

– Dukra Vida dirba socialine darbuotoja, o sūnus Julius – sporto žurnalistas. Tiesa, jis dabar suka link režisūros.

J. Bliūdžiuvienė džiaugiasi, kad likimas jai lėmė įdomų ir prasmingą gyvenimą nugyventi Vieciūnuose/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar visos Jūsų gyvenimo svajonės išsipildė?

– Labai didelių svajonių neturėjau. Norėjau pamatyti pasaulį, ir man pasisekė tai padaryti. Tuometė Varėnos švietimo skyriaus profsąjunga organizuodavo įvairių kelionių – vieną kartą per metus, vasaros atostogų metu, gilindavome profesines žinias Lietuvoje, važiuodavome „literatūriniais keliais“, lankėme su mūsų rašytojais, poetais susijusias vietas. O antra kelionė būdavo į kurią nors tuometės Sovietų sąjungos respubliką.

Kai pirmą kartą pamačiau Krymo kalnus, labai nustebau, kad šalia namų esantis Liškiavos piliakalnis nėra jau toks ir aukštas… Norėjosi Uralo kalnus pamatyti, bet nepavyko. O kai atsivėrė sienos, kiek leido galimybės, keliavome po Europą. Visada patiko kalnai. Žaviuosi gamta, todėl labai džiaugiuosi, kad teko Kolos pusiasalyje pabuvoti ir grožėtis ypatingais laukinės gamtos peizažais.

Visada gyvenau ir gyvenu aktyvų, turiningą ir, manau, tikrai laimingą gyvenimą.

– Kokių planų dar turite?

– Planuose – knyga apie sovietmečio Vieciūnus – nuo „Nemuno“ kolūkio kūrimosi, Vieciūnų plytinės, fabriko atsiradimo iki garsiojo „Drobės“ fabriko griūties 2000-aisiais.

2023 m. sausio 3 d. bus minimos Vieciūnuose gyvenusio poeto Leonardo Matuzevičiaus 100-osios metinės. Noriu ta proga organizuoti gražų renginį.

– Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?

– Pirmiausia – sveikatos. Ir noriu pabaigti savo pradėtus darbus, kad liktų įmažinta kuo daugiau Viečiūnų istorijos ateities kartoms. Norėčiau ir toliau džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Juk ir mano moto – net ir blogyje ieškoti gėrio.

Kalbino Laima Rekevičienė