Diana Brown: „Kartais ir drąsiausios svajonės pildosi – esu puikios Druskininkų savivaldybės vadovų komandos dalis“

Neseniai Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas pradėjusi eiti Diana Brown įsitikinusi, kad mūsų miestas suteikia galimybių įgyvendinti savo profesines svajones. Iš Druskininkų kilusi Diana džiaugiasi savo sprendimu sugrįžti į gimtąjį miestą, čia realizuoti save, sėkmingai siekti karjeros ir auginti dukrytes Eleonorą ir Abigailę.

D. Brown brangina su dukrytėmis Abigaile ir Eleonora bei augintine Haidi drauge praleistą laiką / Korinos Balkuvienės nuotrauka

Su naująja administracijos direktoriaus pavaduotoja pasikalbėjome apie jos profesinius pasiekimus, naująsias pareigas ir apie tai, kaip jai sekasi būti mama.

– Dauguma druskininkiečių, kai pabaigia mokyklą, išvažiuoja iš gimtojo miesto ir pažada sau čionai negrįžti. Kodėl Jūs grįžote? Kuo Jus suviliojo gimtieji Druskininkai?

– Man svarbiausi buvo patys Druskininkai, kaip mano miestas. Nes čia – mano namai. Manau, kad mūsų mieste yra labai saugu ir gera gyventi. Ir čia tikrai labai daug galimybių. Mano asmeninis pavyzdys tai tik patvirtina.

Nemanau, kad jaunimas negrįžta į Druskininkus. Mano aplinkoje – ir pačioje savivaldybėje, ir įvairiose įstaigose – dirba nemažai į Druskininkus sugrįžusių jaunų žmonių.

Neseniai buvau susitikusi su kauniete mergina, kuri atliko praktiką „Atgimimo“ mokykloje. Tai ji sakė: „Netiesa, kad didesnėse savivaldybėse yra daugiau galimybių jaunimui. Jūs, būdami nedideli ir gražiai bendraudami, vienas kitą labiau matote. Matote įgūdžius, kompetencijas, įvertinate ir pasiūlote žmogui tinkamą darbą, ten, kur jis tiktų.“

Man irgi atrodo, kad Druskininkai yra labai palankus miestas, kalbant apie įvairius dalykus, – vaikų auginimą, švietimo kokybę, susisiekimą… Kai pradėjau dirbti Švietimo skyriuje, kuravau priėmimą į darželius ir į mokyklas. Tai tikrai būdavo kuriozinių situacijų, kai skambindavo tėvai, vos gimus vaikui, ir bandydavo rezervuoti vietą darželyje, nors Druskininkuose patekimo į darželį problemos tikrai nebūdavo.

Kaip mažametes dukras auginanti mama, galiu pasakyti, kad vaikus Druskininkuose tikrai gera auginti. Matau, kad puikiai teikiamos socialinės paslaugos ir vyresniems žmonėms, vis gerėja sveikatos stiprinimo galimybės. Mūsų sveikatos ir socialinių paslaugų įstaigų vadovai – jauni ir aktyvūs, tikrai stengiasi gerinti paslaugų kokybę.

Visa tai traukia. Jau nekalbant apie Druskininkų gamtą, švarų orą, gražią, tvarkingą aplinką. Čia tikrai saugu, gera, gražu. Ir yra nemažai galimybių save realizuoti.

D. Brown džiaugiasi tapusi Druskininkų savivaldybės vadovų komandos dalimi / Edgaro Tamkevičiaus nuotrauka

– Jūsų profesinė karjera Druskininkuose buvo labai nuosekli – dirbote Jaunimo užimtumo centre, vėliau – Švietimo skyriaus specialiste, po to šio skyriaus vedėja. O dabar tapote savivaldybės vadovų komandos nare ir esate Administracijos direktoriaus pavaduotoja.

– Mano profesinis kelias buvo labai nuoseklus nuo pat studijų pabaigimo, visada dirbau švietimo srityje, tačiau ne tose pačiose pareigose – pradėjau nuo mokytojos, vėliau teko padirbėti ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Sugrįžusi į Druskininkus, pirmiausia dirbau jaunimo veiklos ir projektų koordinatore Jaunimo užimtumo centre (JUC). Po to kurį laiką gyvenau Anglijoje, ten irgi dirbau švietimo srityje. Sugrįžusi namo, vėl apie metus padirbėjau JUC renginių koordinatore, ir tuomet man buvo pasiūlyta sudalyvauti konkurse į Švietimo skyriaus specialistės pareigas.

3 metus ten išdirbus ir buvusiam vedėjui Jevgrafijui Samuchovui išėjus į užtarnautą poilsį, jis pasiūlė mane į vedėjo pareigas. Sulaukiau ir jo, ir savivaldybės vadovų palaikymo. Mano veikla iki tol kasmet buvo vertinama gerai ir labai gerai, tai suteikė pasitikėjimo imtis daugiau atsakomybės. Švietimo skyriaus vedėja išdirbau šiek tiek daugiau nei ketverius metus.

O šiemet, pasibaigus Savivaldybės tarybos rinkimams ir paaiškėjus, kad administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Grigorienė nusprendė netęsti savo darbinės veiklos, šios pareigos buvo pasiūlytos man.

Kadangi švietimas yra tokia horizontali viešojo valdymo sritis, kuri apima jaunimą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sveikatą, socialinę paramą, darbą su šeimomis, su policija, tai natūralu, kad patirtis švietimo skyriuje leido prisiliesti ir prie kitų sričių, bendradarbiauti su kitais skyriais. Su administracijos direktore Vilma Jurgelevičienė aptarėme būsimas mano atsakomybes. Taigi kuruosiu švietimą, socialinę paramą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sveikatą, jaunimo veiklą – visas tas vadinamas „minkštąsias“, bet labai žmonėms, mūsų gyventojams svarbias sritis.

– Kaip jaučiatės naujosiose pareigose?

– Dabar jaučiuosi geriau negu pradžioje – tada iš tiesų patyriau rimtą iššūkį. Taip susiklostė, kad mano priėmimas į naujas pareigas sutapo su jau iš anksto suplanuota trijų dienų edukacine išvyka su mokyklų vadovais į Palangos savivaldybę, kuri garsėja itin aukštais mokinių pasiekimais. Iš karto po to Savivaldybės vadovai išvyko į komandiruotę dviem savaitėms. Taigi savo pirmąją darbo savaitę man teko pavaduoti direktorę. Įtampos tikrai netrūko. Pamačiau, kokios iš tiesų yra direktorės darbų apimtys ir koks jos atsakomybės lygis. Tikrai džiaugiuosi mūsų savivaldybės komandiniu darbu. Man labai daug patarė ir padėjo vicemeras Linas Urmanavičius. Didieji sprendimai ir atsakomybės šias dvi savaites gulė ant jo pečių, o man tai buvo pati naujų darbų pradžia, natūralus susipažinimas, stebėjimas ir įsijungimas į veiklas. Norėjosi susidėlioti mintis ir darbus. Juk, atrodytų, viskas taip staiga pasikeitė ir apsivertė, praktiškai per vieną savaitę. Žinoma, dabar jau jaučiuosi ramesnė.

– Iki šiol dirbote daugiausia švietimo srityje, kuri ir šiuo metu yra viena iš labiausiai aptarinėjamų visoje šalyje. Ir joje tikrai netrūksta pokyčių.

– Švietimas visada buvo viena iš svarbiausių sričių, nes su ja mes visi esame vienaip ar kitaip susiję – juk lopšelius-darželius arba mokyklas lanko mūsų vaikai, anūkai, galbūt švietimo įstaigose dirbame patys, mūsų šeimos nariai ar draugai, kaimynai. Todėl visi šia tema turime savo nuomonę – kokia mokykla turi būti, ko tikimės iš mokinių ar mokytojų, net mokyklų vadovų.

Tiesą sakant, aš pokyčius vertinu gana pozityviai, nes manau, kad tai yra natūrali gyvenimo dalis. Juk niekas nekuria tų pokyčių specialiai ar kažkaip dirbtinai. Pavyzdžiui, niekas net numanyti negalėjo apie pasaulinę pandemiją ir ugdymo organizavimą nuotoliniu būdu. Ar galėjome tikėtis tiek iš Ukrainos atvykstančių į Lietuvą žmonių, kai Druskininkų mokinių skaičius per 2 savaites išaugo beveik dviem šimtais? Turėjome atsižvelgti į pasikeitusią situaciją ir priimti sprendimus.

Tiesiog turime rasti būdų pokyčius priimti, su jais susigyventi, prie jų prisitaikyti. Nes ir gyvenimas keičiasi, technologijos keičiasi, viskas žengia į priekį. Ir kur dar, jei ne mokykloje, vaikai turėtų mokytis priimti tuos naujus iššūkius, pažangą, išmokti joje išlikti, išgyventi naujomis sąlygomis?

Aš žinau, kad pokyčiai yra sudėtingas dalykas, kartais nepatogus, net skausmingas. Bet suprantu ir tai, kad mes tiesiog negalime tikėtis, kad besikeičianti aplinka mūsų nepalies, kad gyvenimas praeis kažkur pro šalį, šalia mūsų.

Visą laiką sakiau, kad problemas reikia spręsti. Ir kai mes tų sprendimo būdų ieškome kartu, problemas įveikti būna lengviau. Taip pat yra ir švietimo srityje.

Suprantu – kai kalbame apie švietimą, jo kokybė visiems yra labai skirtingi dalykai. Mums svarbi ir nacionalinė švietimo politika, ir vaikų mokymosi, ir brandos egzaminų rezultatai. Tėvams galbūt svarbūs visai kiti dalykai – mokymosi aplinka, vaiko mokykla arti namų, mokytojų kompetencija. Pavyzdžiui, lopšeliuose-darželiuose tėvams svarbu, kad nesikeistų auklėtojas, net toks smulkus įprastos aplinkos pakeitimas jiems atrodo labai didelė blogybė. Ar taip yra iš tikrųjų? Kartais atrodo, kad suaugusieji, taip besaugodami vaikus, gali padaryti jiems „meškos paslaugą“.

Mokytojams švietimo kokybė kartais yra psichologinis komfortas, saugumas, tvarkos nusistovėjimas ir kuo mažesnė kaita, taip pat – pagalba, vadovėliai, mokymo priemonės, aplinka.

Ir suderinti visų švietimo bendruomenės narių poreikius bei supratimą yra nemenkas iššūkis. Ypač po COVID-19 pandemijos, po karantino, kuris „išderino“ mus visus ir iškreipė mūsų bendravimą. Vėl, tarsi iš naujo, mokomės bendradarbiauti, dirbti kartu, vėl prisikviesti tėvus į mokyklą, pakviesti į bendrus susitikimus mokytojus. Bet tikiu, kad, ateinant investicijoms, kurios per ateinančius keletą metų pasieks Druskininkų mokyklas, visus iššūkius priimti bus lengviau.

– Gal galėtumėte įvardinti stipriąsias ir silpnesnes Druskininkų švietimo srities puses? Ką būtų galima pakeisti?

– Kaip stipresnę Druskininkų švietimo įstaigų pusę, aš įvardinčiau jų vadovus. Per pastaruosius metus buvo nemažai pasikeitimų. Absoliuti dauguma ugdymo įstaigų vadovų kelia savo kompetencijas – arba neseniai studijavo, arba dabar studijuoja, nuolat mokosi ir savo komandas skatina augti, tobulėti.

Stiprioji pusė – puikiai išvystyta švietimo įstaigų infrastruktūra. Tenka važinėti po Lietuvą, palyginti kitas savivaldybes. Neseniai buvome Palangoje ir Šiauliuose. Tai tikrai mūsų įstaigų vadovai, matydami, kokias sąlygas turi jų kolegos, tik pakeldavo antakius ir pripažindavo: „Druskininkuose tiek visko turim, ir kad reikia tai labiau vertinti ir džiaugtis“. Štai nueini į mokyklą ir tau sako, kad ten yra tik trys ar keturios išmaniosios lentos. O mes žinome, kad pas mus praktiškai visose pagrindinių mokyklų klasėse jos yra įprastas dalykas.

Ir viešoji Druskininkų infrastruktūra labai gerai pritaikyta Druskininkų mokykloms. Visi Druskininkuose apsilankantys svečiai, kuriuos priimame, stebisi, kaip pas mus viskas patogu vaikams. Puiki mūsų meno mokykla, labai aktyvus Sporto centras, veikia ir daugybė sporto objektų, kuriuose vaikai sportuoja, užsiima neformalia veikla. Edukacijoms pritaikyta „Menų kalvė“, parkai ir kita.

Visada sakau, kad meniniai ir sportiniai jaunųjų druskininkiečių pasiekimai irgi yra mūsų stiprioji pusė. Sporto centro komandos iš daugybės varžybų ir čempionatų grįžta su medaliais, būna geriausiųjų trejetukuose. Laurus šalies ir tarptautiniuose konkursuose skina meno mokyklos auklėtiniai. Reiškia, kad juos moko puikūs pedagogai ir jie turi geras sąlygas siekti rezultatų.

Kalbant apie silpnesnes vietas, norėtųsi daugiau suvienytų pastangų, gerinant mokinių pasiekimus, daugiau bendradarbiavimo tarp mokytojų, mokyklų. Juk nesvarbu, kurioje mokykloje vaikas mokosi, jiems reikalingos vienodai geros ugdymosi sąlygos. Juo labiau, kad dabar keičiami teisės aktai, atsiranda naujas slenkstinis lygis.

Daug kalbamės su Profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ Pietų Lietuvos filialo vadovais, ieškome variantų, kaip moksleiviams suteikti galimybių anksčiau įsilieti į darbo rinką, įgyti mylimą profesiją, patiems užsidirbti. Nes kartais liūdna būna žiūrėti į tuos vaikus, kuriems mokytis gimnazijoje yra per sunku. Bet kai jie išeina, pasirenka profesiją, gauna savų pajamų, pripažįsta, kad tokį sprendimą galbūt reikėjo priimti anksčiau.

Taigi, norint geresnių mokinių pasiekimų, reikia paieškoti galimybių, kaip sudaryti sąlygas mokyklų mokytojams juos truputėlį kilstelti. Žinoma, labiausiai norisi, kad kiekvienas vaikas iš tiesų galėtų pasiekti savą geresnį rezultatą.

– Švietimo sritis Jums iki šiol buvo labiausiai žinoma, o kas laukia kitose srityse?

– Jaunimas – man irgi artima sritis, nes pati esu koordinavusi jaunimo veiklą savivaldybėje. Ir šiuo metu pas mus dirba koordinatorė Korina, kuri labai aktyviai veikia su mokinių taryboms. Turime labai daug planų, kaip jaunuolius įtraukti, kad moksleivių savivalda nebūtų tik žaidimų ar renginių organizavimas. Norisi, kad mokiniai, pagal galimybes, dalyvautų svarbių sprendimų priėmime, reikia išgirsti jų siūlymus, ką ir mokykloje dar galima būtų patobulinti.

Su tarpinstituciniu bendradarbiavimu pastarąjį pusmetį teko susidurti, dirbant Švietimo skyriaus vedėja. Organizavome reguliarius tarpinstitucinius pasitarimus, kuriuos moderavo psichologas ekspertas. Kartą per mėnesį susirenkame, aptariame įvairias problemas, kuriame algoritmus. Sprendžiame, kaip vienu ar kitu atveju turėtų elgtis mokyklos vadovas, jeigu kažkas įvyksta, kokią pagalbą gali pasiūlyti Socialinių paslaugų centras, policija ar kitos institucijos.

Socialinė parama – kol kas man mažiau pažįstama sritis. Žinau, kad Druskininkuose teikiamos socialinės paslaugos, lyginant su kitomis savivaldybėmis, puikiai vertinamos: ir jų pasiūla, ir kokybė, ir įvairovė.

Žinau, kad Socialinės paramos skyriaus vedėja Ligita su savo komanda tikrai turi labai daug planų ateičiai, suplanuota daug projektų. Kalbant apie sveikatą, tai su Savivaldybės gydytoja Egle irgi artimai bendradarbiaujame. Tiesa, iki šiol daugiau buvo vaikų ir jaunimo sveikatos klausimai, dabar reikės plačiau susipažinti su teisės aktais, ir su šiandienine praktika, sveikatos įstaigų kasdienybe.

Visos mano kuruojamos sritys yra susijusios. Aišku, naujų dalykų tikrai yra nemažai, ir jų dar bus.

– Kaip jaučiatės, tapusi Druskininkų savivaldybės vadovų komandos dalimi?

– Jaučiuosi puikiai. Į Druskininkus visada norėjau grįžti, nepaisant to, kad dirbau ir Kaune, ir užsienyje. Norėjau dirbti namuose. Mes turime tikrą vadovą, charizmatišką lyderį – merą Ričardą Malinauską, kuris sugeba kurti viziją, nustatyti tikslus ir suburti aplink save žmones kartu tai įgyvendinti. Priklausymas komandai ir Druskininkų bendruomenei yra labai svarbus momentas, suteikiantis pasitenkinimo darbu. Juk, dirbdami mylimą darbą, mes gauname ne tik atlyginimą, čia ir mokomės iš aukščiausio lygio vadovų, augame, tobulėjame.

Labai geras jausmas būti vertinamai. Man asmeniškai tikrai svarbu, kad aš pati esu druskininkietė ir galiu prisidėti prie gerų dalykų miesto gyventojams ir svečiams.

– Ar randate laiko pasinaudoti tuo, ką mes Druskininkuose turime geriausio, – sveikatinimo procedūromis?

– Tikrai esu ta statistinė druskininkietė, kuri dovanotus procedūrų kuponus išnaudoja paskutinę minutę, juos pratęsia arba ir visai nepanaudoja. Bet tikrai sau keliu užduotį rasti laiko pasimėgauti Druskininkų privalumais.

– Profesinės svajonės pildosi viena po kitos, o kokių asmeninių planų turite?

– Esu laiminga, kad profesinė veikla man suteikia daug džiaugsmo. Ir labai sau palinkėčiau daugiau balanso tarp darbo ir laisvalaikio. Norisi atrasti laiko sau, pomėgiams, poilsiui, pasirūpinimui savimi, savo sveikata. Čia kol kas yra sritis, kurioje dar turiu kur tobulėti, labiau pasistengti. Nes kažkaip vis pasižadi sau, bet tie pažadai nebūtinai būna įgyvendinti.

Ir labiausiai norisi daugiau dėmesio skirti mano dukrytėms. Mergaitės auga labai greitai. Manau, kad mūsų kartu praleistas laikas bus svarbus jų ateičiai. Norisi daugiau buvimo kartu, bendro laisvalaikio. Reikia ir sau tokio poilsio, kuris padėtų „atsijungti“ nuo darbo, „perkrauti“ smegenis, kažkur išvažiuoti.

– Diana, kokia Jūs esate mama?

– Galime kalbėti, kaip viskas įdomu, gera, smagu, kaip iššūkius mėgsti. Bet va čia yra tas iššūkis, kurį priimti yra sudėtingiausia. Ne paslaptis – mano darbas reikalauja laiko, reikia į jį pasigilinti, pasėdėti ir po darbo.

Bet bandau suderinti savo ir mergaičių poreikius, žiūriu, kokios mano pagalbos joms gali reikėti ir dėl mokslų, ir popamokinių veiklų. Laimė, čia labai padeda mano tėvai. Mergaitėmis pasirūpinama, jei man reikia išvykti į kokią komandiruotę, ar užsitęsia susitikimai.  Drąsiai galiu jas palikti savo šeimai.

Man ta pagalba tikrai yra labai svarbi. Būtų tikrai sunkiau, jeigu jos nebūtų. Tada būtų tikras iššūkis.

Dukra Abigailė lanko plaukimo treniruotes kiekvieną dieną, jai neblogai sekasi. Tai čia jau visos mūsų šeimos pajėgos pasitelktos – ir sesės šeima, ir mano tėvai. Ir nuveža, ir parveža. Eleonora dar ieško sau patinkančios veiklos. Pašoko, pasportavo. Gimnastiką lankė, bet paskui persigalvojo.

– Jūs esate pedagogė. Ar profesinės žinios praverčia, auginant ir auklėjant dvi nuostabias mergaites? Kaip sekasi tai, ką žinai teoriškai, įgyvendinti praktiškai?

– Čia kaip tas batsiuvys be batų… Kaip mama, galbūt esu griežta, reikli. Ko gero, intuityviai norisi ir iš kitų reikalauti tų savybių, kurias pats turi. Todėl reikia ir man mokytis priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Ir pirmiausia savo vaikus priimti tokius, kokie yra, o ne tokius, kokie jie turi būti pagal mano norus.

Mes tikrai visos labai skirtingos. Aš tokia aktyvi, organizuota, jaučiu labai didelį atsakomybės ir pareigos jausmą. Jos yra šiek tiek kitokios. Tai aš stengiuosi jas suprasti, neparsinešti namo blogos nuotaikos ar problemų, kurios trukdytų mums bendrauti. Ne visada pavyksta, dažnai save pagaunu, kad parsinešiau nuotaiką iš darbo. Tada suprantu, kad reikia padaryti pauzę ir sustoti. Pastebėjau, kad labai veikia, kai save nuramini, sustoji ir mintyse – „Stop, čia nereikia kelti balso. Geriau pasikviesti dukrytes, pasisodinti ant kelių, apsikabinti, duoti bučkį, atvirai pasakyti, kad pavargau ir paprašyti jų pagalbos“.

Abigailė su Eleonora labai džiaugiasi, kad gali kažką gero man padaryti. Ne kartą, grįžusi į namus, radau mergaičių man paruoštą vakarienę ar užplikytos arbatos. Kai vaikams atvirai pasakai, kaip jautiesi, susikalbėti tikrai būna lengviau. Tas atvirumas visą laiką yra santykių pagrindas.

Stengiamės daugiau laiko kartu praleisti savaitgaliais. Kol kas daugiausia būname Druskininkuose. Bet išvažiuojame ir į kiną, koncertą. Dabar, kai dukrytės paaugo, galėsime daugiau pakeliauti, vasaros atostogas kartu praleisti.

Džiaugiamės, kad visa mūsų šeima – Druskininkuose. Kai gyvenome sodyboje, šalia buvo ežeras, daug laiko leisdavome gamtoje. Dabar gyvename bute, bet savaitgaliais nuvažiuojame į mano sesės sodybą, ten yra tvenkinys, pirtis, mėgstame pasimėgauti vandens ir pirties malonumais.

Visi labai mėgstame savaitgaliais gaminti. Šiltojo sezono metu nebūna savaitgalio, kai mes kažko neverdame ar nekepame lauke. Tai irgi visus labai suartina, pabūname kartu su vaikais.

Taigi mano laisvalaikis toks labai šeimyniškas. Kadangi visą savaitę daugiausia laiko skiriu darbui, tai bent savaitgalį atsigriebiu ir leidžiu laiką su vaikais. Kažką kartu veikiame, gaminame, bendraujame.

Parangė Laima Rekevičienė