„Snow Arena“ panoraminiame restorane – garsaus virtuvės šefo Deivydo Praspaliausko rengiama gurmaniška vakarienė
Gera žinia maisto gurmanams – birželio 7 dieną į Druskininkuose veikiančio panoraminio restorano erdves vienam vakarui persikels ne kartą geriausiu Lietuvos šefu išrinkto Deivydo Praspaliausko restoranas „Amandus“. Lankytojai bus pakviesti į degustacinę vakarienę, kurios atmosfera, neabejojama, nepaliks abejingų.
Kaip sako pats Deivydas, jam svarbu gaminti ne tik skaniai, bet ir įdomiai, o restorano „Amandus“ virtuvė yra ta vieta, kurioje jis pritaiko savo žinias, patirtį, improvizuoja ir kuria tokią virtuvę, kuri patinka jam ir labiausiai džiugina svečius.
Į Druskininkuose veikiančio panoraminio restorano erdves vienam vakarui persikels ne kartą geriausiu Lietuvos šefu išrinkto D. Praspaliausko restoranas „Amandus“ – lankytojų laukia degustacinė vakarienė, kurios atmosfera, neabejojama, nepaliks abejingų / Julios Lutsenko nuotrauka
Todėl kiekvienas, vertinantis kokybiškus restoranus ir skanų maistą, žino D. Praspaliausko vardą. Tačiau mažai kas girdėjo, kad savo, kaip virtuvės šefo karjerą, jis pradėjo būtent Druskininkų „Aero gallery“ restorane, čia pelnė lankytojų meilę ir pripažinimą.
– Kokie likimo vėjai Jus atvedė į Druskininkus ir į „Aero gallery“ restoraną?
– 2010 metais iš Danijos, kur tuo metu gyvenau, sugrįžau į Lietuvą sudalyvauti geriausio Lietuvos virėjo konkurse. Tame konkurse laimėjau visus įmanomus apdovanojimus ir jau kitą dieną išskridau atgal, bet galvoje jau ėmė suktis mintys, kad reikėtų sugrįžti į Lietuvą. Žinoma, reikėjo pabaigti mokslus ir darbus Danijoje, bet po pusmečio jau buvau Lietuvoje. Norėjosi save išbandyti čia, juk buvau pripažintas geriausiu šalies virėju. Bet nebuvo viskas taip gražu, kaip tikėjausi. Niekas išskėstomis rankomis manęs čia nelaukė…
Tada suvokiau, kad yra ir konkurencija, ir restoranų vadovai čia kitokio tipo, nei aš buvau įpratęs Danijoje.
Ten visi daugiau bendradarbiauja. Gal todėl, kad ir žmonių srautai didesni. Jeigu, tarkime, kuriame restorane nebėra vietos, šefas tikrai rekomenduos kitą gerą restoraną, kad klientas liktų patenkintas. Pas mus, deja, kitaip…
Grįžęs į Lietuvą, pirmiausia užsiėmiau mokymais, o darbo pasiūlymų nesulaukiau. Ir tuo metu vienas iš Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos vadovų Stanislav Kizinevič, dirbęs prie Druskininkų „Snow arenoje“ įrenginėjamo restorano „Aero gallery“ projekto, pasiūlė prisijungti.
Ši mintis sudomino. Žinoma, reikėjo pasiryžti palikti Vilnių – juk buvau neseniai ten sugrįžęs ir bandžiau ten įsikurti. Bet atvažiavau į Druskininkus, pamačiau atvirą virtuvę – tuo metu Lietuvoje to dar nebuvo – ir supratau, kad būtent čia galiu realizuoti savo gebėjimus bei idėjas. Tada net apie atlygį negalvojau – buvo tiesiog labai įdomu.
– Kaip čia sekėsi dirbti, kokios patirties čia įgijote?
– Nustebino tuomet pati „Snow Arena“ – didelis slidinėjimo kompleksas su didele maitinimo paslaugų dalimi – didžiausia, kokią iki tol teko matyti.
Ir čia pirmą kartą įgijau vadovavimo patirties. Teko atidaryti naują restoraną, sukurti jam meniu. Buvau atsakingas už kiekvieną patiekalą.
O jeigu maistas kiek neįprastas, įdomesnis, iš karto atsiranda daug klaustukų. Yra produktų, kurie arba labai pamėgstami, arba nekenčiami. O jeigu, tarkime, žuvis arba jūros gėrybės neprižiūrimos iki galo tvarkingai, jos gali būti net pavojingos žmogaus sveikatai. O kur dar įvairios alergijos, apie kurias tik neseniai pradėta kalbėti… Dabar restoranų lankytojai jau žino, kad yra alergiški, taigi gali įspėti, ko nevalgo, kokių produktų nesiūlyti.
– Ar prisimenate patiekalus, kuriuos pirmą kartą pagaminote „Aero gallery“ restorane, kurie tuo metu buvo neįprasti ir lietuviams dar nematyti?
– Savo restoranų meniu aš keičiu labai dažnai, taigi patiekalai nuolat atnaujinami. Nelabai yra šansų, kad kuris nors liktų ilgesniam laikui visiškai nemodifikuotas.
Bet iki šiol prisimenu vieną iš pirmųjų Druskininkuose sukurtų patiekalų – jūrų šukutes su pastarnokais. Tai buvo patiekalas, per kurį prisijaukinau savo svečius, kurie iš iki šiol yra lojalūs lankytojai bet kuriame restorane, kuriame aš dirbu.
„Aero gallery“ Lietuvoje buvo vienintelis ne mano nuosavas restoranas. Bet nuo jo viskas prasidėjo. Pamenu, būtent šiame restorane tuo mano jau minėtu jūrų šukučių patiekalu sudominau vieną berniuką, kuris tuo metu sakėsi nevalgantis jūros gėrybių. Sakiau – duok tu man pabandyti, o jis atšovė – „Kas, jeigu man patiks?“ Sakiau – mes šoksime ant snieglenčių ir leisimės nuo „Snow Arena“ kalno. Ir ką – turėjau leistis, vilkėdamas virėjo švarką, nes vaikinukui patiekalas patiko. Ir štai visai neseniai į mano restoraną Vilniuje šis vaikinas atsivedė savo pirmąją panelę, nes prisimena „Aero gallery“ patirtą nuotykį ir skanų tuomet ragautą valgį.
Džiaugiuosi, kad restoranuose sulaukiu apie 20 nuolatinių svečių, kuriems ne tik ranką galiu paspausti, pasodinti prie stalelio, bet ir jaučiu artimą ryšį, susitinku su jais ir po darbo.
– Ar „Aero gallery“ turėjote daug erdvės saviraiškai?
– Man labai smagu, kad šiame restorane ne tik buvo galima gėrėtis jį supančiais miškais ir jausti laisvę. Matydavau ir slidinėjimo areną, žmones, kurie atvyksta pramogauti ir užsuka į restoraną paragauti mano gaminamų patiekalų. Norėjosi juos nustebinti. Šiame komplekse buvo galima užsukti į greito maisto restoraną, piceriją, ledo barą ir į mūsų – aukščiausiai Druskininkuose – esantį „Aero gallery“.
Kūrybai ir eksperimentams virtuvėje tikrai buvo daug erdvės. Aš galėjau kurti, o mane pakvietęs Stanislovas buvo puikus vadovas, kuris, žinoma, stengėsi sužiūrėti, kad aš „nenugrybaučiau“… Juk man tada buvo vos 23 metai…
Tada prisiimti atsakomybę man buvo rimtas iššūkis, nors tuo metu apie tai negalvojau – buvo įdomu tai, kas vyksta čia ir dabar, norėjosi kurti taip, kaip aš noriu. Žinoma, jeigu dabar kas nors pasiūlytų čia dirbti, turbūt viską daryčiau kitaip… Juk praėjo daug metų, aš pats viduje irgi pasikeičiau.
– Jus ir dabar dažnokai galima pamatyti ir Druskininkuose.
– Tikrai leidžiame daug laiko Druskininkuose, čia ilgesniam laikui išsinuomojome butą. Prieš daugiau nei metus atvykome kelioms dienoms, bet mus čia taip patiko, kad nusprendėme likti trims savaitėms. O per tas tris savaites sumanėme, kad mus reikia išsinuomoti butą, kad turėtume vietą bet kada čia atvažiuoti.
– Kuo Jus sužavėjo Druskininkai?
– Druskininkai man – pabėgimo iš didmiesčio, emocinio ir fizinio būvio terapijos vieta. Čia patiriame daugybę gerų emocijų. Atvažiuoji, nueini į gydyklos „Sveikatos ratą“, „susitvarkai“ save ir vėl gali grįžti prie įprastų darbų. Nuo to laiko, kai su šeima atvažiavome pirmą kartą, čia pajutome labai gerą aurą.
Atvažiavome su maža dukryte ir iš karto įvertinome, kad, išėjus pasivaikščioti po mišką, ji miega visas tris valandas. Kas gali būti geriau! Čia, pasikeisdami su žmona, galime eiti į procedūras, mėgautis gamta.
Buvo laikas, kai aš porą mėnesių iš Druskininkų kasdien važinėjau į darbą Vilniuje. Ir man tai nebuvo problema. Net jei po darbų grįždavau antrą valandą nakties. Pastebėjote, kad aš sakau – grįždavau namo į Druskininkus? Beje, tada mūsų šeima į kurortą atvyko su visa savo „palyda“ – šunimis ir katinais.
Žinoma, tada nelikome nepastebėti, ir restoranų pasaulis kiek sunerimo – ką čia veikia Deivydas? Nejaugi atidarys čia restoraną? Bet, pamatę, kad nieko nesiruošiu čia daryti, nurimo…
Nes mes su žmona apsisprendėme, kad Druskininkai mums – ne darbo vieta, o ramybės oazė, gerų emocijų šaltinis.
– Bet birželio 7 dieną vis dėlto maisto gurmanus pakviesite į restorane „Aero gallery“ rengiamą degustacinę vakarienę
– Viskas prasidėjo nuo to, kad į „Amandus“ vakarienės kartą užsuko į Lietuvą gyventi sugrįžę architektas ir dizainerė. Sulaukę, kol išeis paskutiniai lankytojai, pasiūlė pakeisti mano restorano interjerą taip, kad jis labiau atitiktų mano esybę. Priėjome prie išvados, kad vasarą turiu uždaryti restoraną atnaujinimui. Taigi visą mėnesį restoranas nedirbs, ir mes turėsime laisvo laiko.
Man tiek laisvo laiko kiek per daug – trūks veiklos. Todėl sumaniau, kad po poros savaičių, kai visas kolektyvas paatostogaus, galėtume aplankyti kitus miestus, kitas šalis. Viskas susidėliojo taip, kad šįkart kas antrą dieną išvažiuojamąsias restorano degustacines vakarienes rengsime Lietuvoje ir Latvijoje.
O pirmoji iš jų birželio 7 dieną bus Druskininkų „Aero gallery“ – restorane, kuriame aš ir pradėjau savo karjerą Lietuvoje. Čia buvo pirmoji darbo vieta, čia sutikau savo pirmuosius svečius. Man smalsu pamatyti, kokias galimybes šiandien siūlo šis restoranas.
Mano tikslas – vienam vakarui šį restoraną paversti „Amandus“ namais. Atvažiuosiu su visu savo virtuvės kolektyvu, someljė, prie maisto derinsime atitinkamus gėrimus. Kiekvienam svečiui bus pristatyti visi patiekalai. Meniu bus galima rasti per 10-12 metų sukurtų geriausių patiekalų, kurie turi savo istoriją. Bus nemažai ir iš Danijos atsivežtų, ir moderniosios Lietuvos virtuvės valgių.
– Ar čia bus galima paragauti ir garsiųjų jūros šukučių su pastarnokais?
– Aš dar labai rimtai apie tai pagalvosiu, nes tai būtų labai graži istorijos sąsaja su Druskininkais. Man atrodo, kad tikrai reikėtų.
– Kiek žmonių galės mėgautis Jūsų rengiama vakariene?
– Planuojame vakarienę 44 asmenims, taigi vietų skaičius tikrai ribotas. Toks maksimalus svečių skaičius yra mano restorane, mes prie jo esame įpratę ir jam pasiruošę. Atsivešime savo staltieses, savo lėkštes. Iš tikrųjų visas „Amandus“ tą vakarą „persikaustys“ į Druskininkų panoraminį restoraną…
– Kokių patiekalų bus galima paragauti?
– Yra keletas patiekalų, kurie kelia daugiau klausimų, nei atsakymų… Daniška „Deganti meilė“, „Ežiukas rūke“ – patiekalai, kurie lankytojams asocijuojasi su manimi. Pažadu – tikrai bus daug garų, daug dūmų, liepsnos – lankytojai šį vakarą tikrai prisimins kaip smagų gurmanišką nuotykį.
Rezervacija tel. 8 694 51549 arba el. p. admin@akvapark.lt (Rezervacijos metu prašome pranešti apie svečių alergiją ar netoreanciją tam tikriems maisto produktams)
Kaina 1 asm. – 90 Eur, vakarienės laikas – birželio 7 d., 19 val.