Į mokyklos susitikimą susirinko druskininkiečiai iš viso pasaulio

Tradicija nemiršta, nepriklauso nuo jokių išorinių faktorių. Kaip anuomet rugsėjo 1-ąją, taip ir dabar, praėjus 15-ai metų nuo 2-osios vidurinės mokyklos uždarymo, susitiko buvę jos mokiniai. Smagiai nusiteikę, visi dalijosi įspūdžiais, prisiminė nuotykius iš mokyklos gyvenimo ir tarsi sugrįžo į nerūpestingą vaikystę. Susitikimo organizatorės Elena Michliova-Bazzara ir Ania Kisiel-Krivenokienė neslėpė nepakartojamų ir labai stiprių emocijų, kurias jos išgyvena iki šiol.

Praėjus 15-ai metų nuo 2-osios vidurinės mokyklos uždarymo, susitiko buvę jos mokiniai ir mokytojai/Alvydo Lukoševičiaus nuotraukaSusitikimo organizatorės A. Kisiel-Krivenokienė (kairėje) ir E. Michliova-Bazzara (viduryje) neslėpė jaudinančių emocijų, kurias jos išgyvena iki šiol/Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

„Klasiokai bendravo labai artimai, draugiškai, šiltai, vienas kitą labai palaikydami ir pasitikėdami. Dažniausiai būdavo viena klasė mokyklos laidoje, todėl paklausus, kodėl kilo noras suburti visas klases, vieno atsakymo tikrai nėra. Susitikimo būtinumą jautėme intuityviai, širdimi. Mes lyg skrajūnai paukščiai, sugrįžę atgal į gimtą lizdą“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovės.

„Visuomet dalyvaudavau visuose klasės, mokyklos renginiuose. Jau ilgus metus gyvenu Prancūzijoje, bet kai tik grįžtu į Druskininkus, norisi organizuoti susitikimus, vėl pabūti drauge, prisiminti čia praleistą puikų laiką. Išvykę mokytis, visuomet stengėmės sugrįžti į gimtąjį miestą, kuriame prisiminimai nukelia į jaunystės dienas. Viena iš mano geriausių draugių – klasiokė, iki šiol dalyvaujame viena kitos gyvenime, palaikome, džiaugiamės abiejų pergalėmis ir laime. Organizavau susitikimą ir klasės 20-ies metų mokyklos baigimo proga, prieš dvejus metus. Pradėjome ieškoti žmonių, su kuriais bendraujame. Bet buvo ir tokių, kurių nematėme visus šiuos metus. Susitikimo jausmas ir emocija – neapsakomi žodžiais: nuoširdžiai apsikabinome, praleidome nuostabų vakarą, tų metų – lyg nebūta! Ir taip norėjosi įtraukti ir kitus, vyresnių ar jaunesnių klasių mokinius pabūti kartu. Idėja – lyg didelė svajonė, pačių geriausių emocijų užtaisas, tačiau kartu ir didelė atsakomybė viską suorganizuoti“, – kalbėjo Elena.

„Pradėjau klausinėti, kas galėtų prisijungti, padėti, neužilgo atsiliepė ir Ania. Mokyklos, kaip tokios nėra, bet taip norėjosi suburti visus drauge. Pagrindinė idėja – kad tai būtų lyg Rugsėjo 1-osios šventė, kaip anuomet, – mokyklos aikštėje.

Socialiniuose tinkluose subūrėme visus į vieną grupę, taip mūsų planas plito ir sulaukė didelio palaikymo. Žinia pasiekė buvusius mokytojus, mokyklos administraciją. Į susitikimą atėjo apie 20 mokytojų: Tatjana Belkina, Regina Ališauskienė, Margarita Puzinovič, Georgij Burčenko, Vladimir Moiseenko, Edgaras ir Rasa Suchanekai, Snieguolė Stravinskienė, Vytautas Gintutis, Lina Černiauskienė, Jadvyga ir Vladimir Janovič, Edita Nevulienė-Nemunaitienė, Marina Augustinavičienė, Vilius Volungevičius, Nina Augustinavič. Džiaugiamės, kad atėjo ir mokytoja Ona Dainienė, sulaukusi labai garbaus – 94-erių metų amžiaus. Dalyvavo ir ilgametė mokyklos direktorė Teresa Sadovskaja, 1957 m. laidos abiturientė“, – pasakojo Elena.

Susitikimo organizatorės A. Kisiel-Krivenokienė (kairėje) ir E. Michliova-Bazzara (viduryje) neslėpė jaudinančių emocijų, kurias jos išgyvena iki šiol/Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

„Kai mokytoja paima už rankos ir sako ačiū – tai atperka viską. Buvo labai daug gerų emocijų, prisiminėme, kaip šokome, dainavome. Muzikos mokytoja Margarita Puzynovič paruošė dainas, kaip anuomet. Pasijuokėme, kad net per pamokas taip nedainavome, kaip dabar. Jausmas – lyg vakar dar buvome visi drauge. Susirinko daugiau kaip 200 žmonių, pasiilgusių vienas kito. Nebėra mokyklos, bet yra didelis noras susitikti. Už paramą ir pagalbą labai dėkojame Druskininkų savivaldybei, Švietimo centro direktoriui Vytautui Gintučiui, buvusiam istorijos mokytojui. AČIŪ tariame Natalijai Karpuk-Valentienei, Irinai Chimkovai-Ginevičienei, Renatui Žylai, prisidėjusiems prie organizavimo ir visiems kitiems, atvykusiems ir renginyje dalyvavusiems mokytojams bei mokiniams.

Ši mokykla išugdė daugybę talentų: Druskininkus visame pasaulyje garsina laivo „Nemo“ kapitonas Renatas Žyla, šioje mokykloje mokėsi humoristas Vitalijus Cololo, daug buvusių mokinių dirba Druskininkų turizmo sektoriuje. Mokytojai formavo mus, kaip žmones, asmenybes“, – mintimis dalijosi Ania.

Anot pašnekovių, buvo ir labai jautrių akimirkų – kai buvęs geografijos ir kūno kultūros mokytojas Vladimir Moisejenko skaitė mokinio kadaise parašytą eilėraštį, kurį buvo išsaugojęs.

„Jaudina, mokinys, kurio eilės skaitomos, sėdi šalia ir klauso savo mokyklos laikų „šedevro“. O mūsų mokytojai prisimena kiekvieną savo auklėtinį, mokinį. Kiekvienas iš jų tikrai stengėsi dėl mūsų, tai įrodo ir valstybinių egzaminų rezultatai – mūsų mokykloje jie buvo išlaikyti labai gerai.

Kaip gražu buvo, kai į susitikimą visi mokiniai, kaip į Rugsėjo 1-ąją, atėjo nešini gėlėmis, net raginti nereikėjo. Buvo atvykusių iš Kanados, Airijos, Prancūzijos, Rusijos. Ir, žinokite, visi specialiai atvažiavo į susitikimą!“, – džiaugsmo ir jaudulio neslėpė susitikimo organizatorės.

„Virpėjo keliai, net lipant skaityti eilėraščio posmus, o trys paskutiniai laipteliai ant scenos buvo labai jaudinantys. Dėkojau visiems mano mokytojams, kiekvienam linkėjau geros sveikatos. Šie mokytojai – autoritetai, atvedę ne tik į žinių pasaulį, bet suteikę ir daug gyvenimiškų pamokymų, patirčių.

Prie registracijos ir linkėjimų knygos būriavosi grupelės buvusių mokinių, pamatę mokytojus, užkalbindavo –„Mokytoja, turbūt manęs nepamenat…“ Ir kaip nušvisdavo jų akys, kai mokytoja atpažindavo! Visi dalijosi įspūdžiais, pasakojo, kaip jiems sekasi, ką veikia, susipažindindavo su savo atžalomis“, – sakė A. Kisiel-Krivenokienė.

„Įspūdžiai – nepakartojami, labai daug gerų emocijų. Esu laiminga, kad galėjau sudalyvauti ir visus sutikti dar kartą. Mokytojos darbą šioje mokykloje pradėjau nuo 1989-ųjų, dirbau iki pat mokyklos uždarymo. Man pasisekė pažinti tiek nuostabių, draugiškų, protingų mokinių. Šįkart pamačiau juos jau nebe vaikus, o suaugusius žmones. Atėjo, apkabino ir sakė „Ačiū“. Nepaprastai gera ir jauku. Vaikai puikiai kalba ir lietuviškai, ir rusiškai, ir kitomis užsienio kalbomis. Smagu buvo išgirsti, kaip susiklostė jų likimas, gyvenimai.

Džiaugiuosi, kad daugelis iki šiol gyvena Druskininkuose. Jaučiu labai glaudų ryšį su tėveliais, kurie visada įsitraukdavo į mokyklos gyvenimą. Ir vaikai, ir tėvai buvo labai aktyvūs. Nostalgiškai prisimenu mokykloje organizuotus šokių vakarus – diskotekos buvo nepamirštamos, jaukios, šiltos, draugiškos. Bendraujame su mokytojais, susirenkame Rugsėjo 1-ąją. Smagu, kad mūsų mokinių bendri egzaminų rezultatai buvo labai geri, nes jie buvo stropūs ir dėmesingi“, – pasakojo tuometės mokyklos rusų kalbos mokytoja Tatjana Belkina.

Įspūdžiais pasidalijo ir Druskininkų Švietimo centro direktorius V. Gintutis: „Labai šaunu, kad tuometės Druskininkų 2-osios mokyklos mokiniai susibūrė drauge ir sugalvojo tokį didų renginį. Susibūrė bendruomenė – pedagogai, mokiniai, kurie iki 2004 m. lankė 2-ąją vidurinę mokyklą. Džiugu ir jautru, kad šie žmonės prisiminimais grįžta į gražią jaunystę, kai mokėsi išskirtinėje mokykloje, kurioje klestėjo tolerancija, vienas kito palaikymas ir supratimas.

Mokykloje mokėsi lenkai, lietuviai, rusai, jaunuoliai iš mišrių šeimų. Baigė mokyklą, nusiteikę patriotiškai. Galime didžiuotis mokytojais ir mokiniais, kurie buvo šios mokyklos šeima. Buvo labai gražus ir prasmingas vakaras, kuris, tikėkimės, taps gražia tradicija“.

„Ar reikalingi tokie susitikimai? Atsakymas vienareikšmis – TAIP! Visi mes patyrėme tiek teigiamų emocijų, tiek džiaugsmo, tiek žmogiškos šilumos, kad dar ilgai prisiminsime šį vakarą. Tokie susitikimai suartina žmones, dovanoja jiems naujų vilčių“, – neabejoja Elena ir Ania.

Parengė Simona Dailydaitė