1990-1995 metai: Druskininkai po Nepriklausomybės atkūrimo. Koks buvo pirmasis penkmetis?

Laisvės ir nepriklausomybės simboliu Druskininkams tapo dabartinio Miesto muziejaus pastato bokšte Sąjūdžio iniciatyva iškelta trispalvė. Lietuvos vėliavos iškėlimas druskininkiečiams, kaip ir visos šalies gyventojams, reiškė naują pradžią, viltį gyventi laisvai ir oriai. 

Laisvės ir nepriklausomybės simboliu Druskininkams tapo dabartinio Miesto muziejaus pastato bokšte Sąjūdžio iniciatyva iškelta trispalvė

1990-aisias Druskininkuose veikė 10 sanatorijų, kuriose vienu metu galėjo apsistoti beveik 4 tūkstančiai žmonių. Turistais vis dar pasirūpindavo profesinės sąjungos, dalinusios kelialapius kurortiniam gydymui. Pasikeitus santvarkai, ši sistema nutrūko ne iš karto. Turistų srautai buvo tokie dideli, kad butus ar kambarius jiems nuomodavo kas antras druskininkietis.

Anuomet Druskininkų širdis buvo senosios Fizioterapijos gydyklos, veikusios visus metus ir garsėjusios savo išskirtine architektūra. Tai buvo didžiausios tokios gydyklos Europoje – per dieną ten buvo atliekama apie 8000 procedūrų. Vandens ir purvo procedūros buvo atliekamos atskiruose pastatuose. Ten, kur dabar yra Vandens parkas, anuomet buvo teikiamos vandens procedūros, o ten, kur veikia dabartinė Gydykla, buvo teikiamos purvo procedūros. Veikė vonių skyriai, visos vonios buvo automatizuojamos tiesiai iš registratūros, cokoliniame aukšte buvo įrengtas baseinas, kuriame vanduo krito iš 4 metrų aukščio.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Druskininkuose esantys objektai priklausė įvairioms institucijoms: Gydyklos – Sveikatos apsaugos ministerijai, „Nemuno“ sanatorija – profsąjungoms, senoji sanatorija „Lietuva“ (dabar „Grand SPA Lietuva“) – Vyriausybei… Tuometinė Druskininkų valdžia nesiėmė jokių veiksmų, kad miesto žinion būtų perimtas bent vienas objektas.

1990 m. kovo 24 dieną buvo išrinkta Druskininkų miesto Taryba, joje dirbo net 40 narių. Pirmuoju Druskininkų meru išrinktas Vytautas Vaišnoras. Tarybos pirmininkas buvo Zenonas Streikus.

Atgavus nepriklausomybę, kartu atėjo ir savotiška nežinomybė. Savarankiškos valstybinės institucijos, tarp jų – ir vietos savivalda, dar tik kūrėsi: iki galo nebuvo apibrėžtos jos funkcijos, neveikė kontrolės mechanizmai, nebuvo aišku, kas ir kaip turėtų rūpintis kurorto plėtra ar veiksmingu turistų pritraukimo planu.

Bene didžiausias dėmesys pirmąjį Nepriklausomybės penkmetį buvo skiriamas politiniams procesams, kuriuos iš šiandienos perspektyvos drąsiai galima pavadinti griovimu to, kas jau buvo sukurta, o ne kūrimu kažko naujo. Buvo sprendžiami tik vietinės reikšmės ūkiniai klausimai, negalvojant apie ilgalaikę strategiją, kurorto viziją ir perspektyvas.

1990 m. kovo 24 dieną buvo išrinkta Druskininkų miesto Taryba, joje dirbo net 40 narių

Anuomet Druskininkų širdis buvo senosios Fizioterapijos gydyklos, veikusios visus metus ir garsėjusios savo išskirtine architektūra

Įdomūs faktai apie pirmąjį Nepriklausomybės penkmetį Druskininkuose:

1990 metais, Miesto tarybos sprendimu, buvo įkurta savivaldybės televizijos grupė.

Tais pačiai metais surengta pirmoji Dainavos krašto folkloro šventė, kuri vyksta iki šiol. Taip pat organizuotas ir pirmasis „Poetinis Druskininkų ruduo“.

1991 metais darbą pradėjo Druskininkų darbo birža.

Tais pačiais metais, Miesto tarybos sprendimu, įkurtas miesto teatras, atidaryta Mažoji galerija, startavo populiarusis šokių maratonas „Nuvarytus arklius…“. 

Šie metai pažymėti ir viešbučio „Laima“ atidarymu, kuris tuo metu buvo vienas iš naujausių ir moderniausių Druskininkuose.

1991 metais įkurta Druskininkų miesto savanoriškos krašto apsaugos tarnybos kuopa. Tais pačiais metais įkurta ir miesto šaulių kuopa, SKAT-o tarnyba.

1992 metais Druskininkuose buvo įkurta amatų mokykla ir atidaryta Vaikų dailės galerija.

1993 metais pradėtas leisti privatus leidinys „Druskonis“, kuriam, Tarybos sprendimu, už dyką atiduotas pastatas kurorto centre, Vilniaus alėjoje.

1994 metais buvo patvirtintas dabartinis miesto herbas ir vėliava. Miesto taryba patvirtino garbės piliečio vardo suteikimo nuostatus ir suteikė jį Antanui Dambrauskui.

1995 metais garbės piliečių vardai suteikti E. Kriaučiūnaitei ir E. Kvaraciejienei.

Savo kadenciją pirmoji nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba baigė, atidengdama paminklą „Lietuvai“.

Nors pirmuosius nepriklausomybės metus Druskininkai dar gyveno pakilimo nuotaikomis, tačiau turistų skaičius palaipsniui ėmė mažėti. Profesinės sąjungos nustojo dalinti kelialapius, lietuviai neturėjo finansinių galimybių poilsiauti kurorte, norintiems atvykti užsieniečiams reikėjo gauti vizas. Mažėjantys turistų srautai reiškė viena – kurortui artėjo sunkūs laikai.

Druskininkuose pradėjo didėti bedarbystė. Darbo biržos pateiktais duomenimis, 1991 m. nedarbo lygis Druskininkuose nesiekė 2 proc., o vėlesniais metais jis pastebimai išaugo ir 1995 m. jau siekė 11,4 proc.

1992 m. pabaigoje Druskininkuose buvo registruoti 283 bedarbiai, 1993 metų pabaigoje – jau beveik dvigubai daugiau – 494 bedarbiai. 1994 metų pabaigoje skaičiai dar labiau išaugo – 735 bedarbiai, o 1995 metais šis skaičius tapo keturženklis –  registruoti net 1125 bedarbiai.

Violeta Grigorienė, 1991 m. įkūrus savivaldybės Socialinės globos ir rūpybos skyrių, Tarybos paskirta skyriaus vedėja:

„Puikiai prisimenu savo pirmąją darbo dieną. Sėdime su kolege prie žurnalinio staliuko, turime sąsiuvinį langeliais ir galvojame: ką dabar daryti, nuo ko pradėti? Iš tiesų buvo labai daug nežinomybės, kuriozinių situacijų. Nepriklausomybės pradžioje savivaldybė įstaigoms dalindavo talonus daiktams. Viskas – nuo kilimo iki baldų – priklausė nuo talonų. Prisimenu gavome vieną televizorių „Šilelis“. O jo atėjo gal koks 30 senjorų. Kaip padalinti vieną „Šilelį“ tokiam kiekiui žmonių? Šiandien parengti dokumentus yra labai paprasta – užtenka įsijungti kompiuterį. O tuo metu būdavo diena, kai organizuodavome dokumentų spausdinimą rankinio spausdinimo mašina. Šiandien apie tai kalbant ir pačią juokas ima, o tada atrodė labai rimti iššūkiai“.

Zenonas Streikus, 1990-1995 m. Tarybos pirmininkas:

„Pradėjome visiškai nuo nulio, tad tai ir buvo vienas didžiausių iššūkių. Tuo metu buvo 41 Tarybos narys. Bendruomenė buvo labai jautri socialinei neteisybei, tad turėjome imtis socialinių klausimų sprendimo, spręsti opias problemas. Didysis išbandymas – sanatorijos. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, neliko atvykstančių turistų iš buvusios Tarybų sąjungos. Vienas didžiausių tikslų – motyvuoti ir įkvėpti bei imtis konkrečių veiksmų, kad viskas po truputį atsigautų ir grįžtų į savas vėžes. Tuo metu pastatyti ir Prabavimo rūmai, vaistinė, sutvarkytos apgriuvusios kanalizacijos trasos, pastatytas paminklas Lietuvai, kaip vienybės ženklas. Dirbome tikrai visu pajėgumu, vieningai lyg kumštis, norėjome skatinti išlaikyti vienybę, tautiškumą. Darbo buvo ypatingai daug, iš šiandienos perspektyvos tikimės, kad radome greitus ir puikius sprendimus kiekvienai situacijai“.

Jonas Jazepčikas, 1990-1995 m. Tarybos narys:

„Buvome pirmosios Tarybos nariai, judinome viską iš pagrindų. Ne paslaptis, buvau didelis sporto entuziastas, dar prieš Sąjūdį būrėme sporto bendruomenę, kvietėme žmones į atkurtą Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.

Prisimenu, kaip dabartinėje muzikos mokykloje susirinko sportininkų grupė, iš kurių išrinkome delegaciją atstovauti Druskininkus. Taryboje žmonės buvo labai susitelkę, vieningai priimdavo miestui reikalingus sprendimus: buvo įkurtas Druskininkų ėjikų klubas (jam atstovavo ir Europos rekordininkas Valdas Kazlauskas), mieste nukelta Lenino skulptūra. Džiaugėmės pirmininko – Zenono Streikaus kompetencija, mokėjimu suburti, optimizuoti, nuraminti. Pamenu, kokios pakilios vykdavo sporto šventės, eidavome M. K. Čiurlionio gatve ir gėrėdavomės.

Labai šiltai atsimenu, kaip bėgome iš Druskininkų į Palangą ir pasodinome ąžuoliuką prie Druskonio ežero, kuris žaliuoja jau 30 metų, rinkome aukas, gražinome ir keitėme miesto vaizdą“.

Jonas Bilinskas, 1990-1995 m. Tarybos narys:

„Dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, priklausėme „žaliesiems“. Iš pradžių, tik pradėjus Tarybos darbus, niekas nežinojo, kaip elgtis, nes buvome pradininkai. Kadangi buvau radiotechnikos specialistas, o vienas iš to meto siūlymų buvo kurti televiziją (tik Kėdainiuose ir Viečiūnuose vyko tokia veikla), drąsiai nėriau į šį darbą. Juk tuo metu nebuvo interneto, viską reikėjo susižinoti pačiam: kokia aparatūra reikalinga, kokius siųstuvus naudoti, išsiaiškinti visus darbo procesus ir ypatumus. Buvo daug entuziazmo, optimizmo, prasmės ir noro pateikti labai gerą rezultatą. Esu išsaugojęs apie 200 kasečių laikmenų, su įvairia istorine filmuota medžiaga. Šia medžiaga iki šiol dalijuosi su bendruomene“. 

Vandens ir purvo procedūros buvo atliekamos atskiruose pastatuose

Per dieną Fizioterapijos gydykloje būdavo atliekama apie 8000 procedūrų