Senąjį lietuvių amatą puoselėjanti viečiūniškė Laima Griškevičienė: „Norėtųsi, kad audimas taptų dar populiaresnis ir geriau pažįstamas“

Druskininkuose duris atvėrus šiuolaikiškam Amatų centrui „Menų kalvė“, šioje universalioje kūrybinėje erdvėje, po vienu stogu atvirose dirbtuvėse susibūrė ir profesionalūs dailininkai, ir tautodailininkai, o visi norintieji jų veiklą gali pamatyti iš arti.

„Menų kalvė“ kviečia druskininkiečius ir miesto svečius į atviras dirbtuves susipažinti su kurorte kuriančiais menininkais, iš arti pamatyti kūrybos procesą, pažinti skirtingus vaizduojamojo, taikomojo meno bei dailiųjų amatų raiškos būdus, priemones, technikas ir technologijas. Amatų centre kuriantys menininkai rengia ir edukacinius užsiėmimus, kurių metu lankytojai gali daugiau sužinoti apie konkretų amatą, išmokti patys pasigaminti dirbinį.

Senąjį lietuvių amatą – audimą – pasirinkusi viečiūniškė Laima Griškevičienė „Menų kalvėje“ įkūrė audimo dirbtuvėles: „Menų kalvę“ pasirinkau todėl, kad čia sudarytos puikios sąlygos pristatyti bei plėtoti ir tokį tradicinį amatą, kaip audimas. Esu pasiruošusi pasiūlyti dvi edukacines programas. Viena iš jų – „Ateitis iš praeities“, pagal kurią lankytojus supažindinsiu su audimo įranga, audimo amato ypatumais, audinio raštais. Tai bus ir galimybė kiekvienam panorėjusiajam sėsti prie staklių bei išmėginti šį amatą gyvai. Kita programa – „Vienas bumbulas – daugybė pritaikymų“, kurioje papasakosiu apie įvairias bumbulų pritaikymo galimybes, drauge su mano dirbtuvėlių lankytojais gaminsime bumbulus iš siūlų.“

Audimą su kūrybiškumu siejanti L. Griškevičienė, dirbanti gyvenamųjų namų bendrijoje „Grūtas“ buhaltere, anuomet, baigusi Merkinės vidurinę mokyklą, rinkosi su kūryba anaiptol nesusijusią prekybininko profesiją. Baigusi Kauno prekybos-kulinarijos mokyklą, įgijo kasininko-kontrolieriaus specialybę. Kadangi mokėsi Druskininkų grupėje, baigusi mokslus, buvo paskirta dirbti Druskininkuose, maisto prekių parduotuvėje. Kurį laiką Druskininkuose ir gyveno. Vėliau sukūrė šeimą, vyras dirbo Viečiūnų verpimo fabrike „Drobė“. Nuo 1982 metų pradžios šeima apsigyveno Viečiūnuose, čia gyvena ir iki šiol.

– Pomėgį austi atsinešėte dar iš savo vaikystės. Kokie prisiminimai Jus sieja su Jūsų gimtine, kokios tradicijos labiausiai įsiminė?

– Gimiau Kibyšių kaime, Varėnos rajone. Šeimoje augome keturi vaikai, aš – vyriausia. Pirmąsias audimo stakles pamačiau pas močiutę. Prisimenu, kaip ji audė grindų takus; mes juos vadinome „skuduriniais“ takais. Nors buvau dar nedidelė, bet vis prašydavau, kad leistų man paausti. Močiutė leisdavo man nuausti tako atkarpėlę tokiomis audinio juostelėmis, kokias išsirinkdavau. Vėliau staklės jau poškėdavo ir mūsų namuose. Mama audė lovatieses, rankšluosčius, užuolaidas daugianyčiais raštais – vadindavome juos „parinkčiais“. Audimo amatas mūsų šeimoje buvo nesvetimas, man jis labai patiko. Laikui bėgant, niekur nedingo prisiminimai apie audimą. Jie tik stiprėjo.

– Kuo reikšmingas audimas liaudies mene ir senojoje, to meto lietuvių liaudies buityje?

– Nėra abejonių, kad audimas – viena iš seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Jis ne tik byloja apie lietuvių liaudies kūrybinę galią bei tradicijas, bet ir atskleidžia jos savitą meninį – spalvinį, kompozicinį skonį. Audimas buvo vienas iš mėgstamiausių ir reikšmingiausių to meto moterų darbų, reikalavęs begalinio kruopštumo. Jaunos merginos į stakles sėsdavo, besirūpindamos savo kraičiu, o vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, namus puoštų gražiausios pačių išaustos lovatiesės, staltiesės, užuolaidos, kilimai. Pasižvalgę po lietuvių liaudies tradicijų lobyną, sužinome, jog audimas siekia net II-III amžių. Beje, apie tai byloja ir archeologų rasti vilnonių audinių bei iš lininių siūlų austų juostų likučiai, iš kurių pavyko nustatyti ne tik tai, kada jos buvo nuaustos, bet ir audimo techniką. Tuometiniai audeklai pasižymėjo ypatinga raštų gausa, vyravo augalų bei gyvūnų atvaizdų fragmentai. O vėlesnių laikų audiniuose jau buvo galima aptikti ir sudėtingesnių geometrinių motyvų – trikampių, apskritimų, kvadratų. Dar po kurio laiko prigijo ir dvinytė kiauraraščių technika.

– Kas buvo būdinga seniesiems lietuvių liaudies audeklų raštams?

– Tautodailės tyrinėtojai yra pastebėję, kad senieji lietuvių liaudies audeklų raštai pasižymėjo detalių gausa, tačiau ne tik: yra žinomas ir to meto audėjų gebėjimas derinti raštus ir spalvas. Tai išmanė tik išradingiausios šio amato puoselėtojos; dauguma paprastų darbščių kaimo moterų gebėjo austi drobes, nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius bei staltieses. Raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir interpretuojami savaip. Viena kita raštus kurdavo ir pati. O pagal raštų susidarymą audeklus galima skirti į dvi grupes: smulkiaraščiai audeklai; raštuoti audeklai. Lietuvių liaudies audeklų raštai labai įvairūs, vyraujantys motyvai – katpėdės, langeliai, tulpės, eglutės, žvaigždutės, dobiliukai, saulutės, juostelės ir kiti. Audiniams buvo naudojami dažniausiai natūralūs pluoštai: medvilniniai, lininiai, kanapiniai, vilnoniai. Priminsiu, kad audeklas – tai gaminys, supynus vienoje plokštumoje viena kitai statmenai einančias siūlų sistemas. Siūlai, einantieji išilgai audeklo, vadinami metmenimis, o einantieji skersai audeklo – ataudais. Metmenis ir ataudus audiniuose galima supinti labai įvairiais būdais. Ir man tai labai patinka: nors tradicijos senos, bet daug galimybių savaip išreikšti, panaudoti savo kūrybingumą.

– Tad kas Jums šiandien yra audimas?

– Audimas – didžiausias mano pomėgis ir atgaiva. Gebėjimus gavusi iš Kūrėjo, patirtį – iš mane supančių žmonių, džiaugiuosi, vertinu ir savo šeimos bei aplinkinių, draugų palaikymą, man siekiant populiarinti audimą. Šiuo metu dažniausiai audžiu grindų takus, šalikus, keturnyčius rankšluosčius, servetėles. Atsisėdus austi, užplūsta vidinė ramybė. Teko skaityti, kad ir moksliniai tyrimai byloja, jog tokie užsiėmimai kaip audimas, mezgimas ar siuvimas lavina kruopštumą. Kuriant rankdarbius, visos smegenų zonos tampa vienodai aktyvios. Atsipalaidavimas pašalina streso būsenas, o kūrybinė savirealizacija teikia dvasinį pasitenkinimą.

Gal todėl ir norėjosi vėl užsiimti tokia veikla, juolab, kad mačiau, jog šis amatas grimzta į istoriją… Manau, kad apskritai tradicinių amatų, būdingų konkrečiai šalies vietovei, puoselėjimas, yra svarbus ne tik to krašto, bet ir visos šalies gyvybingumui, patrauklumui. O man norisi tęsti, tobulinti būtent audimo, kaip tautinio paveldo amato, procesą, atgaivinti užmirštas technikas, pritaikyti jas šiandienos poreikiams. Beje, buvau maloniai nustebinta, kai Amatų centro „Menų kalvė“ atidarymo dieną mano dirbtuvėles aplankė moterys iš kitų vietovių – Alytaus, Margionių, mielai bendravo ir prižadėjo, kad apsilankys dar ne kartą. Viena druskininkietė pasiūlė užeiti, jei man reikės raštų audiniams, nes ji turinti įvairių lovatiesių pavyzdžių. Tada supratau, kad ne man vienai šis amatas įdomus, todėl atsiranda dar daugiau energijos jį puoselėti.

Parengė Ramunė Žilienė