Seminare – apie senovinį dzūkų dainavimą

Praėjusį ketvirtadienį centre „Dainava“ surengtose kūrybinėse dirbtuvėse-seminare „Senoviniai dzūkų dainavimo ypatumai“ dalyvavo įvairių Druskininkų ir viso Druskininkų krašto bei aplinkinių vietovių – Lazdijų, Varėnos, Alytaus folkloro kolektyvų vadovai, nariai bei lietuvių folkloru, etnografija besidomintys druskininkiečiai.

Kūrybinėse dirbtuvėse-seminare „Senoviniai dzūkų dainavimo ypatumai“ dalyvavo įvairių Druskininkų krašto, aplinkinių vietovių kolektyvų vadovai, nariai bei lietuvių folkloru, etnografija besidomintys druskininkiečiai/Ramunės Žilienės nuotrauka

Seminaro sumanytoja – Druskininkų kultūros centro etnografė, folkloro ansamblių „Stadalėlė“ ir „Žemynėlė“ vadovė, Nacionalinio kultūros centro konsultantė Lina Balčiūnienė. Pristatydama seminaro iniciatyvą, ji sakė, jog, drauge su kolegomis iš Nacionalinio kultūros centro bevažinėdama po folkloro kolektyvų apžiūras, pastebėjusi, kad dzūkai mažai dainuoja vienbalsių dainų: „Nors, iš visų Lietuvos etninių grupių, kaip tik dzūkai turi daugiausiai būtent vienbalsių dainų, jos – įvairiausių žanrų. Tikimės, kad, ruošiantis 26-ajai regioninei Dainavos krašto folkloro šventei, skirtai Pasaulio lietuvių metams, po šio seminaro mūsų krašto folkloro kolektyvai įtrauks į savo repertuarą kuo daugiau vienbalsių dainų.“

„Žemynėlės“ (vad. L. Balčiūnienė) moterys padainavo dzūkiškų dainų/Ramunės Žilienės nuotrauka

Seminaro pradžioje „Žemynėlės“ moterys padainavo dzūkiškų dainų. Seminare savo pranešimus skaitė, diskutavo bei pasidalino įžvalgomis lektorės: etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Sungailienė ir etnomuzikologė Eglė Česnakavičiūtė.

Seminaro lektorė, etnomuzikologė E. Česnakavičiūtė paragino saugoti senovinio dainavimo tradiciją/Ramunės Žilienės nuotrauka

Etnomuzikologė L. Sungailienė, pranešime nagrinėjusi muzikinio dialekto aspektą, atkreipė dėmesį, jog jis atspindi ne tik krašto dainavimo tradiciją, bet ir tam tikro žmogaus, dainuojančio vieną ar kitą dainą, muzikinį mąstymą. O šiuolaikinį folklorizmą, L. Sungailienės žodžiais, galima suvokti labai individualiai, kūrybiškai, todėl jai yra labai gražu, kad specialistai, pedagogai, mokydami jaunus dainininkus, nesivadovauja vienu pavyzdžiui, autoritetu, o ieško būtent to savo auklėtinio, ugdytinio balso, intepretacijos ir tai puoselėja, saugo: „Dzūkiškasis dainos kodas visada buvo ir išlieka, tačiau individualus jo priėmimas rodo kūrybinį santykį su folkloru, liaudies daina, ir to nereikėtų pamiršti ar bijoti parodyti.“

„Kas liaudies dainą paverčia liaudies daina?“ – tai buvo viena iš temų, kuria su seminaro dalyviais diskutavo etnomuzikologė E. Česnakavičiūtė. Tarp visų lektorės aptartų veiksnių įvardintas ir emocinis būvis: „Tai, kas susiję su žmogaus, iš kurio mes dainą girdime, dainos pateikėjo emocijomis, kurias jis išjausdavo tuo metu, kai dainuodavo.“

Lektorė supažindino seminaro dalyvius su pavydžiais, kaip liaudies daina yra aprengiama „moderniu rūbu“, kaip ji jungiama su elektronine muzika: įvairios aranžuotės, popatlikėjų versijos. Seminare diskutuota apie liaudies dainų perdainavimą, pasitelkiant elektroninę muziką ir poliritmiką, suteikiant joms unikalaus skambesio.

Kalbėdama apie tai, kur slypi liaudies dainos klodai, E. Česnakavičiūtė, paragino saugoti senovinę dainavimo tradiciją, savo artimiausioje aplinkoje išnaudojant progas fiksuoti vieno ar kito dainos perteikėjo įrašą, kad ir neįmantria, pavyzdžiui, mobiliojo telefono įranga. Juk svarbu tai, kad būtų kuo daugiau galimybių girdėti senovines lietuvių liaudies dainas, žinoti, kaip jos atliekamos.

Antroje dalyje visi dalyviai turėjo galimybę praktiškai prisiliesti prie senovinio dzūkų dainavimo ypatumų. Padedami L. Sungailienės, seminaro dalyviai dainavo vienbalses dainas, analizavo jų atlikimo subtilybes.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Druskininkų kultūros centras.

Druskininkų kultūros centro informacija