Sausio 13-osios druskininkiečiai: „Laimė, kad likimas padovanojo galimybę pajausti laisvės užgimimą“

Vakar rytą daugelio iš mūsų namų languose degė žvakutės. Kai kam tai buvo šilta trijų dešimtmečių įvykių, kurių dalyviais jie buvo, atmintis. Jauniems žmonėms – priminimas apie tai, jog Lietuvos laisvė nėra duotybė, ją reikėjo iškovoti. 1991-ųjų Sausio 13-oji visiems laikams įeis į Lietuvos istoriją, kaip tautos vienybės, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei pamoka, kurią turėjome visi išmokti.

Tą pilną siaubo ir išbandymų naktį kartu su visa Lietuva prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, Televizijos bokšto laisvės, vienybės egzaminą laikė ir per pusantro šimto druskininkiečių. Dabar, minėdami šio istorinio įvykio trisdešimtmetį, pakalbinome penkis druskininkiečius, buvusius tą naktį Vilniuje ir budėjusius prie visai Lietuvai svarbių objektų. Vieni iš jų prisiminė visas tos nakties detales, kiti – emocijas, kurias paliko Sausio 13-oji. Vienų atsiminimai – pakylėti, herojiški, kitų – epizodiški, trečių – labai atviri, neslepiantys patirtos baimės. Visi jie nuoširdūs ir verti pagarbos. Skaitykite, pajuskite, prisiminkite!

Sausio 13-osios įvykių dalyviai negali pamiršti prieš Televizijos bokšto išgyvento siaubo ir išbandymų/Antano Ruginio nuotrauka

Mokytojas Antanas Ruginis: „Į Vilnių atvykau sausio 12-osios vakarą. Iki vidurnakčio su dėde A. Keina buvome prie Parlamento, vėliau nuvažiavome į Lazdynus. Pėsčias patraukiau link televizijos bokšto. Pusiaukelėje išgirdau duslius sprogimų garsus. Supratau, kad kažkas vyksta prie bokšto, todėl pasileidau bėgti link jo. Po kelių minučių gatve dideliu greičiu pradėjo plūsti mašinos. Viena ir mane pavėžėjo prie bokšto, kur jau stovėjo šimtai mašinų. Išlipęs, pamačiau minios apsuptą tanką, kuris vamzdžio smūgiais trupino autobuso „Laz“ šoną. Kitas tankas, norėdamas išskirstyti minią, leido tirštus dūmus. Gatvėje stovėjo dar vienas tankas, už jo – šarvuotis. Aplink mane riaumojo tankai, minia skandavo – „fašistai“, „gėda“, „okupantai“…

Prie pat tankų vaikščiodamas, bandžiau garsiai rusiškai tankistams priekaištauti, tikėdamasis, kad jie mane girdi. Tuo metu garsiai iššovė už manęs stovėjęs tankas. Pajutau, kad kažkokia šilta jėga stipriai mane pastūmė, nugriuvau kniūbsčias ir susiėmiau skaudžiai cypiančias ausis. Atsipeikėjęs, pažiūrėjau į tanką, kuris šovė. Įsiutęs atsistojau prieš vamzdį, garsiai rėkiau: „Fašiste, šauk!“. Šiek tiek nurimęs, pradėjau lipti į kalnelį. Mane apšvietė tanko prožektoriai, pamaniau, kad vėl šaus. Bet jau buvau toliau nuo jo ir nebijojau.

1991-ųjų Sausio 13-oji visiems laikams įeis į Lietuvos istoriją, kaip tautos vienybės, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei pamoka, kurią turėjome visi išmokti/Antano Ruginio nuotrauka

Prie bokšto patekau per nugriautą tvorą. Tamsioje prieblandoje buvo matyti atskiri žmonių būreliai. Nuėjau link atsarginio išėjimo bokštelio ir pamačiau, kad iš kairės, šaudydamas, artėja tankas. Išgirdęs stiklų barškesį, pakėliau galvą, viršuje girdėjosi pavieniai šūviai. Pamačiau, kaip į orą skrido trasuojančios kulkos. Tik tada supratau, kad šaudo ne tik tuščiais šoviniais. Pastato dešinėje būrelis jaunų vaikinukų stumdėsi su desantininkais, kuriems aktyviai padėjo tankas. Kai šurmulys priartėjo prie pat sienų, dėmesį atitraukė iš dešinės artėjantys desantininkai, kuriems kelią pastojo būrelis vyrų. Mačiau, kaip desantininkas su ilgą kardą primenančiu ginklu vaikė vyrus, kažkam kirto per galvą. Tuo metu nuo būrelio atsiskyrė jaunas vyrukas, susiėmęs už galvos – jam kažką purškė į akis.

Du jauni vyrai prabėgo, nešdami tamsiai apsirengusią moterį. Atsisukęs mačiau, kaip desantininkai šaudė palei žmonių kojas – matėsi žaižaruojanti šokinėjančių kulkų juosta. Visi rėkė. Prieš mane ėjusių kareivių prašiau nešaudyti, o šalia buvusių vyrų neprovokuoti kareivių, kad vėl nepasipiltų ugnis.

Pasukau ekskursinės tarnybos pastato link. Dideliu greičiu tebevažiavo šarvuočiai. Sujaudino vaizdas, kai bėgdamas suklupo žmogus, o šarvuotis, nemažindamas greičio, ant jo užlėkė. Už tvoros stovėjo desantininkai. Vienas stovėjo gana ramiai ir atsakinėjo į žmonių klausimus (jis buvo kilęs iš Priebaikalės). Priekaištavau jam, kilusiam iš tokio gražaus krašto (ten teko vaikščioti su kuprine), kad daro tokius šlykščius darbus, už kuriuos jokių medalių negaus.

Vėliau nuvykau prie Parlamento. Maniau, kad tankai važiuoja ten. Man pasirodė, kad žmonės prie Parlamento neįprastai ramūs, kažkas net dainavo. Po pragaro prie televizijos bokšto, tai buvo kaip netikra pasaka. Parlamentas tęsė darbą, gynėjai juos saugojo. O prieš keletą minučių išdavikai gyrėsi, kad valdžia jų rankose. Niekšams nepasidavėme.“

Izabelė-Skliutaitė-Navarackienė (1992-aisiais apdovanota Sausio 13-osios medaliu už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai, 2006-aisiais apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino riterio kryžiumi už ištvermę ir atsidavimą didvyriškai ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 1996 m. sudarė ir išleido knygą „Aukos ir vilties Diena“. ):

„Prisiminimų būtų aibės. Šitas mūsų laisvės prasivežimas nebuvo stichinis. Tą dieną važiavome prie televizijos bokšto, nesitikėdami, kad bus tankų. Žmonės važiavo, kaip į šventę, vežėsi akordeonus, kitus muzikinius instrumentus. Visą dieną šoko, dainavo. O naktį prasiveržė siaubas. Kai iš visų pusių į televizijos bokšto teritoriją suvažiavo tankai, tada ir prasidėjo didelė tautos nelaimė – žuvo žmonės. O mes, kurie likome gyvi, išgyvenome didelį siaubą. Nesitraukėme, nes kiekvienas žinojome, ko buvome atvažiavę. Laisvės troškimas jau iki tol visais požeminiais kanalais sruveno visus 50 metų – dėl jos žuvo žmonės ir Lietuvoje, ir tremtyje. O ta Sausio 13-oji apvainikavo visas tautos kančias.

Įsiminė ir bandymas pasikalbėti su kareiviais. Žinoma, toks ten ir buvo pokalbis. Vieno kareivėlio paklausiau, kodėl jis šauna į žmogų. Jau tuo metu buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų. Jis atsakė: „Aš esu ukrainietis. Nešaunu į žmogų, stengiuosi šauti į viršų, kad žmonės nenukentėtų. Kitas džiaugėsi, kad baigiasi jo tarnyba kariuomenėje ir išvažiuos namo, nebereikės dalyvauti tokiuose įvykiuose.

Vėliau stengiausi druskininkiečius, to meto gynėjus, nors ir ne visus, įamžinti knygoje. Rinkau medžiagą. Daugelis apie tuos įvykius nedaug teprisiminė – šaudė, bėgom, šaukėm „Lietuva“. Man norėjosi, kad ta knyga turėtų patriotinį atspalvį, kad ji išliktų ir turėtų istorinę vertę, pasitarnautų ateinančioms kartoms. Šią knygelę „Aukos ir vilties Diena: televizijos bokšto gynėjų atsiminimai“, kaip dovaną, paskyriau laisvės gynėjams.

Laisvė brangi, ir kaip galima jos neginti. Tą naktį žmonės apie nieką kitą negalvojo, tik laisvės norėjo. Ir duok Dieve, kad mūsų laisvė spindėtų, kad ateinančios kartos ją brangintų.

Visiems, kurie buvo tų įvykių sūkuryje, linkiu tvirtybės, sveikatos ir Dievo palaimos. Juk Lietuva – tai vienintelis žemės kampelis pasaulyje, kurio mes niekada neatsižadėsime ir jos neparduosime. Šiame žemės lopinėlyje turbūt nėra nė vienos žemės pėdos, neaplaistytos krauju. Galbūt todėl ji šventa ir brangi kiekvienam lietuviui, kuris ją gina ir brangina“.

Mokytojas, buvęs „Atgimimo“ mokyklos direktorius Stasys Papartis: „Per tuos tris dešimtmečius viskas jau apaugo savom ir svetimom emocijom. Aišku, tas įvykis buvo tarsi padovanotas likimo, su juo atėjo supratimas, savo esmės pajautimas. Man visa tai atėjo ir iš tėvų perduotais ir suformuotais Nepriklausomos Lietuvos vaizdiniais. Tada nekilo abejonių – važiuoti ar nevažiuoti, nes buvau užaugęs su mintimis apie laisvą  Lietuvą.

Pamenu, mūsų mokykloje dirbo toks senojo tipo žmogus, a. a. Julius Petrelis. Dar 1989 metais jis per rugsėjo 1-ąją buvo iškėlęs tautinę trispalvę. Šito fakto mūsų Druskininkų istorikai nepamini, bet taip buvo. Tada sulaukiau Švietimo skyriaus vedėjo ir partijos komitete dirbusio valdininko vizito, mano kabinete ilgai šnekėjome apie tą įvykį – „Kodėl? Kas? Kaip?…“ Bet pozicija jau tada buvo išreikšta. Ir visi tuomečiai įvykiai, ir Sąjūdis vedė tik viena kryptim. Taigi ir tą sausio 12 dieną iš Druskininkų į Vilnių išvažiavo ne vienas autobusas.

Sausio 12-ąją, vakarop, kai dalis mūsiškių išvažiavo namo, o mes su uošviu sutarėm likti, pasigirdo pranešimai, kad iš Šiaurės miestelio pajudėjo kolona. Tada jau atėjo tikras, rimtas nerimas. Žmonės pradėjo organizuotis. Palikdavom gale giedančias moteris ir vaikus, o vyrai tokias tarsi grandines sudarė. Jau buvo matyti tankai, tanketės…

Kadangi buvau tarnavęs sovietų kariuomenėje, tai tas tankų ir tankečių judėjimas jau padėjo suvokti, kad turėtų vykti kažkas rimta. Mes buvome prie televizijos bokšto ir nežinojome, kas darėsi Konarskio gatvėje. Nebuvo nevilties, beviltiškumo, kokį dabar tikriausiai jaučia baltarusiai. Žinoma, blogiausio nesitikėjome.

Paprastai vien tik euforija gyventi neįmanoma, tačiau sakyti, jog „ne už tokią Lietuva kovojom“, gali tik labai menko intelekto savanaudis žmogus. Aš viską prisimenu. Yra labai gera Dž. Kenedžio frazė: „Negalvok, ką gali duoti tau Tėvynė, sugalvok – ką tu jai gali duoti“. Ir jeigu mes visi apie tą Lietuvą šitaip pagalvotume, tai ir ją kitokią turėtume. Reikia daugiau idealizmo, o ne tik pragmatizmo, tada ateis ir gėris.

Jeigu reikėtų, ir dabar viską pakartočiau. Galbūt būčiau sąmoningesnis, būčiau kiek kitoks, drąsesnis. Laimė, kad man likimas padovanojo tą galimybę pajausti laisvės užgimimą. Tai yra fantastika.“

Gydytojas chirurgas ir urologas Kazys Barniškis: „Mūsų, druskininkiečių, komanda į Vilnių atvažiavo sausio 12 d. Net minioje susitikimai – tartum suplanuoti, „perimta estafetė“. Budėtojų minioje sutikau savo brolį, atvykusį su plungiškiais. Ir su visa minia judėjome aplink, bendravome su vilniečiais, grupėmis pabuvojome ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Žmonių margumynas, kaip gyva Šiaurės pašvaistė… Vakare iš Druskininkų atvyko pamaina, mūsų grupėje – pasikeitimai. Kolegos lieka prie TV bokšto, man ir kitiems – rytojaus darbai, budėjimas ligoninėje. Išvykstam. Kažkokia slogučio nuotaika. Ir pakeliui – radijo transliacija, iš kurios sužinome apie smurto bangą Vilniuje… Grįžę į Druskininkus, dar būriavomės prie pašto – gal teks ginti? Vėliau – susitikimai su žmonėmis, kurie betarpiškai dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. Emocijos, viltys, mitingai.

Tada laimėjome, o kovos aukos buvo PRASMINGOS! Nors buvo aukų, pasiekta Lietuvos Pergalė, kurią prisiminkime iškilmingai!“

Rankinio trenerė Danguolė Sukankaitė: „Jauniesiems sportininkams apie savo patirtį Sausio 13-osios naktį pasakoju truputėlį su humoru ir autoironija. O buvo taip… Mano visi draugai, pažįstami, kolegos sporto treneriai jau buvo išvažiavę į Vilnių. Ir aš labai norėjau ten nuvykti. Pradėjau ieškoti, su kuo galėčiau nuvažiuoti. Kad būtų linksmiau, važiavome su klasioke Irute Korickaja. Aš išsipuošiau – apsirengiau nauju paltu, avėjau odinius batus. Sesuo Laima privirė arbatos, pritepė sumuštinių, kurių neprireikė… Labai džiaugiausi, kad mes ten nuvažiavom. Buvo tokia pakili nuotaika. Mus nuvežė prie televizijos bokšto. Kai ten atsidūriau, kažkaip pagalvojau, kad negali būti, jog čia tie tankai važiuos. Bet greitai pranešė, kad tankai atvažiuoja, reikia sustoti į grandinę, toliau nuo langų, nes, jei pradės šaudyti, tie stiklai gali kristi ant galvų. Kai prasidėjo sąmyšis, pamečiau savo draugę ir atsidūriau prie kūno kultūros mokytojos Irenos Gudelionytės. Visi pradėjo šaukti – „fašistai, fašistai“, apėmė didelė baimė, aš ją įsikabinau. Raginome nevadinti kareivių fašistais, geriau melstis. Ir pradėjo žmonės melstis, o atvažiavę tankai pradėjo šaudyti. Tai prisimindama, ir dabar jaudinuosi, sunku, negaliu to pamiršti…

Prisiglaudžiau prie I. Gudelionytės, įtraukiau galvą į pečius ir laukiu – kada tie stiklai nukris. Pajudėjom į priekį, pradėjo ta grandinė žmonių bėgti. Kiti, drąsiausieji, vėl stojo į grandinę… Krito stiklai. Mes pasitraukėme iš to lauko. Reikėjo eiti iki gatvės. Stovėjo vyrai ir padėjo žmonėms nusileisti nuo kalno. Kol mes iš to lauko ėjome, matėme gulinčius žmones, dūmai rūko, aplinkui šaudė…

Dabar pasigirsta nuomonių, kad Sausio 13-ąją žuvo atsitiktiniai žmonės. Esu tikra, kad ne. Žuvo patys drąsiausi, nes jie ėjo ir toliau stojo į tą žmonių grandinę. Taip, dalis dalyvavusiųjų, ir aš tarp jų, išėjome slėptis tarp gyvenamų namų. Mūsų daug buvo iš Druskininkų, slėpėmės laiptinėje. Tada pagalvojau apie savo mamą, ji labai pergyveno, išleisdama sekė įvykius ir per televiziją, ir radiją prie ausies prisidėjusi. Pabeldėme į vienas duris ir paprašėme, kad mums leistų paskambinti į Druskininkus. Gyveno ten rusai, buvo labai išsigandę. Bandžiau skambinti mamai, neprisiskambinau, bet, pamenu, tie žmonės vis tiek paėmė iš manęs 10 rublių… Man nebuvo gaila tų pinigų, aš nesmerkiu tų žmonių, bet tokia beprasmybė, tokie jausmai buvo apėmę. Man tai buvo didelis smūgis, kad tokioje situacijoje galvojama apie pinigus.

Slėpėmės tose laiptinėse, žmonės nuolat meldėsi. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, bet kažkaip mus pradėjo kviesti rinktis prie savo autobuso kelionei atgal į Druskininkus. Važiavome, visi tylėdami. Aš net bijojau viena eiti namo, mane I. Gudelionytė palydėjo iki P. Cvirkos gatvės. Pas mus tuo metu gyveno ir sesers šeima. Jos vyrą prašiau užkalti langus, maniau, kad turim „užsibarikaduoti“, nes gali ateiti JIE, TIE, kurie nesigaili nieko.

Tokia mano patirtis. Nesigailiu, kad ten buvau, ir jeigu reikėtų Lietuvą ginti, aš, kad ir bailė, vis tiek eičiau. Kai kurie žmonės sako – „ne už tokią Lietuvą kovojom“. Nepritriu jiems – man šis posakis negalioja, svarbiausia, kad Lietuva yra laisva. Visada sakydavau – kad ir kokie būtų sunkumai, bet mes esam laisvi ir laisvai įveiksime juos… Esam laisva tauta. Ir aš už laisvę!“

Mokytojas A. Ruginis sako niekada nepamiršiantis, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė, jis buvo to metų įvykių sūkuryje/Asmeninio archyvo nuotrauka