Naujoji Druskininkų kultūros centro direktorė Raimonda Varaškaitė: „Kultūra – mano kraujo grupė“
„Esu įpratus būti ne viešumoje, bet už kadro“, – sakė naujoji Druskininkų kultūros centro direktorė Raimonda Varaškaitė, neskubėjusi duoti interviu „Mano Druskininkams“. Prieš keturis mėnesius, laimėjusi Kultūros centro direktoriaus konkursą, jauna moteris paliko Kauną ir persikėlė gyventi į Druskininkus. Kadangi, anot Raimondos, ji savo gyvenime jau yra padariusi ne vieną staigų posūkį, toks jos sprendimas nebuvo staigmena ją pažįstantiems žmonėms.
Naujoji Druskininkų kultūros centro direktorė R. Varaškaitė vertina savo kolektyvo norą dirbti, viską padaryti geriausiai, visą širdį ir idėjas atiduoti Druskininkams / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Apgynusi socialinės krypties magistro darbą, Raimonda, kaip ir daugelis savęs ieškančių jaunų žmonių, pasuko į kitą sritį – kultūrinį darbą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. O paskui ėmėsi sunkios, bet įdomios veiklos – dešimtmetį dirbo televizijos laidos „Bėdų turgus“ redaktore.
Tie druskininkiečiai, kurie per keturis mėnesius jau spėjo su ja susipažinti, pastebėjo, jog naujoji Kultūros centro vadovė mėgsta užduoti konkrečius klausimus ir sulaukti konkrečių atsakymų. Kaip tikra suvalkietė, ji visus procesus vertina racionaliai ir logiškai. Tiesa, kai kuriose srityse yra tikra ekstremalė – net ir esant plonam ledui, nesugeba atsisakyti savo hobio – poledinės žūklės. Raimonda turi puikų humoro jausmą ir rafinuotą ironijos bei autoironijos dozę.
Taigi šįkart Jūsų laukia pažintis su R. Varaškaite ir pokalbis apie staigius gyvenimo posūkius, meilę kultūrai bei jos misiją mūsų mieste
– Praėjusių metų rudenį laimėjote Druskininkų kultūros centro direktorės konkursą. Kas paskatino Jus dalyvauti šiame konkurse?
– Druskininkai – gražiausias miestas Lietuvoje. Aišku, dar nesu aplankiusi visų šio miesto kampelių, tačiau per 10 metų, kai dirbdama televizijoje, važinėjau po Lietuvą ir spėjau nemažai pamatyti, šis kurortas mane itin sužavėjo. Todėl, nors esu suvalkietė ir labiausiai myliu savo kraštą, man Druskininkai yra miestas – muziejus. O kultūra – mano kraujo grupė, jei taip galima išsireikšti. Kažkam patinka kalti metalą, kažkam – taisyti televizorius ar gydyti, o man patinka kuriantys žmonės. Norėjosi Druskininkuose jų surasti.
R. Varaškaitė: „Nežinau Lietuvoje nė vieno miesto, kuriame būtų sukurta ir tradiciniais tapę tiek daug šalies masto renginių“ / Roberto Kiesieliaus nuotrauka
– Daug metų gyvenote Kaune, Vilniuje, kodėl nusprendėte dirbti Druskininkuose? Ką žinojote apie šį miestą, prieš atvykdama dirbti? Ar tai Jums buvo iššūkis?
– Ilgiausiai gyvenau Vilniuje ir, žinoma, gimtuosiuose Kybartuose. Kaune prabėgo 6-eri mano gyvenimo metai.
Apie Druskininkus žinojau tiek, kiek žino žmogus, kuris čia apsilanko keletą kartų per metus. Daugiau žinojau apie Kultūros centrą – kultūrai ir miestui atsidavusių kūrėjų kolektyvą. Jie mane ir paviliojo. Kadangi esu gyvenime padariusi ne vieną kardinalų posūkį, tai ir atvykimas į Druskininkus buvo mano natūrai būdingas iššūkis.
– Kokius mokslus esate baigusi? Kur teko dirbti? Kokios Jūsų sąsajos su kultūra, kultūros procesų vadyba? Ar teko anksčiau dirbti kultūros srityje?
– Esu baigusi viešojo administravimo studijas. Pirmoji mano darbovietė – Lietuvos nacionalinė filharmonija. Ši įstaiga, kolegos profesionalai tapo mano tikruoju pirmuoju universitetu. Septyneri metai aukščiausio lygio nacionalinėje kultūros institucijoje paklojo ne tik nepajudinamus pamatus, bet ir pakėlė sienas. O stogą uždengė (gal tiksliau – nurovė ) televizija, profesionalė Edita Mildažytė. 10 metų dirbau jos laidoje „Bėdų turgus“, Editos organizuojamuose renginiuose bei akcijose. Patirtis šalia tokio kalibro intelektualės, prodiuserės man buvo ir yra neįkainojama. Ir šiaip, Edita yra žmogus, kuris „sudėjo“ mano stuburą į vietą.
– Kultūros centrui vadovaujate jau penktas mėnuo. Kas Jus maloniai nuteikė ir kas nustebino, pradėjus dirbti ir dirbant Druskininkuose? Kaip vertinate renginių spektrą? Kokius tradicinius renginius derėtų toliau plėtoti, o kokių galbūt galima būtų ir atsisakyti?
– Labiausiai mūsų kolektyve vertinu norus – norą dirbti, norą viską padaryti geriausiai, norą visą širdį ir idėjas atiduoti Druskininkams. Tai labai stipri jėga, net stipresnė už profesines žinias. Druskininkai – unikalus miestas savo kultūriniais reiškiniais. Nežinau Lietuvoje nei vieno miesto, kuriame būtų sukurta ir tradiciniais tapę tiek daug šalies masto renginių. Kalbu apie Narcizų žydėjimo, Kurorto šventes, Turizmo dienas, etnokultūrinius renginius.
Kol kas nežadame nieko atsisakyti. Atvirkščiai – kiekviena šventė, kiekvienas renginys auginamas, jis vis papildomas inovatyviausiomis formomis.
– Kokia, Jūsų nuomone, svarbiausia kultūros funkcija (misija) Druskininkų kurorte, kuo ji skiriasi nuo kitų šalies savivaldybių?
– Svarbiausia misija – atliepti bendruomenės ir kurorto svečių kultūrinius lūkesčius. Kultūrinis turizmas – ambicingas kelias, kuriuo Druskininkai žengia ne vienerius metus. Nuo kitų savivaldybių Druskininkai skiriasi tuo, kad Druskininkų kultūros centras vienintelis Lietuvoje neturi uždaros renginių erdvės – salės. Galbūt dėl to centro generuojamos idėjos neretai būna vienos iš pirmųjų Lietuvoje. Druskininkiečiai daug kur būna priekyje – pirmieji įkūrė Kalėdinių eglučių parką, pakvietė į Kurorto šventės teatralizuotą eiseną, vienintelius Lietuvoje žydinčius narcizų laukus, Turizmo gurmanų dienas.
Tos išskirtinės šventės sukviečia į Druskininkus ne tik kitų Lietuvos miestų, bet ir užsienio svečius. Ir tai dar tikrai toli gražu ne pabaiga. O ir mūsų Kultūros centro komanda vėl raitojasi rankoves – bus dar visko!
– 2025 metais Druskininkai bus Lietuvos kultūros sostinė. Kokia yra šio svarbaus reiškinio vizija ir kertiniai akmenys, ant kurių būtų statomi šie Druskininkų kultūrai išskirtiniai metai?
– Tais metais visa Lietuva minės ir M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Druskininkai kurs ypatingą – Svajonių simfoniją. Laukia sunkus, bet įdomus ir prasmingas kultūrinio gyvenimo etapas – nuo pasirengimo tiems metams iki išskirtinio gyvenimo Kultūros sostinės intensyviu ritmu. Tai bus rimtas ir ypatingos svarbos laikotarpis, kurio lūkesčiai – Čiurlionio miestui suskambėti aukščiausiomis natomis. Yra ir užsibrėžti uždaviniai – ilgalaikio kokybiško kultūros lauko plėtra regione, kūrybinis ir produktyvus bendradarbiavimas tarp savivaldybės įstaigų bei verslo, vietinės bendruomenės įtraukimas į kūrybos procesus, miesto atvėrimas menininkų ir kūrybos žmonių iš visos Lietuvos, Europos, gal net pasaulio įsiliejimui į kurorto kūrybinį gyvenimą, jaunosios kartos kūrybiškumo skatinimas – įpareigoja suvokti atsakomybės svorį bei laukiančių darbų iššūkius.
– Nors Druskininkuose kultūrai skiriama daug lėšų, tačiau jų neužtenka. Kaip dėliotumėte Druskininkų kultūrinį gyvenimą, jei koks nors mecenatas skirtų Kultūros centrui keletą milijonų eurų?
– Turint milijonus, nereikia būti ypatingu vadybininku, kad pakviestum atvykti pasaulinio lygio muzikos ar kitų menų žvaigždes. Aš šiandien investuočiau į Kultūros ir kongresų centro statybų užbaigimą. Manau, tai būtų pati rimčiausia ir atsakingiausia investiciją į ateitį.
– Papasakokite šiek tiek apie save, savo šeimą. Ar visi šeimos nariai pritarė Jūsų pasirinkimui dirbti Druskininkuose?
– Esu padariusi ne vieną ryžtingą posūkį savo gyvenime. Aišku, žingsnis į Druskininkus sudrebino visus. Bet mano artimieji prie tokių mano „drebinimų“ jau šiek tiek įpratę, todėl po poros mėnesių, pamatę, kad aš jaučiuosi gerai, man regis, nurimo.
– Kokie yra Jūsų pomėgiai? Akivaizdu, kad dabar, dirbant Kultūros centro direktore, jiems nelieka laiko. Ką veikiate laisvalaikiu?
– Didžiausia mano aistra – poledinė žūklė. Jau išbandžiau ir Druskininkų vandens telkinius. O savo laisvalaikio neįsivaizduoju be Vištyčio. Kaip Pilsudskio širdis Vilniuje, taip mano – amžiams Vištytyje.
Laimutis Genys