Muzikantas, užburiantis saksofono muzikos garsais
Druskininkietis Tomas Čiukauskas ir saksofonas, regis, neišskiriami. Tomo saksofono muzikos garsai jau daugelį metų tarsi užburia įvairių Druskininkuose ir ne tik organizuojamų renginių žiūrovus. Šiemet jį buvo galima išgirsti, grojantį ir neįprastoje erdvėje – Karolio Dineikos sveikatingumo parke, kuriame, kaip sako pats muzikantas, jis tarsi išlaisvino savo kūrybinę fantaziją ir leidosi į muzikines improvizacijas. Tomas džiaugiasi, kad su žmona, dainininke Indraya, kurią taip pat galima pamatyti dainuojančią ir Druskininkų scenose, gyvena kurorte, gali mėgautis gamta ir kūrybine laisve.
Tomui dažnai tenka koncertuoti kartu su žmona Indraya/Asmeninio archyvo nuotrauka (Fotografas SP fotografija)
– Tomas Čiukauskas ir saksofonas – tobulas tandemas. Kaip šis instrumentas atsirado Jūsų gyvenime?
– Nuo vaikystės man labai patiko muzika. Norėjau jos mokytis, todėl teko pasirinkti instrumentą. Ir saksofonas man pasirodė labai patrauklus. Iš pradžių buvo sunkoka jį „prisijaukinti“, bet per metus pramokau groti. Ir groju iki šiol.
Pirmiausia mokiausi Juozo Mikolainio studijoje „Mikutis“, po to – Kaune, III-ojoje muzikos mokykloje. Baigiau J. Gruodžio konservatoriją ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Man atrodo, kad svarbiausi yra pradmenys, kurių tu įgijai, pradėdamas mokytis muzikos. Labai vertinu tai, ko išmokau, lankydamas J. Mikolainio studiją, pirmąsias saksofono pamokas. Juk patys svarbiausi dalykai išmokstami pagrindinėje mokykloje, iki devintosios klasės. Universitete tik įtvirtinamos mokykloje įgytos žinios, man atrodo, kad ten formuojami pagrindiniai dalykai.
Kai buvo paskelbtas konkursas „Idėja Lietuvai“, rašiau, kad būtent mokytojo specialybė turi tapti pati svarbiausia. Nes, man atrodo, jei nėra gero švietimo, tai nieko gero nebus, niekas nepadės – nei puošnūs prekybos centrai, nei įspūdingi dangoraižiai…
Pastebėjau, kad net į universitetus įstoję žmonės tiesiog nemoka mokytis… O to išmokstama būtent mokyklose. Ir dėl to žinau, koks svarbus yra mokytojo vaidmuo kiekvienos asmenybės ugdymui.
Pačiam taip pat trumpą laiką teko dirbti mokytoju, bet supratau, kad tai – ne mano kelias.
– Ką vaikinui suteikia mokėjimas groti saksofonu? Ko gero, pirmiausia tai – tiesus kelias į merginų širdis…
– Tikrai manau, kad saksofono, kaip ir gitaros, muzika, turi savito žavesio, labai romantiškai nuteikia. Bet norint išmokti gerai groti abiems minėtais instrumentais, pirmiausia reikia įdėti labai daug darbo. Nebent esi apdovanotas ypatingu talentu…
O mano gyvenime saksofonas reiškia labai daug. Aš tiesiog galiu gyventi šia muzika. Galiu būti muzikantas – saksofonininkas…
– Ir saksofonas suteikia tam tikros laisvės, nes jis gali būti ir solo instrumentas?
– Taip, tai yra universalus instrumentas. Juo galima groti ir orkestre, ir vienam. Akordeonas, fortepijonas, gitara ir saksofonas, manau, suteikia tos kūrybinės laisvės.
Deja, profesionaliai įvaldęs esu tik saksofoną. Jis galbūt nėra toks sudėtingas instrumentas, kaip, pavyzdžiui, smuikas. Saksofonas – gana naujas instrumentas. Visa muzikanto, grojančio saksofonu, energija sutelkiama į tembrą. Bent poros metų prireikia, kol tą instrumento tembrą „sugauni“, kol atrandi jo skambesį.
– Ar prisimenate savo pirmąjį koncertą, kai grojote pirmąjį kūrinį žiūrovams?
– Labiau prisimenu savo pirmuosius egzaminus, kurie turbūt ir buvo pirmieji mano vieši pasirodymai žiūrovams. Buvo labai baisu, jaudinausi.
K. Dineikos sveikatingumo parke Tomas grojo improvizacinę muziką, nes ta erdvė suteikė ypatingų galimybių savirealizacijai/Justino Kygos nuotrauka
– Ar visus kūrinius galima pagroti saksofonu?
– Yra sukurtos įvairių kūrinių transkripcijos ir violončelei, ir smuikui, galbūt galima jas pritaikyti ir saksofonui. O šiaip saksofono melodijos yra labai ryškios, išsiskiriančios. Akademinėje muzikoje yra daug kūrinių saksofonui.
– Pačiam dažnokai tenka koncertuoti ir viešose Druskininkų erdvėse. Ar smagu muzika džiuginti savo miesto publiką?
– Aš negimiau Druskininkuose, bet į pirmą klasę pradėjau eiti čia. Taigi Druskininkai man – savas miestas. Save vadinu druskininkiečiu ir tuo didžiuojuosi. Be to, kai esi muzikantas, nelabai svarbu, kur gyveni. Gali būti ten, kur tau malonu būti kasdien. Tiesiog tenka labai daug važinėti.
Druskininkuose koncertuoti, žinoma, smagu. Ypač smagu buvo šią vasarą, kai grojau K. Dineikos sveikatingumo parke. Ten grojau įvairias muzikines improvizacijas.
– K. Dineikos sveikatingumo parko erdvė gal kiek neįprasta muzikantams. Ar repertuaras parenkamas, atsižvelgiant į konkrečią aplinką?
– Tikrai K. Dineikos sveikatingumo parke aš sąmoningai grojau improvizacinę muziką, nes ta erdvė įkvėpė padaryti kažką įdomaus. Grojau taip vadinamąją nekomercinę muziką – melodijas širdžiai. Man tai buvo atgaiva sielai, tikiuosi, kad taip pat jautėsi ir žiūrovai, kurių tądien susirinko tikrai daug.
Manau, kad K. Dineikos sveikatingumo parkas – labai gera vieta. Ji menininkui suteikia ypatingų galimybių savirealizacijai. Jeigu muzikantyas gerai jaučiasi tam tikroje erdvėje, jo kūrybinis potencialas tikrai išsiskleidžia.
– Jūsų kūrybinis tandemas su žmona Indraya – taip pat labai sėkmingas.
– Manau, kad menininkui labai svarbu, koks žmogus taps jo gyvenimo palydovu. Svarbu, kad tas žmogus pritartų arba bent jau prijaustų tavo pasirinkimui. Juk muzikanto gyvenime dažniausiai nėra stabilumo ar kokių nors garantijų… Bet užtat tas gyvenimas, jei jis iš pašaukimo, tikrai įdomus.
Todėl tikrai labai džiugina, kad mes su Indraya vienas kitą suprantame, kad šeimoje yra palaikymas ir supratimas. Indraya kilusi iš Šiaulių, jai teko ir užsienyje gyventi, dabar ji čia, Druskininkuose, ir tuo labai džiaugiuosi.
– Kaip pasirenkate ir derinate repertuarą? Juk, dažnai tenka koncertuoti kartu su Indraya.
– Tai užima tikrai daug laiko. Bet kai dirbi drauge daug metų, jau intuityviai jauti, kas skambės gerai.
– Ar pakankamai lieka laiko Jūsų mažyliui?
– Tai jam ir skiriamas visas laikas! Reikėtų klausti, ar lieka laiko muzikai…
Beje, aš turiu tris vaikus: dvi dukras – Elzę ir Emą ir jaunėlį sūnų Dovydą.
– Ar Druskininkuose gera auginti vaikus?
– Tikrai taip! Ypač, jei gyveni pačiame mieste. Viskas čia pritaikyta vaikams – žaidimų, sporto aikštelės. Ir šaligatviai pritaikyti pasivažinėjimams su mažyliais – yra patogūs nuvažiavimai vežimėliams. Mūsų mieste tiesiog nėra „nutrūkusių arterijų“ – pasirūpinta patogiu susisiekimu.
– Didžiausia Jūsų, kaip muzikanto, svajonė?
– Pirmoji mano svajonė buvo būti muzikantu. Ji išsipildė… Man atrodė, kad labai pasiseks, jei būsiu muzikantas ir sugebėsiu gyventi iš muzikos. Pasisekė.
Kita svajonė – kiek įmanoa daugiau dalintis savo muzika su žmonėmis. Būtent tai teikia daugiausia džiaugsmo muzikantui. Jis turi nuolat tobulėti, nesustoti savo kūrybiniame kelyje, nuolat ieškoti. Kiekvienas pasirodymas publikai – tik akimirkos, kuriai tu atiduodi visą save, džiaugsmas. O po to – vėl nauji ieškojimai ir atradimai.
– Ar yra scena, kurioje svajotumėte pagroti?
– Manau, kad muzikantas yra vertas tų scenų, kuriose groja. Muzikinės karjeros pradžioje svajodavau pagroti viename ar kitame džiazo festivalyje. Vėliau supratau, kad tai man nėra taip svarbu. Kur kas svarbiau koncentruotis į pačią muziką, į meistriškumo tobulinimą.
– Kuris iš muzikos stilių Jums yra arčiausiai širdies?
– Žinoma, man labiausiai patinka džiazas, su kuriuo ir siejamas saksofonas. Bet dabar groju ir popmuziką, kuri man labai patinka. Kuriu dainas savo žmonai. Jos skamba radijo stotyse, ir man visai smagu. Juk kartais ir daug mėnesių dirbi, atiduodi visą save, kad daina pasiektų klausytojų širdis. Labai smagu, kai pavyksta. Smagus ir tas kūrybinis džiaugsmas. Juk kūrinys gimsta tiesiog iš nieko, iš to, ką išgyveni. Matai savą viziją…
Stengiuosi klausytojams per muziką atiduoti ir dalelę savęs. Man svarbus tas vadinamas apsikeitimas energetika.
Tomas su Indraya mėgsta keliauti, jiems smagu pamatyti, kaip gyvena kitos tautos/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kas dar, be muzikos, teikia gyvenime džiaugsmo?
– Labai patinka fotografuoti. Ir fotografijos kursus baigiau, netgi ketinau tapti fotografu. Turiu tokią aistrą. Mėgstu užfiksuoti unikalias akimirkas, perteikti nuotraukose nuotaikas. Būdamas Romoje, patekau į studentų manifestą – labai patiko „gaudyti“ jų akių kontaktus, emocijas.
Dar patinka vanduo – mėgstu važiuoti prie jūros ar ežero. Patinka važinėti dviračiu. Mėgstu skaniai pavalgyti… Būtent valgyti – ne gaminti…
Žavi kelionės, smagu pamatyti, kaip gyvena kitos tautos. Sugrįžęs, pavyzdžiui, iš Izraelio, supratau, kad pas mus iš viso bėdų nėra… Ten tau virš galvos gali praskristi, tarkime, milžiniškas bombonešis…
Kitur labai opi emigramtų problema. Arba tiesog vargina beprotiškas karštis…
– Esate laimingas žmogus – pasirinkote mėgstamą darbą, taigi dirbti, ko gero, jau ir nereikia…
– Deja, turiu nuvilti – dirbti reikia. Ir daug. Tam tenka atiduoti brangiausius dalykus – laiką ir energiją. Bet labai svarbu, ar tu dirbi, įgyvendindamas savo, ar kito žmogaus svajonę…
– Laimingas tas žmogus, kuris dirba vardan savo svajonės?
– Jau esu laimingas, kai dirbu, siekdamas savo svajonių. Bet galbūt kitas žmogus yra laimingas, padėdamas realizuoti kito žmogaus svajones… Kiekvienam savo.
– Savo ateitį siejate su muzika?
– Manau, kad dar pagrosiu…
T. Čiukausko saksofono muzikos garsai jau daugelį metų tarsi užburia įvairių Druskininkuose ir ne tik organizuojamų renginių žiūrovus/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Laima Rekevičienė