Unikalaus plausto „Nemo“ kapitonas – druskininkietis, kviečiantis pamatyti Lietuvos grožį

Druskininkietis upeivis Renatas Žyla, pastaruosius šešerius metus gyvenantis populiariame pietinės Anglijos pajūrio kurorte Bornmute, įsitikinęs, kad jo gyvenimo svajonei išsipildyti padėjo atostogos, praleistos gimtojoje Lietuvoje, Jaskonių kaime: „Nuo 2012-ųjų visas vasaros atostogas praleidau būtent čia – statydamas plaustą, o pastaruosius trejus metus – jau ir organizuodamas pramogines keliones plaustu Nemuno upe.“

Kuria atostogas

R. Žyla pripažįsta, kad jam teko nemažai pavargti, kad suprastų, ką iš tikrųjų norėtų veikti gyvenime. Atsakymą Renatas rado savo vaikystės svajonėse – tuomet mintimis leisdavosi į nuotykius ir keliones plaustu. Galbūt apsisprendimui susieti savo gyvenimą, veiklą su kelionėmis ir vandens keliais įtakos turėjo ir tai, kad Renatas iš prigimties esąs svajoklis, keliautojas, o ir jo tėvas buvo krovininio laivo kapitonas.

„Nemo“ kapitonas, savo sukurtą plaustą pavadinęs rašytojo Žiulio Verno knygos „20 tūkstančių mylių po vandeniu“ herojaus vardu, pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo eskizų ant popieriaus lapo. Buvo pastatyti net keturi plausto variantai. Kaskart, grįždamas vasaroti į Lietuvą, R. Žyla statė plaustą savo namų sklype. Vienas iš didžiausių iššūkių Renatui, statant plaustą, buvo rasti tinkamus inžinerinius sprendimus plausto karkasui: juk reikėjo numatyti ir 10 atskirų miegamųjų, ir virtuvę su baro erdve, ir dušo kabiną: „Todėl plaustas ir buvo tobulinamas, norėjau, kad viskas būtų padaryta efektyviai ir patikimai. Plausto pagrindas – plastikinės 200 litrų talpos statinės, keliamoji galia – daugiau kaip 15 tonų, o grimzda – 30 cm; „Nemo“ atitinka visus Lietuvos saugios laivybos administracijos techninius bei saugos reikalavimus ir turi valstybinį registracijos numerį. Save mieliau įvardinu ne kelionių organizatoriumi, o kuriančiu atostogas – tokias, kurios padeda sulėtinti gyvenimo ritmą ir atitrūkti nuo kasdienybės rutinos.“

R. Žyla drauge su „Nemo“ įgula ir keliautojais/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Norėtų konkurentų

R. Žyla, Druskininkuose baigęs vidurinę mokyklą, 1997-aisiais išvyko studijuoti į tuometį Kūno kultūros institutą, įgijo tinklinio trenerio kvalifikaciją, vėliau ir sporto magistro laipsnį: „Daugelis mano bendramokslių dirba treneriais, tačiau mano likimas pakrypo kitaip. Dar trečiame kurse, 2000-ųjų vasarą pagal studentų mainų programą teko išvykti į Angliją; grįžęs baigiau pradėtas bakalauro studijas, ir netrukus pasinaudojau galimybe išvykti į JAV. Savo gyvenimą svetur siejau ne tik su noru pažinti kitus kraštus, kultūrą, žmones, kitokį gyvenimo būdą, bet ir su darbu: be darbo nesėdėjau, dirbau nuoširdžiai, sąžiningai, daug, ir paslaugų, ir žemės ūkio darbų sferoje, ir fabrike, ir fermoje… Dabar man 38-eri, dirbu logistikos srityje, esu laisvai samdomas darbuotojas. O atostogas ir toliau praleidžiu Lietuvoje, nes vasarą čia atostogauti yra nuostabu. Kai emigrantai sako: „Ką ten vasarą toje Lietuvoje daryti?“, man skaudu… Daug ką galima nuveikti ir daug ką gražaus pamatyti Lietuvoje.“

Ši vasara yra jau trečia, kai „Nemo“ įgula, drauge su besikeičiančiomis keliautojų grupėmis plauste, ant vandens praleido beveik pusantro mėnesio. Plauste, kuris savo konstrukcija ir jame įrengtais patogumais gali būti prilyginamas 160 kvadratinių metrų dydžio viešbučiui.

R. Žyla sakė, jog plaustą ėmėsi statyti dar ir todėl, kad atostogaujantiems galėtų parodyti Lietuvos grožį, atsiveriantį plaukiant Lietuvos upių tėvu – Nemunu: „Man jau šiandien sunku ir prisiminti, „atsekti“ visas mane motyvavusias mintis, kodėl ir kaip sumaniau statyti plaustą. 2012-aisiais, gimus dukrai, šeimos poreikiai išaugo, reikėjo pinigų: čia ir dabar. Gyventi, dirbti galėjome, žinoma, ir Lietuvoje, bet supratome, kad Anglijoje galima greičiau užsidirbti. Tačiau neveltui poreikių hierarchijos teorijos autoriaus A. Maslow piramidė nurodo kad, patenkinus fizinius, materialinius poreikius, iškyla poreikis realizuoti save kūrybiškai. Man taip ir atsitiko. Kai šeimoje finansiškai pasijutome lengviau, kilo vidinis klausimas – kas aš esu ir ką galiu duoti kitiems? Ar galiu sukurti kažką ypatingo, kas leistų geriau pažinti save ir tobulėti? Pradėjęs konstruoti plaustą ir vėliau, kurdamas kelionių plaustu projektą „RiverWorld“, suvokiau, kad tikrai darau tai, ką noriu. Man rūpi, kad laikas, kurį atostogaujantieji praleidžia plauste, taptų savotiška ir prasminga kelione į save. Tai tikrai nėra tokia kelionė, kai kompanija susirenka triukšmingai pasilinksminti, ir tiek. Laikas, praleistas plauste drauge su kitais bendrakeleiviais, kiekvienam iš jų galėtų tapti ir savotiška saviugdos stovykla. Šis projektas nėra tik mano asmeninių tikslų bei svajonių siekimas – noriu, kad Lietuvoje atgytų ir būtų puoselėjamas vandens turizmo kultūros paveldas, susijęs su upeivyste, kad atsirastų kuo daugiau konkurentų, kad būtų įgyvendinta kuo daugiau ir įvairesnių upeivystės projektų ir vizijų.“

 

Plauste, prie židinio…

Šią vasarą „Nemo“ plaukusieji buvo įvairaus amžiaus – nuo 12-os iki 60-ies ir vyresni. R. Žyla džiaugiasi, kad visa įgula – jo bičiuliai ir bendraminčiai, draugai, kurie norėjo patys plaukti, dalyvauti žygyje ir mainais – teikti savo paslaugas plausto keleiviams.

„Nemo“ kapitonas patikino: „Mūsų plaustas „teka“ kartu su vandeniu, tyla ir ramybe. Tai nėra kelionė, skirta ekstremalams. Kilus škvalui, turime spėti plaustą pririšti, langus užsidaryti – kad neprilytų ir neišpūstų visų rakandų ir daiktų. Ir tai vienintelis „ekstrymas“. ir šią vasarą keliautojai turėjo galimybę išsilaipinti lankytinose vietose, tokiose kaip Merkinės piramidė, Birštonas, Punia ir kitos; panorėję galėjo pramogauti vandens motociklu, vandens slidėmis ar baidarėmis – plaukti greta plausto, ar palikti plaustą – ir vėliau jį pavyti; keliautojams buvo surengtas ir gyvo garso koncertas, kuriame dainavo gera mano draugė Evita. O tie, kuriems norėjosi ramesnio, ne tokio aktyvaus poilsio – galėjo mėgautis saule, kaitintis, maudytis ir grožėtis kraštovaizdžiu, upės tėkme. Kelios dienos buvo lietingos, tad laiką leidome plausto viduje, prie dujinio židinio – niekas nesušalo ir nesušlapo.“

Konstrukcija ir jame įrengtais patogumais plaustas „Nemo“ gali būti prilyginamas 160 kvadratinių metrų dydžio viešbučiui/Asmeninio archyvo nuotraukos

 

Kitąsyk – iki pajūrio

Pasiteiravus apie artimiausius planus, Renatas aiškiai išdėstė, ko norėtų per kitų metų plaukimą: „Kad plaustas atsidurtų pajūryje: bent jau Uostadvaryje; o kaip puiku būtų pasiekti ir Kuršių neriją, Nidą! Kitąmet planuojame 10 grupių – išplauktume dešimčiai savaičių, taigi maždaug dviem su puse mėnesio, nuo birželio. Lietuvoje galima ilsėtis labai gerai!“

„Nemo“ svetingai priėmė ir sėkmingai paplukdė keliautojus jau trečią vasarą, ir Renatas, regis, net švyti iš laimės: jo svajonė išsipildė su kaupu: „Dabar plaustas ištobulintas taip, kad gali plaukti ir upe, ir ežeru, ir mariomis. Bet mūsų tikslas ir misija – pirmiausia garsinti būtent Nemuną. Dėl svajonių… Manau, kad svajonės gali būti dviejų tipų: vienos veda į akligatvį, o kitos turi milžinišką savirealizacijos potencialą. Galite svajoti apie prabangų automobilį, o galite sukonstruoti savąjį, kuriuo apkeliausite visą pasaulį. Tarp šių svajonių – milžiniškas skirtumas. Tiesą sakant, pačiam net ir dabar dar kartais sunku patikėti, kad man pavyko pastatyti šį plaukiantį namą… Pats plaustas nebuvo mano svajonė: aš paprasčiausiai norėjau paversti savo gyvenimą nuotykiu. Norėjau keliauti… Keliauti pačiu įsimintiniausiu būdu. Šiandien galiu pasakyti – jaučiuosi laimingas, nes gyvenu taip, kaip noriu, ir turiu naujų tikslų, svajonių.“

R. Žyla pridūrė, kad vienas savo svajonės nebūtų pasiekęs: jis yra dėkingas dideliam būriui žmonių, savo komandai: „Didelis ačiū mano broliui Gintarui Žylai, navigatoriui Ruslanui Lisovskij, „RiverWorld“ projekto inžinieriui Rimvydui Mikučioniui, patarėjui ir konsultantui Evgenijui Lisovskij, nuostabiam pirtininkui Egidijui Dapkevičiui. Ačiū Evitai Kantauskaitei-Žlabienei už puikiai suderintą logistiką; ačiū plausto „Nemo“ kulinarijos maestro Romui Ramanauskui; Auritai Stepanavičiūtei dėkingas už puikų rinkodarinį darbą. Ir išskirtinis ačiū – mano geram bičiuliui, „RiverWorld“ projekto dizaineriui Matteo Skrzypczak.

Taip pat esu labai dėkingas Švendubrės pasienio kontrolės punktui, Varėnos rinktinės vadovybei bei Kapčiamiesčio užkardos vadovybei už bendradarbiavimą, surenkant plaustą Nemuno pasienio kontrolės punkto prieplaukoje; dėkoju ir Kauno vidaus vandenų kelių direkcijai, „Kauno žiemos uostui“ už bendradarbiavimą, surenkant plaustą jų vidaus vandens baseine.“

 

Parengė Ramunė Žilienė