Minint Dzūkijos (Dainavos) metus, bibliotekoje pristatyta knyga apie Dainavos šventvietes

Šiemet sukanka 770 metų nuo Dainavos vardo pirmojo paminėjimo. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Dainavos žemė pirmą kartą buvo paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo akte, rašytame Livonijos ordinui. Su Dainavos žeme siejamas ir dabartinis Dzūkijos etnografinis regionas, jo dvigubas pavadinimas „Dzūkija (Dainava)“ yra įtvirtintas teisiškai. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas pabrėžti Dzūkijos (Dainavos) krašto reikšmę Lietuvos valstybės istorijoje, priėmė rezoliuciją 2023 metais minėti Dzūkijos (Dainavos) metus.

Tad labai simboliška, kad, minint Dzūkijos (Dainavos) metus, vasario 1 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Vykinto Vaitkevičiaus knyga „Dainavos žemės šventvietės: Varėnos rajonas ir Druskininkų savivaldybė“. Šį solidų, didelės apimties (daugiau nei 300 puslapių), gausiai iliustruotą sąvadą išleido Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. 2022 m. pabaigoje išleistas sąvadas yra Direkcijos projekto, kurį rengė, administravo bei valdė Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Blažulionytė, galutinis rezultatas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, sąvado leidybą finansiškai parėmė ir Druskininkų savivaldybė.

Knygos sutiktuvių renginį moderavo gamtosaugininkas, Sengirės fondo valdybos narys, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė, kurio profesinė veikla jau keletą dešimtmečių taip pat yra susijusi su Dainava.

Knyga atveria giluminius baltų religijos ir mitologijos paveldo klodus. Per šimtmečius po krikščionybės įvedimo daugelis šventviečių išnyko, o, keičiantis santvarkoms, kai kurios buvo ir sunaikintos. Šventviečių kompleksiniai tyrimai pradėti vykdyti praėjus keleriems metams po Lietuvos valstybės atkūrimo. Prisimindamas darbų pradžią, naujosios knygos autorius, šventviečių tyrėjas, archeologas ir žygeivis, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, minėto universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras V. Vaitkevičius papasakojo, kad prieš tris dešimtis metų literatūros apie šventvietes leidyba būtų buvusi neįmanoma, nes kultūros ideologų sąmonėje vešėjo sovietinės santvarkos suformuotas tautinio paveldo neigimas ir ignoravimas. Ieškant finansavimo šventvietėms išžvalgyti ir aprašyti, tekdavo įrodinėti, kad kiekviena baltų kulto vieta, pavyzdžiui, Raigardas, turi ne tik regimąją pusę, bet ir ne taip greit apčiuopiamą ryšį su bendruomene, kurį liudija žmonių vidiniai prigimtiniai kultūros veiksniai – mąstymas, jutimas, suvokimas, tikėjimas. Lemtingas proveržis įvyko 1998 m., V. Vaitkevičiui išleidus knygą apie senąsias Žemaitijos šventvietes. Vėliau šis mokslininkas išžvalgė, ištyrinėjo, po kruopelytę surinko duomenis ir aprašė kitų Lietuvos regionų šventuosius miškus, laukus, kalvas, medžius, akmenis, ežerus, pelkes, upes, šaltinius, daubas, įgriuvas ir olas. Turint gausią tyrimų medžiagą, 2020 m. kilo mintis parengti Dainavos žemės šventvietėms skirtą knygą. Kultūros paveldo specialistė D. Blažulionytė, įgyvendindama projektą, nenuilsdama sistemino turimą informaciją ir su didžiausiu užsidegimu tęsė naujos medžiagos paieškas.

Nepaprastą Dainavos krašte gyvenančių žmonių ir gamtos ryšį, čia tvyrančią ypatingą dvasią jau prieš daugelį metų yra pastebėjęs ir rašytojas Juozas Aputis, kai iš sostinės persikraustė į Zervynas. Jis yra teigęs, jog Dzūkijos tyla yra mistinė. Naujosios knygos autoriaus V. Vaitkevičiaus nuomone, Dainavos krašto išskirtinumą lemia faktorių visuma, o pirmiausia – aplinka, miškas. Juk miškas niekada nebūna vienas ir tuščias, čia lengva pajusti ryšį su anapusiniu pasauliu. Todėl neabejotina, kad Dainavos gamta daugelį įkvepia kūrybai. V. Vaitkevičius, dar 1998 m. pradėjęs nuodugniai tyrinėti Raigardą, sakė esąs tvirtai įsitikinęs, kad būtent regėjimai, kuriuos patyrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, žvelgdamas į Raigardo tolius ir slėnyje vingiuojančią Kubilnyčią, paskatino paveiksluose įvaizdinti šventas protėvių vietas.

Naujojoje knygoje aprašytos 245 šventvietės, iš jų – 199 atributai, esantys Varėnos rajone, ir 46 atributai, apskaityti dvidešimt devyniose Druskininkų savivaldybės vietovėse. Taip pat yra nurodytos šventviečių geografinės padėties koordinatės, matmenys, paskelbta daug archeologinių, istorinių, kalbinių, tautosakinių ir etnologinių duomenų, XVIII–XX a. žemėlapių iškarpų, schemų, piešinių ir nuotraukų.

Gausi ir įspūdinga knygos medžiaga patvirtina tiesą, kad dauguma šventviečių pavadinimų, kaip ir kiti vietovardžiai ir vandenvardžiai, nuo senų senovės išliko todėl, kad. išlaikant tradicijas, buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Knygos autorius akcentavo, kad šis sąvadas nėra paprasta fragmentų dėlionė, pasidžiaugė, kad į knygą pateko sunkiai atpažįstami, nelengvai pastebimi dvasiniai dalykai. Leidinio vertybė – autentiški, neredaguoti Dainavos žmonių liudijimai apie šventąsias vietas.

Knygoje – įdomybės apie Druskininkų kraštą

Knygoje pateikiama daug įdomios informacijos. Ar žinojote, kad Druskininkuose, šalia Gardino ir Raigardo gatvių sankryžos, Ratnyčios upelės krante, yra dauba, vadinama Karaliūno duobe, kurios žemę kažkada kareiviai šalmais sėmė, nešė į Raigardo slėnį ir ten supylė Šventkalnį? Ar girdėjote, kad 2022 m. pavasarį prie šios Karaliūno duobės buvo surastas iki šiol nežinomas Ratnyčios piliakalnis? Ar numanėte, kad Druskininkų aerodromo vietoje XIX amžiaus pabaigoje plytėjo apie 100 hektarų ploto Gojumi vadintas miškas? O kiek šventviečių yra dar ir Leipalingio bei Viečiūnų seniūnijose!

V. Vaitkevičius papasakojo, kad daugelis šventviečių yra išlikusių bajorų dėka. Išsilavinę ir turtingi žmonės turėjo dideles galimybes saugoti šventąsias vietas. Pavyzdžiui, Gojaus mišką, dunksantį Degėsių kaime, nuolat globojo toje vietovėje apsigyvenę bajorų Vaikšnorų palikuonys. Vykdant žemės reformą, dalis Gojaus miško buvo iškirsta, bet pavadinimas ir šventvietė išliko. Dar vienas bajorų palikuonis – Jonas Micevičius – tyrėjams parodė kitą Gojų, išsaugotą Miciūnų kaime. Druskininkiečiams plačiau žinoma šventvietė yra unikalus, vaizdingas Krivo kalnas Ricielių kaimo kaimynystėje. Prieš daugelį metų gamtininkas ir kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius kartu su fotografu Mindaugu Černiausku ieškojo to kalno ir jį aptiko. Tai apeigų, religinės ir dvasinės bendrystės kalnas, deja, kasmet žemėjantis, nes yra nukentėjęs nuo ilgalaikio arimo. V. Vaitkevičius ir D. Blažulionytė, sklaidydami prieškarinę Lietuvos spaudą, yra aptikę publikaciją, kad ant Krivo kalno, pasak mokytojo Antano Linkevičiaus papasakoto padavimo, kadais stovėjusi bažnyčia. „Šis kalnas – tai mūsų tautos turtas, labai svarbi vieta, nors šiuo metu pelnytai dar neįvertinta“, – sakė V. Vaitkevičius.

Paaiškėjo, kad naujojoje knygoje gausiausiai paminėti akmenys, mažiausiai – medžiai. Akivaizdu, kad medžių likimas neatsitiktinai būna sudėtingesnis nei akmenų, ežerų ar šaltinių, nes jį dažniau valdo žmonės. V. Vaitkevičius sakė, kad dėl pagarbos šventam medžiui kartais būdavo bijomasi pakelti kirvį prieš galingiausią medį – ąžuolą, bet vis tik daug medžių yra jau prarasta. Šalia Lipliūnų, buvusiame Butelionių kaime, dabar jau išnykusiame iš žemėlapio, augo milžiniškas ąžuolas. Jis buvo senas ir drevėtas, atrodė taip, kaip dabar atrodo ilgaamžis, apie tūkstantį metų skaičiuojantis Bartelių ąžuolas, dunksantis Dainavos girioje, netoli nuo Matuizų, vos už kelių kilometrų į šalį nuo plento Druskininkai – Vilnius. Jo bendraamžis Butelionių ąžuolas, kaip ir to paties vardo kaimas, deja, neišliko. Knygos autorius apgailestavo, kad šventviečių teisinė apsauga kol kas nėra sureguliuota.

V. Vaitkevičius, remdamasis ilgamete žygeivio praktika, patvirtino, kad žmones labiausiai domina šventvietės, susijusios su mistika, o gausiausios ekskursijos eina į tas vietas, kuriose pasakojama apie mirusiųjų pasaulį. Taip pat ir tarptautinės apklausos rodo, kad lietuviai didžiausią reikšmę teikia Vėlinėms, nes ryšys su mirusiais protėviais lietuvius stiprina ir teikia viltį.

Saugomomis teritorijomis besirūpinanti D. Blažulionytė sakė, kad, rengiant naująją knygą apie šventvietes, jai labiausiai rūpėjo, kaip susieti paveldą ir kultūrą, kadangi šventvietės apjungia šias dvi sritis. Ne mažiau buvo aktualu, kaip paskatinti žmones mylėti ir saugoti gamtą bei nepamiršti praeities. D. Blažulionytė taip pat pasidalijo savo įžvalgomis, kad Dainavoje, kaip niekur kitur, gausu vietų, susijusių su draugiškomis laumėmis. Tokių vietų apstu netoli Druskininkų – Norulių ir Kapiniškių kaimų apylinkėse. Kraštotyrininkai ekspedicijų metu pastebėjo, kad ir šiais laikais yra žmonių, tikinčių, kad prie šaltinių matė tikrų tikriausias laumes.

Renginio moderatorius M. Lapelė knygos sutiktuves užbaigė pasakojimu, kad ankstesniame susitikime su skaitytojais vienoje iš pristatomų senų nuotraukų V. Vaitkevičius netikėtai pastebėjo save, dar šešiametį vaiką, kai buvo užfiksuotas sėdintis ant akmens Liškiavoje, į kurią jis buvo atvykęs iš Kauno su tėvais, ir tuomet, nešiodamas čerpes, prasiskėlė galvą. „Liškiava pažanklino Jus ir susgrųžino in Dzūkijų tyrinėc šventviecų!“ – prabildama tarmiškai, tuojau pat smagią išvadą padarė bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, „cikrinė“ dzūkė. Savo ruožtu V. Vaitkevičius, tarsi patvirtindamas, kad draugystės su Dainava nutraukti neketina, pakvietė druskininkiečius vasario 12 d. dalyvauti žygyje, kuriame bus lankomos Perlojos apylinkių šventvietės.

Knygos leidybos projektą vykdžiusi D. Blažulionytė renginyje dalyvavusiam Druskininkų savivaldybės administracijos Turizmo, komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojui Antanui Urbonui perdavė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus Eimučio Gudelevičiaus padėką Druskininkų savivaldybei už paramą, puoselėjant ir saugant prigimtinės kultūros lobius.

„V. Vaitkevičiaus knyga „Dainavos žemės šventvietės: Varėnos rajonas ir Druskininkų savivaldybė“ turi ne tik pažintinę, bet ir didelę išliekamąją vertę. Ji bus aktuali ateities kartoms, nes atveria langą į vertybių pasaulį“, – renginį apibendrino bibliotekos direktorė Laima Žėkienė.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija