Leipalingyje šurmuliavo tarptautinis „Pasienio skonių festivalis“

Sekmadienį prie Leipalingio dvaro šurmuliavo Interreg V-A Lietuva-Lenkija bendradarbiavimo per sieną programos projekto Nr. LT-PL-2S-168 „Kultūros maršrutai be sienų“ tarptautinis „Pasienio skonių festivalis“. Jame dalyvavo ūkininkai ir kulinarinio paveldo puoselėtojai iš Alytaus, Lazdijų ir Druskininkų savivaldybių bei kaimyninės Lenkijos Palenkės regiono. Buvo pristatyti lenkų, totorių, žydų ir lietuvių tautiniai patiekalai. 

Šis festivalis yra paskutinis projekto „Kultūros maršrutai be sienų“ renginys, sutelkęs būrį darbščių ūkininkų ir gamintojų, puoselėjančių kulinarinį paveldą ne tik iš Lietuvos, bet ir iš projekto partnerių Punsko bei Šepietavo vietovių. Tačiau tai tikrai nėra paskutinė projekto veikla. Besidomintiems kultūra, istorija ir tautine kulinarija dar suteiksime progų patenkinti savo smalsumą.

Festivalio programą pasiūlė bendras projekto turinys. Esminis jo tikslas yra vietinio identiteto stiprinimas, regiono matomumo platesniu spektru formavimas bei turistų pritraukimas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Todėl buvo nuspręsta pasitelkti dar vieną svarbų tautinio paveldo objektą – kulinarinį paveldą. Šiame projekte jis yra lygiavertis kultūros ar istorijos objektams. Ir Lenkijoje, ir Lietuvoje gyveno, o ir šiuo metu gyvena įvairių tautybių žmonių.

Po Antrojo pasaulinio karo Leipalingyje totorių ir žydų bendruomenių nebeliko. Todėl festivalio metu, norėdami kad ir maža dalele prisiliesti prie jų kulinarinio palikimo, pakvietėme šių bendruomenių atstovus pristatyti savo tradicinius patiekalus.

Iš Punsko valsčiaus atvyko „Lietuvių užeigos“ savininkė Punske Aldona Wołyniec, kurios puikūs šakočiai puošė festivalio aplinką, džiugino ir kiti jos atvežti puikaus skonio skanumynai.

Žavėjo Šepietavo žemės ūkio konsultavimo centro ir asociacijos „Palenkės skoniai“ projekte dalyvaujantys ūkininkų Oksanos Tomaszewskos, Annos Sienkievicz, Marinnos Rogało, Alicijos Chim bei Bożenos Perkowskos mėsos, pieno bei duonos gaminiai ir daržovių sultys. Ūkininkų veiklą bei jų produktus pristatė Palenkės žemės ūkio konsultavimo centro Šepietave žemės ūkio agroturizmo bei kaimo turizmo skyriaus specialistė Joanna Czarkowska.

Lenkų virtuvės karštuosius patiekalus pristatė Lenkiškos virtuvės namai „Sakwa“. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pasirinkta pristatyti tradicinė fliakų sriuba su bigosu ir neįprastu, kulinarinio paveldo neprimenančiu sūrio pyragu yra mums puikiai žinomi, kaip ir Lenkijos parduotuvės. Tačiau fliakai, pagaminti iš jaučio skrandžio ir įvairiausių daržovių, liudija, kad žmonės čia sunkiai dirbo, todėl reikėjo sočiai pavalgyti, kad pastiprintų jėgas.

O paragavus kasdieninį bigosą, kyla mintis, kad tai – taupios šeimininkės patiekalas: prie troškintų kopūstų, pasirodo, galima dėti kiekvieną užsilikusį mėsos gabalėlį, kuris dar skanus, ir būtų nuodėmė jį išmesti. Juk kiekvienas maisto gabaliukas reikalavo įdėti nemažai sunkaus darbo. Subtilaus skonio, balansuojančio tarp saldaus ir sūraus, dailūs sūrio pyragaičiai priminė visai ne liaudišką, o dvaro kultūrą. Ir tai visiškai pagrįstai kelia mintį, kad paveldu gali būti ne tik dvaro architektūra, bet ir jo virtuvės kulinariniai receptai.

 

Laimos Rekevičienės ir Roberto Kisieliaus nuotraukos

 

Leipalingyje nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gyveno tik viena totorių Asanavičių šeima, kurios mūsų dienomis nebeliko. „Pasienio skonių festivalyje“ išvydus egzotiškus rūbus ir pajutus dūmo bei ant laužo verdamo maisto kvapą, spalvingus patiekalus, kilo mintis, kad Antrasis pasaulinis karas negailestingai sunaikino pačią spalvingiausią Lietuvos kultūros dalį. Totorių tradicinius patiekalus pristatė Subartonyse įsikūrusio privataus Lietuvos totorių buities muziejaus įkūrėja Liusia Gaidukevičienė, surinkusi puikią draugiją atstovauti savo bendruomenei.

Festivalio dalyviai ne tik pamatė egzotinius totorių tautinius drabužius, gražų tautinį šokį, bet ir išgirdo retai girdima totorių kalba atliekamų liaudies dainų. Visa tai festivalio dalyviams dovanojo septynerius metus gyvuojantis ansamblis „Ilsu“, kuriam ilgus metus vadovavo Almyra Trakšelienė. Apie totorių kultūrą bei istoriją ir bendruomenės veiklą Lietuvoje kalbėjo tautinių mažumų departamento atstovė doc. dr. Galina Miškinienė. Totoriškus patiekalus – šurpą bei plovą –  pristatė šiais metais Druskininkuose organizuoto tarptautinio plovo virimo festivalio pirmosios vietos laimėtoja – Nemėžio totorių bendruomenė. Jos pirmininkas Tairas Kuznecovas pristatė tradicinius totorių karštus patiekalus: tirštą, aštraus skonio ir sočią, rudeniui tinkančią sriubą, verdamą iš avienos ar jautienos bei įvairiausių prieskonių – šurpą. Tradicinis plovas dažniausiai verdamas būtent vyrų, šiek tiek nustebino švelniu skoniu, tačiau smagu buvo skanauti puikiai išvirtus birius ryžius su daržovėmis ir aviena. Koldūnai su kapotos mėsos įdaru ir bemiele tešla. Į juos gausiai dedama prieskonių, o ypatingai būtinas yra mairūnas. Mūsų gomuriui kiek neįprastas galėjo pasirodyti švelnaus skonio moliūgų ir mėsos pyragas. Labiausiai nustebino vestuvinis patiekalas čak-čak, gaminamas iš užminkytos ir atvėsintos tešlos. Suformuojami rutuliukai ir verdami aliejuje, išimami, aplaistomi medaus sirupu ir sudedami į formeles bei papuošiami gėlyte. Tai Kazanės totorių patiekalas.

Sunku būtų įsivaizduoti totorius ir be mums visiems taip pažįstamo bei visų pamėgto šimtalapio. Ši Lietuvai ištikima karinga tauta, buvusi LDK sienų saugotoja, pasižymėjo narsa, ištikimybe ir puikiu karo dalykų išmanymu. Todėl ir sekmadienį organizuotos šventės metu vaikai ir suaugusieji galėjo išmėginti akies taiklumą, šaudydami iš lanko.

Žydų tautiniai patiekalai mus nukėlė į Leipalingio turgaus aikštėje buvusią arbatinę, kurioje buvo galima nusipirkti subtiliai mielėmis kvepiančią bandelę ir puodelį karštos arbatos. Tačiau festivalio metu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės „Beigelių krautuvėlės“ projektų vadovė Dovilė Rūkaitė pristatė gausų naujametinį žydų 5799-ųjų metų išvakarėms ruošiamą stalą. Maca kneidelach – vištienos sultinys su macos kukuliais, kapotų kepenėlių paštetas, tepamas ant beigelių su ant viršaus dedamu raugintu agurku, apvalios šventinės chalos ir beigeliai, kuriuos kiekvienas panorėjęs galėjo prieiti ir pamėginti pasigaminti, o sugrįžęs – išsikepti namuose. Taip pat įdomus skoniu buvo prieš naujuosius metus ruošiamas žydiškas saldėsis imberlach, gaminamas iš  imbiero ir morkų.

Lietuvių tautinė virtuvė pakankamai įvairi ir spalvinga, o rudenį sunkiai įsivaizduojama ir be tradicinės grybų sriubos. Sunku buvo neparagauti nors ir kasdieniškų, tačiau skanių šviežių bulvinių blynų.

O štai edukacinė programa „Grikio kelias: nuo sėklalės iki stalalio“, kurią festivaliui pasiūlė Jovaišių bendruomenė, jaunuosius šventės dalyvius supažindino su grikio „gyvenimu keliu“, kvietė paragauti ne tik virtų grikių, bet ir švelnios grikių arbatos. Jodinėjimas žirgais taip pat buvo puikus užsiėmimas mažiesiems festivalio lankytojams.

Negalėjome nepasiūlyti Gražinos ir Arvydo Augų gaminamų skaniųjų brandintų sūrių bei Jolantos ir Algio Milių darbščiųjų bičių surinkto medaus.

Šventės svečius linksmino Druskininkų kultūros centro Leipalingio laisvalaikio salės folklorinis ansamblis „Serbenta“ (vadovė Aleksandra Petravičienė) ir Barčių kaimo folklorinis ansamblis (vadovė Ramunė Janavičiūtė).

Renginio pabaigoje festivalio svečiai gėrėjosi Birštono kultūros centro suaugusiųjų teatro nuotaikingu spektakliu pagal J. Tumo-Vaižganto pjesę „Žemės ar moteries“. Pagrindinio herojaus blaškymasis tarp meilės ir naudos vyko, geriant arbatą XX a. pradžios arbatinėje. Dėkojame visiems puikiesiems kolektyvams, režisieriui Rimantui Jacunskui ir aktoriams bei garso operatoriui Gintarui Babravičiui už gražią ir prasmingą dovaną festivalio svečiams.

 

Parengė Laima Žukauskaitė, projekto koordinatorė