L. Akelis: „Tikras lietuvis visada turi būti pasiruošęs ne tik mirti už Tėvynę, bet ir teisingai gyventi dėl Tėvynės“

Vasario 16-oji – nuostabi ir didi mūsų valstybės gimimo diena. Pasak filosofo, eseisto, visuomenės veikėjo Leonido Donskio, tai diena, kada antrąkart gimė Lietuva. Moderni Lietuva. Stebuklas, sukurtas idealizmo kupinų aušrininkų, varpininkų, Rusijos ir Lenkijos universitetuose išmokslintų inteligentų, patikėjusių, kad tokia Lietuva turi ir gali egzistuoti. Ir tų nepaprastų kaimo žmonių, neturėjusių kada filosofuoti ir diskutuoti, bet drąsiai stojusių ginti mūsų žemės, gyvenimo ir valstybės. Tikrų patriotų, apie kuriuos šiandien galime pasakyti viena ─ be jų Lietuvos valstybės nebūtų buvę.

Minint Nepriklausomybės kovų šimtmetį, paminklinį akmenį, perrištą Lietuvos vėliavos spalvų juostomis, atidengė meras R. Malinauskas, V. Kavaliauskas ir M. Akelis, pašventino kunigas E. Markauskas/Laimučio Genio nuotrauka

„Lietuva pavojuje“: į kovą be jokių dvejonių

1918-1920 metų kovos ─ tai ta istorinė pamoka, liudijanti, kad mes išlikome vien todėl, kad rėmėmės žmonėmis, kurių širdyse liepsnojo narsaus kario dvasia.

„Lietuva pavojuje!“. 1918 metų gruodžio 29 dieną, išgirdę šį oficialų vyriausybės kvietimą, paprasti Lietuvos žmonės, žemdirbiai, neragavę mokslų ir nepažinę rašto, atsiliepė ir savanoriškai stojo į kovą. Nuo 3 000 pirmųjų savanorių iki 40 600 karių išaugusi Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė bolševikinės Rusijos puolimą, bermontininkų priešiškus karinius veiksmus, įveikė lenkų kėslus prijungti Lietuvos teritoriją prie savo atkuriamos Lenkijos valstybės. Visi šie karai buvo pavadinti Nepriklausomybės kovomis. Ir kiek mūsų kariai apgynė žemės, tiek jos ir liko Lietuvos valstybėje.

Patiems apsigynus nuo priešų, atėjo ir diplomatinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas. 1920 m. Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai pasakė: „Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei“.

Paminklinis akmuo, skirtas 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų Druskininkų valsčiaus Vyties kryžiaus kavalieriams ir savanoriams atminti/Laimučio Genio nuotrauka

Uždek žvakutę ant savanorio kapo

Nei atskiras žmogus, nei valstybė šiandien negali užmiršti savo praeities. Užmiršę praeitį, negebėsime kurti  rytdienos. Prieš du metus, minint Nepriklausomybės kovų šimtmetį, vienoje iš gražiausių Druskininkų vietų, Nemuno pakrantėje, žurnalisto Viliaus Kavaliausko iniciatyva buvo atidengtas paminklinis akmuo, skirtas 1919-1920 metų Vyties kryžiaus kavalieriams ir Nepriklausomybės kovų savanoriams atminti. Jame iškaltos Druskininkų valsčiaus savanorių pavardės – Vyties kryžiaus kavalieriai Liudas Akelis, Juozas Katinskas, Bronius Rutkauskas, savanoriai Antanas Kalpokas, Kazys Kašalynas, Petras Peciukevičius, Antanas Vaškelevičius.

Ir tai ne vieninteliai Dzūkijos krašto kareiviai, už narsius žygius Tėvynės labui apdovanoti valstybės ir nusipelnę mūsų pagarbos bei atminties. Kiti atgulė Druskininkų miesto Ratnyčios senosiose ir naujosiose kapinėse, Leipalingio kapinėse.

Tai – žmonės, nuo kurių priklausė mūsų dabartis ir rytdiena. Žmonės, savo gyvenimo prasme suteikiantys dvasios stiprybės šiandien. „Tikras lietuvis visada turi būti pasiruošęs ne tik mirti už Tėvynę, bet ir teisingai gyventi dėl Tėvynės,“ ─ sakė Vyties Kryžiaus kavalierius Liudas Akelis.

Vasario 16-oji – data, kai turime švęsti ir atminti. Tad nepraeikime pro šias atmintinas vietas šiaip sau, tikslingai ir prasmingai stabtelkime, uždekime atminties ugneles, nes tai ne tik mūsų istorinė atmintis, tai ─ mūsų tautos ir kiekvieno mūsų atskirai stiprybės simbolis. Palaikykime ir tęskime druskininkiečių pilietinę iniciatyvą „Uždek žvakutę ant savanorio kapo“.

Šią svarbią dieną iškelkime valstybės vėliavas kuo aukščiau, tegul jos plazda ir ryškiai švyti trimis spalvomis: raudona – už tėvynę pralieto kraujo spalva, žalia — gyvybės spalva ir geltona, reiškiančia šio gyvenimo vaisių simbolį. Skleiskime visiems aiškią žinutę: „Šiandien diena, kai švenčiame nuostabią šventę, kai dėkojame Dievui ir istorijai už laisvą Tėvynę, už mūsų pačių buvimo prasmę.“

Druskininkų savivaldybės teritorijoje palaidoti Vyties kryžiaus kavalieriai

Liudas Akelis (1898-1986 m., palaidotas Druskininkų kapinėse). Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1919 m. sausio 9 d., paskirtas į 2-ojo pėstininkų Algirdo pulko ketvirtąją kuopą. 1919-1920 m. dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais: bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Apdovanojimui 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“  pristatytas „už narsumą ir ištvermę 1919 m. liepos 12 d. mūšyje ties Advitoniškėmis, kada savo ištverme ir šalta pažiūra į zvimbiančias priešo kulkas nuramino pradėjusius trauktis iš fronto kito dalinio kareivius”. Apdovanotas Savanorio (1929), Nepriklausomybės (1929) bei DLK Gedimino 3-ojo laipsnio (1934) medaliais. Dėl savo patriotinių pažiūrų ir nepritarimo valdžios planams buvo persekiojamas tarybinės valdžios, slapstėsi siekdamas išvengti tremties. Buvo gerbiamas už šviesuoliškumą, jautrumą nelaimės ištiktiems. Iš Vinco Kudirkos, Vydūno raštų sėmėsi minčių apie žmogiškumą, dorą, gyvenimo prasmę.

Antanas lvanauskas (1899-1947 m. mirė Vorkutoje, tremtyje neradus palaikų, amžino poilsio vieta laikoma Leipalingio kapinėse Ivanauskų šeimos kapas).

1919 m. vasaros pabaigoje pašauktas į Lietuvos kariuomenę dalyvavo kautynėse su bolševikais, kovėsi fronte prieš lenkus, 1920 m. malšino Kauno Auštosios Panemunės sukilėlius. Už narsą ir didvyriškumą bei ypatingus pasižymėjimus kovose prieš bolševikų dalinius apdovantas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Baigęs tarnybą kariuomenėje, stojo į Šaulių sąjungą, gynė Dzūkijos krašte nuo lenkų išpuolių kenčiančius žmones, dalyvavo ne vienose kautynėse, buvo sužeistas. Maskvai antrąkart okupavus kraštą, tapo pasipriešinimo judėjimo dalyviu, suimtas kaip partizanas. 1946 m. NKVD karo tribunolas nuteisė 15 metų katorgos ir 5 metams tremties, kur tardymų iškankintas mirė.

Juozas Medonas (1898-1976 m., palaidotas Leipalingio kapinėse).

Alfonsas Stankevičius (1900-1942 m., palaidotas Leipalingio kapinėse). 1928 m. gruodį kartu su trim draugais stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Paskirtas į kulkosvaidininkų kuopą, su pulku nužygiavo visą jo kovų kelią, dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Už narsumą mūšiuose su Tėvynės priešais apdovanotas „Vyties Kryžiumi“. Istorinėje medžiagoje patikslinama, kad ties Obliškių kaimu užėjęs bolševikų sparną, smarkiai jį apšaudė ir tuo padėjo kuopai sėkmingai žygiuoti pirmyn. Grįžęs į tėviškę, kartu su šauliais-partizanais ir gretimų kaimų vyrais gynė taikius dzūkų kaimus nuo siautėjančių lenkų partizanų, sutriuškino banditų lizdą Varviškėse. 1928 m. rudenį pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanoriu, apdovanotas Savanorių ir Nepriklausomybės medaliais.

Bronius Rutkauskas (1898–1980 m. , palaidotas Ratnyčios kapinėse). 1919 m. balandį pašauktas stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo karo žygiuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Gruodį už parodytą narsą (mūšyje kontrapuolimo metu operatyviai pristatė šaudmenis į pirmąsias pozicijas) apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Dėl suprastėjusios sveikatos paleistas namo, tapo šauliu-partizanu, kovojo su apylinkėse siautėjančiais lenkų partizanais. Bolševikinės okupacijos metu ne kartą buvo areštuotas, uždarytas į rūsį, kankintas. Šeima tik draugų dėka išvengė tremties.

Vyties Kryžius

Juozas Lekavičius (1898-1947 m., palaidotas Leipalingio kapinėse). Lietuvos kariuomenės savanoriu tapo 1919 m. sausį. Pasižymėjo kautynėse su bolševikais Zarasų apskrityje, kur kartu su kuopos kariais, smarkiai priešo apšaudomi, drąsiai gynėsi, atkakliai laikėsi savo užimtose pozicijose tol, kol priešas buvo atmuštas. Už bolševikų fronte parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Po tarnybos tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu, įstojo į Lietuvos tautininkų sąjungą. 1928 m. komisijos pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir apdovanotas Savanorių ir Nepriklausomybės medaliais. Bijodamas pokario kratų, paslėpė savo Vyties Kryžių į pliušinę kepurę, kuri dingo. Nors įtarė, kad ją nukniaukti galėjo bulvių kasėjos, dėl didelio pavojaus nesiryžo ieškoti.

Balys Ptakauskas (1898-1966 m., palaidotas Leipalingio kapinėse). 1918 m. gruodį savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo sunkiose kovose prie Alytaus su besiveržiančiais atėjūnais iš Rytų, prie Vilniaus su lenkais, už ką buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties  Kryžiumi su kardais. 1932 m. pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu ir apdovanotas Savanorių bei Nepriklausomybės medaliais, vėliau ─ Šaulių žvaigždės medaliu ir Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu. Sovietų okupantų buvo išvežtas į Vorkutos lagerius, o 1948 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Iš Sibiro grįžo tik 1957 metais. Tėvo pelnytus apdovanojimus šeima tarp dviejų tremčių paslėpė, užkasdama kaimynų darže. Deja, vėliau jau neberado.

Už suteiktą istorinę medžiagą apie Nepriklausomybės kovų savanorius dėkojame Druskininkų viešajai bibliotekai.

Parengė Ramunė Tarandė, DKC reklamos ir komunikacijos vyriausioji specialistė