Druskininkų kultūros puoselėtojai – Kultūros ministerijos premija

Druskininkų kultūros centro darbuotojų darbus puikiai vertina ne tik druskininkiečiai, kurorto svečiai, bet ir Lietuvos  kultūros politikos strategai, Vyriausybės specialistai. 

Praėjusį penktadienį nuotolinėje vaizdo konferencijoje laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas paskelbė 2020 metų Kultūros ministerijos premijų laureatus. Šios Kultūros ministerijos premijos yra pamatinės, nes skiriamos už veiklą, sudarančią mūsų kultūros pagrindą, rašoma Lietuvos kultūros ministerijos pranešime.

Druskininkų kultūros centro kultūrinės veiklos administratorė D. Žėkienė premija įvertinta už aktyvią, kūrybingą veiklą/DKC archyvo nuotrauka

Premija už aktyvią, kūrybingą veiklą kultūros centruose įvertinta ir Druskininkų kultūros centro kultūrinės veiklos administratorė Danguolė Žėkienė.

 „Danguolė Žėkienė darbe ir kūryboje profesionaliai derina tradicinės ir modernios raiškos formas, randa itin originalių sprendimų, skatina vietos bendruomenę dalyvauti kūrybinėje veikloje“, – sakė M. Kvietkauskas, pristatydamas laureatę.

„Druskininkai turi ilgametes kultūrines tradicijas. Ir nors kultūros puoselėjimas yra tikrai nelengva užduotis, tačiau šiandien Druskininkuose kultūra labai aktyviai vystoma, o kultūrinis gyvenimas įdomus ir intensyvus. Pandemija parodė, kokie kūrybiški, gebantys įveikti iššūkius yra kultūros srityje dirbantys žmonės. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi jais visais. Labai smagu, kad Kultūros ministerija pastebėjo ir įvertino Danguolės Žėkienės darbą. Nuoširdžiai sveikinu Danguolę su šiuo apdovanojimu ir linkiu sėkmingai tęsti savo darbus – daryti pasaulį gražesnį, o žmones – laimingesnius,“, – sako Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas.

Varomoji jėga ─ patirtis, meninis išprusimas, kūrybiškumas

D. Žėkienė Druskininkų kultūros centre (DKC) kultūrinės veiklos administratore ir direktoriaus pavaduotoja dirba jau 18 metų. „Sukaupusi daug patirties ankstesniuose darbuose, ji labai produktyviai įsitraukė į Kultūros centro veiklą ir tapo jo varomąja jėga bei energetiniu užtaisu“, – sakė DKC direktorė Rimutė Viniarskaitė.

D. Žėkienės veiklos spektras labai platus – kuria veiklos strategiją, planuoja ir veda renginius, rašo scenarijus, bendradarbiauja su rėmėjais, specializuojasi, rengdama ir įgyvendindama kultūros projektus, ypač daug dėmesio skiria tarptautiniams kultūros, meno, edukaciniams, socialiniams projektams, kuriuose dalyvauja Lietuvos ir užsienio menininkai.

„Užmezgėme glaudžius ryšius su Baltarusijos kultūros atstovais, kartu įgyvendinome daug projektų, kurių metu pristatėme šalių kultūrines vertybes, – pasakoja D. Žėkienė. – Tai suteikė neįkainojamų galimybių vietos amatininkams bei menininkams patobulinti savo kompetencijas, pasikeisti patirtimi, kūrybiškai, patraukliai ir profesionaliai pristatyti savo veiklas“.

Per pastaruosius penkerius metus D. Žėkienė kartu su kūrybiniu Kultūros centro kolektyvu inicijavo ir įgyvendino 18 kultūros projektų, kurie sugeneravo apie 280 000 tūkst. eurų. Didžioji dalis šių lėšų skirta Druskininkų krašto bendruomenių kultūrinių poreikių ugdymui, krašto tradicijų puoselėjimui, išsaugojimui ir sklaidai bei profesionalaus meno sklaidai.

Rengdama projektus ir organizuodama renginius, idėjomis ir siūlymais D. Žėkienė dalinasi su Druskininkų savivaldybe, kitomis Druskininkų suinteresuotomis įstaigomis, įmonėmis, verslo atstovais, bendruomenėmis, siekdama kuo daugiau jų įtraukti į bendras veiklas. Parinkdama atlikėjus ir renginio dalyvius, prioritetą pirmiausia teikia druskinininkiečiams, taip sudarydama jiems galimybes išreikšti savo gebėjimus ir išlaikyti artimą ryšį su gimtuoju miestu.

Pažadino vietos bendruomenių kūrybinį pradą

D. Žėkienei itin svarbus bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis. Ji džiaugiasi, kad vietos bendruomenės labai geranoriškos, entuziastingai priima siūlomas idėjas, kūrybiškai ieško naujų išraiškos formų, todėl su jomis labai smagu dirbti.

„Ieškome įvairių būdų ir galimybių vietos bendruomenės gyventojų kūrybiškumui ugdyti, todėl labai padeda ir visuomet noriai priimame Danguolės ir jos komandos siūlymus bei idėjas, įgyvendinant Druskininkų savivaldybės kaimiškų bendruomenių kultūrinio tapatumo iniciatyvas“, – teigė Druskininkų vietos veiklos grupės vadovas Alvydas Varanis.

Kultūros centras daug dėmesio skiria tautinio paveldo ir krašto identiteto išsaugojimui per kultūrinę prizmę. Poniai Danguolei norisi, kad renginiai būtų patrauklūs įvairioms amžiaus grupėms, todėl kartu su kolektyvu ir bendruomenėmis visada diskutuojama, generuojamos idėjos, ieškoma sprendimų, kaip tautinio paveldo aspektus integruoti į modernias išraiškos formas, tradicinius žanrus suderinti su šiuolaikinėmis technologijomis, išnaudoti netradicines erdves ar naujai apipavidalinti įprastas.

Vieni naudingiausių ir įdomiausių projektų, kuriuos pastaraisiais metais kartu su bendruomenių aktyvu inicijavo D. Žėkienė – „Verpstės festivalis Viečiūnuose“ ir „Jotvingių šventė Leipalingyje“.

Pirmasis projektas kuria unikalų regioninį produktą, susijusį su senosiomis archajinėmis tradicijomis ir senoviniu mediniu verpimo prietaisu – verpste. Tam surengtos specialios ir kryptingos veiklos, paremtos tautodailės ir etnokultūros tradicija: Verpstės pleneras, Viečiūnų folkloro ansamblio „Žemynėlė“ programos kūrimas ir kompaktinės plokštelės „Vai pekelėna pavieškelėna“ leidyba, Verpstės parodos, kūrybinė stovykla šeimai ir kita.

Suteikė naujų spalvų Leipalingiui, Švendubrei

Leipalingyje kuriamas savo turiniu ir esme unikalus ir išskirtinis regioninis produktas – Jotvingių šventė, skirta miestelio istorinio identiteto išaugojimui. Siekiant išryškinti Leipalingio vietovės unikalią istorinę atmintį, prisiminti jotvingių išgyventą praeitį, projekto „Jotvingių šventė Leipalingyje“ metu buvo įgyvendinos išskirtinės veiklos: 2019 m. sukurtas miuziklas „Nepriklausoma dvasia“, teatralizuota ekskursija „Jotvingių krašto legendos ir tikrovė“, „Žolinčiaus“ bei kiti. Projektas buvo tęsiamas ir šįmet. Apjungiantys istoriją, legendas, tradicijas, amatus ir menus renginiai sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir palaikymo. Į projektą aktyviai įsitraukė Leipalingio bendruomenė, savanoriškai prisidėjusi, įgyvendinant įvairias veiklas: unikalias edukacijas, jotvingiškus žaidimus, varžytuves.

Dabar sėkmingai įgyvendinamas ir D. Žėkienės kuruojamas, kartu su DKC kūrybiniu kolektyvu ir Švendubrės kaimo bendruomene inicijuotas projektas „Švendubrė – arčiau legendų“. Jo tikslas – ne tik didinti turistinį patrauklumą, plėsti turizmo paslaugų įvairovę, bet ir sukurti Švendubrės kaimo tapatumą atspindintį produktą – renginį „Švendubrėnų subata“, pėsčiųjų maršrutą „Navatna Švendubrė“, išleisti Švendubrės fotoalbumą, atidaryti fotografijų parodas „Ąžuolas“, „Švendubrė rūke“, įgyvendinti atviras medžio drožėjų dirbtuves, organizuoti šventinį projekto pristatymo renginį „Švendubrės diena“.

D. Žėkienė aktyviai dalyvauja, organizuojant valstybinių švenčių paminėjimus, Lietuvos pasakotojų konkursų, tautinių šokių festivalio „Kadagynė“, Prakartėlės pašventinimo, Kurorto šventės, kalendorinių švenčių – Joninių, Užgavėnių, Žemės dienos, Rudens šventės, Narcizų žydėjimo šventės ir kitus renginius, taip pat meno kolektyvų jubiliejinius ir kultūros produktų pristatymo renginius.

D. Žėkienė: „Tai kolektyvo įvertinimas, nes nieko niekada nedariau viena“

Nuoširdžiai sveikindami D. Žėkienę su garbingu apdovanojimu, paprašėme atsakyti į keletą klausimų apie garbingą apdovanojimą, savo darbą, naujų idėjų paieškas, mylimiausius projektus ir apie griežtą profesiją, kurią ji norėjo pasirinkti, baigusi mokyklą.

– Jūsų vykdomuose projektuose daug dėmesio skiriama Druskininkų savivaldybės bendruomenėms ir jų įtraukimui į kultūrinį gyvenimą. Kaip pavyksta bendruomenes įtraukti į renginių organizavimą?

– Labai svarbu sumažinti kokybiškos kultūros pasiekiamumo skirtumus Druskininkuose ir kaimiškose vietovėse, tačiau be finansinių lėšų tai yra neįmanoma. Savivaldybės biudžeto lėšų nepakanka, kad bendruomenėse galėtų būti organizuojami aukšto meninio lygio renginiai, profesionalaus meno atlikėjų koncertai. Ne visos bendruomenės turi žmonių, kompetentingų parengti meninius projektus ir juos įgyvendinti, todėl, glaudžiai bendradarbiaudami, kartu ieškodami finansavimo fondų ir programų, teikiame projektus ir džiaugiamės, kai gauname finansavimą. Jausdamos kultūros centro iniciatyvą ir pagalbą, bendruomenės tikrai labai noriai, savanoriškais pagrindais jungiasi ir kartu siekia optimalaus rezultato. Mums svarbu, KO reikia bendruomenėms ir KODĖL. Labai džiaugiuosi, kad bendruomenėse jau atsiranda žmonių, savarankiškai ieškančių finansavimo savo veiklai. Tikiu, kad patirties ir išminties jie sėmėsi iš bendrų veiklų su Druskininkų kultūros centru, VVG, Jaunimo užimtumo centru ir kitais.

– Kuo specifinis kultūrinis gyvenimas Druskininkuose? Kuo jis skiriasi nuo kitų savivaldybių? Kokie specifiniai iššūkiai kultūros darbuotojams, dirbantiems Druskininkuose?

– Kultūrinis gyvenimas Druskininkuose, kaip ir kituose Lietuvos kurortuose, tikrai yra labai specifinis. Pirmiausia – auditorija: vietiniai ir turistai (poilsiautojai). Organizuodami kad ir mažiausią renginį, galvojame apie tai, ar mūsų kūryba bus įdomi atvykstantiems, daug visko įvairiose pasaulio šalyse regėjusiems mūsų žiūrovams. Tenka sukti galvą, nuolat ieškoti įdomių sprendimų.

Antra – mūsų žiūrovas yra įvairiakalbis (išskyrus šiuos metus). Atsiranda iššūkis tokį žiūrovą ne tik pritraukti, bet ir iki galo išlaikyti renginyje. Taigi vėl tenka galvoti apie priemones ir metodus.

Trečia – nėra sezoniškumo. Kitų savivaldybių kultūros darbuotojai atostogauja vasarą, nes kultūrinis gyvenimas regionuose, mėgėjų meno kolektyvų veikla aprimsta. Tuo tarpu pas mus – pats darbymetis. Iki pandemijos vasaros metu Druskininkuose patys organizuodavome 2-3 renginius per savaitę, dalyvaudavome partnerių veiklose. Taigi vasarą tenka suktis ir atostogauti nėra kada.

Iššūkių daug, bet tokia yra mūsų kasdienybė. Džiaugiuosi, kad Druskininkų savivaldybės vadovai supranta kultūros svarbą mūsų kurorte ir skiria tam labai daug dėmesio bei lėšų. Atvirai pasakius, daugumos savivaldybių kultūros darbuotojai gali mums tik pavydėti. O mes stengiamės pateisinti vadovų lūkesčius. Aukščiausias renginio meninis lygis – ne tik vadovų reikalavimas, bet ir kultūros centro aksioma. Žinoma, pavyksta ne visada. Bet neklysta tas, kas nedirba. Svarbu laiku mokytis iš savo klaidų, o dar svarbiau – pripažinti, kad klydai.

– Koks projektas Jums arčiausiai širdies, kuriam atidavėte daugiausia jėgų ir gavote moralinį pasitenkinimą?

– Man įdomiausi projektai – Druskos plenerai „Druskos metamorfozės“. Man labai patinka stebėti, kaip kūrybingų žmonių galvose gimsta neįtikėtini meniniai sprendimai. Plenerų metu menininkai iš druskos kūrė ne eksponatus muziejams, o demonstravo kūrybos galią ir erdvę. Kai Pramogų aikštėje stuksendavo plaktukai ir kildavo druskos dulkių debesys, tai būdavo bohemiškos dienos. Ir niekam net nekildavo noras pretenduoti į aukštosios kultūros kūrėjus. Tiesiog vykdavo atviras kūrybinis procesas. Ir buvo gera.

Visada labai įdomu generuoti Kurorto šventės programos idėjas. Tai milžiniškas iššūkis, dažnai, pasibaigus šventei, privedantis iki ašarų. Kai viskas sklandžiai pavyksta, apima neapsakoma palaima.

Labai džiaugiuosi Jotvingių švente Leipalingyje. Tikiuosi, šis puikus miestelis įgijo savo prekinį ženklą. Svarbu, kad šią tradiciją ateityje būtų kam palaikyti ir puoselėti.

Žinoma, labai saugiai jaučiuosi scenoje, už kulisų, kai žinau, kad profesionaliai dirbantis kolektyvas daro viską, kad visus sumanymus išpildytume. Mano mąstymas yra labiau strateginis. Man visada įdomiau, ką reikėtų padaryti po mėnesio, po metų. O kas vyksta šiandien, man – jau užbaigtas procesas. Todėl ir įgyvendintos veiklos jau yra praeitis. Man įdomiau tai, kas bus. Ties tuo ir dirbu karantino laikotarpiu.

– Kodėl Druskininkams pavyksta laimėti lėšų kultūriniams projektams iš įvairių fondų?

– Manau, pavyksta ne tik Druskininkams pritraukti lėšų kultūrai. Stebiu kolegų veiklą ir džiaugiuosi, kad dauguma dirba kūrybingai, įgyvendina projektus ir viešina savo puikius rezultatus. Manau, tai yra kultūros specialistų kompetencijos ir darbo išmanymo rezultatas. Juk dauguma atvejų ekspertai vertina idėją. Jeigu pareiškėjas pats savo idėja tiki, patikės ir vertintojai.

– Druskininkuose yra nemažai tradicinių renginių, kurie vyksta kasmet. Iš kur semiatės idėjų, kad renginiai kasmet būtų vis kitokie?

– Visagalė kolegų visame pasaulyje patirtis. Štai iš kur ateina idėjos! Pasaulyje jau viskas yra sugalvota, sukurta, įgyvendinta. Reikia tik sumaniai idėją pritaikyti savo regionui, savo miestui, savo renginiui, savo finansinėms ir techninėms galimybėms.

Kaip matote, laiptelių daug. Ir ant kiekvieno idėja koreguojama, pritaikoma, kol pagaliau pavirsta sava ir unikalia. Tada smagu. Mūsų kolektyve generuojant idėjas vis išsprūsta „šitą jau darėm, šitą jau kvietėm“. Suprantama, dirbame jau 18 metų. Bet kartotis labai vengiame. Ir kopijuoti vengiame. Bet labai smagu, kai kopijuoja mus. Reiškia – pataikėm.

– Kultūros ministerijos apdovanojimas – pelnytas Jūsų ilgametės veiklos įvertinimas. Kuo šis apdovanojimas yra Jums svarbus?

– Man jis svarbus tuo, kad jį gavau, dirbdama Druskininkų kultūros centre. Tai – kolektyvo įvertinimas, nes nieko niekada nedariau viena. Mūsų kolektyvas – nuostabus! Visi darbštūs, kūrybingi, savo darbą išmanantys specialistai. Jaučiuosi kaip kumštyje.

Nes su jais augau, tobulėjau, jais visada pasiklioviau, žinau kiekvieno privalumus ir trūkumus. Ir jie žino mano. Tai labai svarbu, nes visi jaučiame, ko galime tikėtis ir kokius darbus nudirbti. Ar jaučiuosi verta? Ne. Man vis atrodo, kad darau tik tai, už ką man moka atlyginimą.

Na, jeigu dar už tai ir premiją gauni, smagu. Bet tai įpareigoja. Aš perfekcionistė, todėl teks dirbti dar daugiau ir kokybiškiau.

– Jei nebūtumėte kultūros darbuotoja, kokią specialybę būtumėte pasirinkusi?

– Būčiau tyrėja, kriminalistė. Baigusi vidurinę mokyklą, norėjau studijuoti teisę, bet labai ryžtingai mane atkalbėjo klasės auklėtojas, pareiškęs, kad į tokias specialybes priima tik vaikinus. Buvo 1980-ieji. Informacijos ir ryžto stoka sukėlė manyje tokį pyktį, kad aš, keršydama auklėtojui, įstojau į režisūrą. Auklėtojas gavo šoką (mat, mokyklą baigiau gerais pažymiais), o aš, besimokydama, pajutau, kad esu ten, kur mane „veža“. Kriminalistika liko tik filmuose ir knygose.

Beje, mano Zodiako ženklas yra Žuvys. Kažkada perskaičiau, kad Žuvys – geros teisininkės ar kultūros darbuotojos. Vadinasi, pataikiau. Jeigu būčiau tapusi teisininke, gal dabar būčiau generaline prokurore, bet man gerai ten, kur esu dabar, – Druskininkuose. Su šeima ir bendradarbiais, kurie jau seniai tapo mano šeima.

DKC informacija