Žakas Lipšicas. Pasaulio skulptorius augo čia…

DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS

Žakas Lipšicas prie savo bronzinio biusto

Po ilgų diskusijų su Gidų asociacija, aktyviais bendruomenės nariais, Druskininkų savivaldybė priėmė sprendimą kurorte įrengti mažosios architektūros elementus, kuriais bus įprasmintas Druskininkams nusipelniusių žmonių atminimas.

Kaip sakė Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, vieni iš pirmųjų, druskininkiečių sprendimu, bus pagerbti šeši žmonės: M. K. Čiurlionis – žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, gyvenęs ir kūręs Druskininkuose, K. Dineika – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, mokslininkas, Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos parko (dabar – K. Dineikos sveikatingumo parkas) kūrėjas, A. Dambrauskas – Druskininkų garbės pilietis, vienas žymiausių Lietuvos klasikinės literatūros vertėjų, Ž. Lipšicas – Druskininkuose gimęs skulptorius, žymus kubizmo atstovas, J. Pilsudskis – Lenkijos maršalas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis ir I. Fonbergas – Vilniaus universiteto profesorius, chemikas, ištyręs Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes.

Ta proga „Mano Druskininkai“ skaitytojus supažindins su Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusiomis asmenybėmis. Šį kartą pristatome pasaulinio garso skulptorių Žaką Lipšicą.

„Aš didžiuojuosi gimęs kaime, kurio žemę lietė jo kojos. Mūsų brangieji, nepamirštamieji Druskininkai!“, – taip 1972-aisiais, likus dvejiems metams iki mirties, paklaustas apie M. K. Čiurlionį, rašė kitas, ne mažiau garsus ir žinomas druskininkietis Žakas Lipšicas, Lietuvos žydų kilmės skulptorius, žymus kubizmo atstovas, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje, JAV, Izraelyje ir Italijoje.

Pasaulio autoritetas

Žakas Lipšicas 1946 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono ordinu, 1952-ųjų Georgo D. Wiedenerio memorialo Aukso medaliu, 1966-ųjų Niujorko meno akademijos Aukso medaliu, 1973 m. jis išrinktas Prancūzijos meno akademijos užsienio nariu. Jis – kelių Europos ir JAV universitetų garbės daktaras.

Druskininkai, Vilnius ir Paryžius – šie trys miestai turėjo didžiausios įtakos pasaulinio garso kūrėjui. Jis gimė 1891 m. pasiturinčio statybų rangovo Abraomo Lipšico (Lipchitz) ir Rachelės Leach Krinski žydų litvakų šeimoje. Tikrasis vardas buvo Chaimas Jakobas, Žako vardą skulptorius prisiėmė, persikėlęs į Prancūziją. Tėvai Druskininkuose turėjo viešbutį „Central“ Šv. Jokūbo gatvėje (dabar čia „Best Western Central“ viešbutis), iš kurio ir vertėsi. Šeimoje augo šeši vaikai – trys berniukai ir trys mergaitės. Jokūbas gimė pirmasis. Mokėsi vietos žydų mokykloje, Balstogės komercinėje mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. Mokėsi inžinerijos, tačiau pagrindinį dėmesį skyrė dailės studijoms Vilniaus piešimo mokykloje.

Į Vilnių iš Balstogės jis atvyko 1906 m. Čia apsisprendė dėl savo profesijos. Vilniaus aplinkos, tų „debesų ir barokinių bažnyčių bokštų“ jis niekada nepamiršo: „Aš gi Vilniaus bažnyčiose skulptūros išmokau“. Tada jis įsivaizdavęs, kad skulptūra turinti būti balta. Kaip Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stiuko lipdyba.

Modernaus meno sostinėje

1909 m., tėvui nežinant, Ž. Lipšicas išvyko mokytis dailės į Paryžių, į Ecole des Beaux-Arts ir Académie Julian. Čia jis susipažino su Diegu Rivera, Pablu Pikaso, Chuanu Grisu, taip pat su Amedeo Modiljaniu, Chaimu Sutinu ir Moze Kislingu, kitais kubizmo meno krypties kūrėjais. Finansiškai jį rėmė motina, vėliau „atsileido“ ir tėvas, tačiau po tėvo bankroto ir pačiam Žakui teko naktimis išvežioti vaisius, dirbti pagalbininku kitiems skulptoriams.

Kaip ir daugelis iš skurdžių štetlų atvykusių litvakų menininkų, siekdamas įsitvirtinti, Žakas buvo priverstas imtis atsitiktinių darbų: „Mes, kaip ir visi Monparnaso vargetos, traukdavome dirbti į geležinkelio stotį. Chaimas Sutinas, Osipas Cadkinas ir aš, kaip trys muškietininkai, dainuodami eidavome paprakaituoti, paplepėti gimtąja jidiš kalba, pajuokauti ir pasidalyti meno ir gyvenimiška patirtimi.“ Ž. Lipšicas niekuomet nepamiršo ne tik savo žydiškos kilmės, bet gimtosios šalies ir mėgo prisistatyti – „Esu skulptorius iš Lietuvos“.

1912 m. Žakas Lipšicas buvo grįžęs į carinę Rusiją atlikti karo tarnybos, tačiau buvo atleistas dėl silpnos sveikatos ir vėl sugrįžo į Paryžių. 1924 m. jis tampa Prancūzijos piliečiu ir susituokia su poete Berte Kissorer. Gyvena Bulonėje prie Senos, name, kurį jam suprojektavo architektas Le Korbiuzje.

Už Okeano

1930 m. Paryžiaus galerijoje „Renesansas“ autorius surengia pirmąją didžiulę savo parodą „Lipšicas 100 skulptūrų“. 1935 m. Ž. Lipšicas surengia reikšmingą parodą Niujorke, aplanko Sovietų Sąjungą, susitinka su broliu. 1936-1937 m. Ž. Lipšico darbams paskirta atskira galerija Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Jo skulptūra „Prometėjas“ laimi prizą.

1941 m. naciams pradėjus deportuoti žydus iš Prancūzijos į koncentracijos stovyklas, Ž. Lipšicui pavyko pabėgti. Jis su žmona išvyko į Jungtines Valstijas. 1941-1945 m. ten sukūrė „Maldą“, „Pavasarį“, „Piligrimą“, „Giesmių giesmę“, kelias „Prometėjo“ temos interpretacijas. 1946 m. Ž. Lipšicas vyko į Paryžių, tačiau persigalvojo ir liko gyventi Niujorke. Žmona liko Paryžiuje, o šeima iširo. 1948 m. Lipšicas vedė skulptorę Julą Halberstat.

Ryšiai su Lietuva

Gyvendamas užsienyje, nepamiršo jis ir lietuvių liaudies skulptūros – susirašinėjamuose su V. Vildžiūnu ir pokalbiuose vis prašydavo šį atsiųsti liaudies dirbinių nuotraukų. Kartą laiške yra išsitaręs, kad labai norėtų, jog, turėdama tokį liaudies meną, Lietuva tartų reikšmingą, universalų žodį skulptūroje. Pokalbiuose su kitu skulptoriumi, išeiviu iš Lietuvos Adomu Samogitu, netgi taip yra pasakęs: „Lietuviai gi skulptorių tauta. Lietuvos pakelėse kas kilometras stovi po kryžių, kurie apdėlioti tokios nuoširdžios išraiškos ir apibendrintų formų statulėlėmis“. Dar mėgo kartoti, kad „be lietuviškų šaknų“, nebūtų sukūręs „didžiųjų gyvenimo medžių“.

Kilęs iš Druskininkų

Modernaus meno galerijose Paryžiuje, Londone, Abu Dabyje ir vykstančiose parodose, garsiajame Sotheby‘s aukcione, kur kartais iš privačių kolekcijų vis dar galima įsigyti garsaus menininko darbų, po jais dažniausiai būna lakoniškas užrašas: „Jacques Lipchitz Lithuanian-French, 1891–1973“, arba Niujorko Metropolitan muziejuje prie darbų metrikų rašoma „Jacques Lipchitz (American (born Lithuania), Druskininkai“. Dubajaus parodoje lietuvaičiai pasakojo, matę dar trumpesnį užrašą „Jacques Lipchitz, Druskininkai“.

Pasaulinio garso skulptorius Jokūbas – Žakas Lipšicas ne vienoje užsienio enciklopedijoje vadinamas lietuviu. Gimtajame skulptoriaus mieste turime Ž. Lipšico muziejų, jo vardo skulptūrų parką, kuriame stovi 15 šalies skulptorių darbų, tačiau visos Lietuvos nacionaliniuose dailės rinkiniuose Ž. Lipšico skulptūros darbų nėra.

IN MEMORIAM

Žakas Lipšicas mirė 1973 m. gegužės 16 d. Kapryje, Italijoje. Po mirties jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti Jeruzalėje, Har a Menuhot („Atilsio kalne“) kapinėse. Paskutinę skulptūrą „Mūsų gyvybės medis“ užbaigė Lipšico antroji žmona, skulptorė J. Halberstat. Ji pastatyta Jeruzalėje, praėjus penkeriems metams po Ž. Lipšico mirties Skopo kalno – aukščiausios Jaruzalės kalvos viršūnėje.

Prisiminkime, ką apie savo kūrybą sakė pats autorius: „Savo ruožtu, aš tvirtinu, kadangi skulptūra iš esmės yra masių menas, tai galvoti ir kurti ją reikia ta dvasia. Didžioji skulptūra visais laikais buvo menas, kuriame kiekvienas randa kažką savita. Tačiau jeigu skulptorius galvoja apie mases, tai ir masės turi galvoti apie skulptorių: tik šio tarpusavio supratimo dėka menas gali būti didis“, – 1935 m. žurnalui „Cahiers d‘Art“ sakė Žakas Lipšicas.

Parengė Vilius Rekevičius

Šaltinis – Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus