Druskininkai sukvietė vestuvių tradicijų sergėtojus iš visos Lietuvos

Tris dienas ir tris naktis Druskininkuose aidėjo lamzdžiai, dundėjo būgnai, griežė kapelijos, skambėjo dainos ir trinksėjo šokiai, dirbo amatininkai. Mieste surengta 29-oji Dainavos krašto folkloro šventė, į kurią suvažiavo beveik 170 autentiško folkloro puoselėtojų iš įvairių Lietuvos regionų ir pristatė specialiai parengtas koncertines programas apie Dzūkijos ir kitų regionų senųjų vestuvių tradicijas, taip pat su vestuvėmis susijusią amatininkų kūrybą.

R. Kygienė džiaugiasi, kad praėjusį savaitgalį Druskininkuose surengtos folkloro šventės dalyviai labai domėjosi sodų rišimo edukacija / Gabrielės Marcinkevičiūtės nuotrauka

Šventėje dalyvavo nemažas būrys Druskininkų krašto muzikantų, dainininkų ir amatininkų bei tautodailininkų.

Viena iš jų – tautodailininkė, tradicinių sodų rišėja, edukatorė, pedagogė Jūratė Kygienė. Ji per šventę surengė sodų rišimo edukaciją, į kurią netilpo visi norintieji. O iš jos pasimokyti sodų rišimo meno specialiai atvyko visa vieno kaimo bendruomenė iš kaimyninio rajono.

Sodai užbūrė nuo vaiksytės

Jūratė Kygienė sakė, kad sodus riša jau tris dešimtmečius. Pradžioje jai tai buvo hobis, o vėliau tapo malonia kūryba. Susidomėjimas sodų rišimu atsirado vaikystėje, kai į rankas papuolė knygelė apie rankdarbius iš šiaudų, ten buvo nespalvota sodų nuotrauka.

„Mane sodai labai sužavėjo, bet aš nemokėjau to padaryti, nors ten buvo pridėtas aprašymas, kaip tas figūras padaryti. Buvau per maža ir neturėjau šalia žmogaus, kuris man paaiškintų. Tą knygelę atidėjau į šoną, bet vis kirbėjo mintis, kaip tai padaroma“, – prisiminė Jūratė.

Jos studijų specialybė buvo susijusi su braižyba, todėl sodų erdvinės figūros jai padėjo suprasti, kaip tuose soduose viskas sudėliota. Moteris prisimena, kad meistrės, iš kurios galėtų mokytis, neturėjo, bet nuvažiuodavo į seminarus ir mokymus, kur buvo mokoma rišti sodus. Taip po truputį ji įvaldė šį seną ir subtilų amatą.

„Tai yra tokia amato rūšis, kuri ilgai neišlieka. Tai – ne keramika, ne medis, sodų rišimo paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Kita vertus, kaip rodo praktika, sodai gali ilgai išsilaikyti. Kiek žinau, Dailės muziejuje vienas sodas buvo išsilaikęs 100 metų, man pačiai vieną savo sodą pavyko išlaikyti 25 metus.

Rugio šiaudas yra be galo tvirta medžiaga“, – pasakojo Jūratė. Jos teigimu, šiaudai, iš kurių rišami sodai, gali būti įvairūs. Senovėje buvo rišama ir iš kviečių, ir iš avižų, ir iš rugių ar nendrių.

Pasidomėjus, iš kur ji gaunanti šiaudų savo kūriniams, J. Kygienė pasakojo, kad iš pradžių ji šiaudų prašydavo tėviškėje, pas kaimynus, tačiau vėliau nusprendė, jog prašyti nebepatogu, tada pati pradėjo auginti rugius – nuo pasėto grūdo iki nupjauto šiaudo.

Sodai – gerovės simbolis

Kadangi J. Kygienės edukacija folkloro šventėje buvo siejama su vestuvėmis, pasidomėjome, kokią prasmę turi sodai vestuvių kontekste.

„Sodas buvo gerovės simbolis. Dovanojant sodą jaunavedžiams, buvo linkima gero gyvenimo ir tiesiog gerovės. Papuošimuose atsispindėdavo ir jaunavedžių figūros, ir paukšteliai – kuo daugiau papuošimų, tuo daugiau gerovės linkima jaunavedžiams. Kai jaunavedžiai parvažiuodavo iš šliūbo, jie tą sodą dar ir atsikovoti turėdavo. Sodai buvo dovanojami, gimus vaikui, taip pat per Kalėdas, per Velykas“, – pasakojo J. Kygienė.

Moteris teigė, jog domėjosi, ką apie sodus kalba fizikai, bioenergetikai, etnologai, atrado labai įdomių faktų: „Sodo prasmė – pasaulio modelio simbolis. Sodas, kaip ir pasaulis, sukasi, o geometrinės figūros jame susideda iš trikampių ir keturkampių. Trikampis reiškia dvasinius dalykus gyvenime, o keturkampis – materialinius. Žmogaus gyvenime turi būti viskas subalansuota ir dvasiniai, ir materialiniai dalykai. Jei linkstama į vieną ar kitą pusę, atsiranda disharmonija. Visos soduose esančios geometrinės figūros yra visiškai tos pačios, kaip ir audiniuose, kaip medžio drožiniuose. Tik sode jos sudėtos į trimatę erdvę.“

Tris dienas ir tris naktis Druskininkuose aidėjo lamzdžiai, dundėjo būgnai, griežė kapelijos, skambėjo dainos ir trinksėjo šokiai, dirbo amatininkai, šventės lankytojų dėmesio sulaukė amatų edukacijos / Gabrielės Marcinkevičiūtės ir Mariaus Dovidausko nuotraukos

Domisi jaunimas

Pasidomėjus, kiek laiko užtrunka surišti sodą, tautodailininkė sakė, kad, jei esi įgudęs, vidutinio dydžio sodą galima surišti per du vakarus: „Esu surišusi daug sodų, juos žmonės užsako dovanoms, žinia eina iš lūpų į lūpas, specialios reklamos nedarau. Jau dabar atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos edukacijoms. Kadangi dirbu mokykloje, tai mokau vaikus rišti sodus. Labai smagu, kad vis daugiau jaunimo domisi sodų rišimu, o kartais dovanoja vieni kitiems mano edukacijas. Tai labai džiugina.“

Moteris sakė, kad per praėjusį savaitgalį Druskininkuose vykusią folkloro šventę žmonės labai domėjosi sodų rišimo edukacija. „Ir moterys, ir vyrai mokėsi rišti sodus, klausė mano pamokymų ir uoliai rišo. Smagu, kad jiems pavyko“,– džiaugėsi J. Kygienė.

Mokė pinti kasas

Šventės dalyviai ne tik šokdino ir kvietė linksmintis vestuvių svečius, bet ir supažindino su senaisiais skirtingų Lietuvos regionų vestuvių papročiais, apeigomis, kurių ta proga būdavo atliekama gausybė.

Apie mergvakario tradicijas, apeigas, dainyno išlaikymą ir veiklų modifikacijas keičiantis kartoms papasakojo garsi lektorė, etnologė Gražina Kadžytė, pati bene pusšimtyje vestuvių buvusi pamergė ir svočia, pastaruoju metu konsultuojanti mergvakarių ir kitų vestuvinės rėdos apeigų organizatorius, besidominčius tautiškuoju paveldu.

Kokiais vestuviniais tradiciniais kostiumais dabindavosi dzūkai, papasakojo lektorė Asta Vandytė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė, tradicine tekstile besidominti jau beveik 4 dešimtmečius.

Apie tai, kaip anuomet kasas pynė mergaitės, merginos ir moterys, kūrybinėse dirbtuvėse „Supinsma kaselas“ praktinių užsiėmimų metu, sulaukusi gausybės savanorių ilgaplaukių merginų ir moterų, parodė etnologė Jolanta Balnytė.

Linksmino gausybė muzikantų

Kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose skleidėsi senųjų papročių esmė ir gelmės, nuotaiką kūrė folkloro ansambliai.

Atvykusieji į Pramogų aikštę galėjo smagiai dūkti ir šokti dvi dienas trukusiuose koncertuose „Kapelijų grajus“.

Norėjusieji jaukiai padainuoti ir pašokti ratelius tai galėjo padaryti K. Dineikos sveikatingumo parke, kuriame organizuoti „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai“. Popietę vedė aktyvus kultūros puoselėtojas iš Marcinkonių Jonas Bajoriūnas, o dainas kartu užtraukti pakvietė folkloro ansambliai „Stadałėłė“ (Druskininkai), „Kuršių ainiai“ (Klaipėda) „Verpeta“ (Kaišiadorys), „Raskila“ (Panevėžys), „Žeiria“ (Varėna), „Nova“ (Šakiai), „Dainuviai“ (Lazdijai), „Serbenta“ (Leipalingis) ir „Žemynėlė“ (Viečiūnai).

Šventės metu buvo galima ne tik pasilinksminti, bet ir gardžiai užkąsti. Visa Vilniaus alėja nuo pat Druskininkų bažnyčios iki Pramogų aikštės buvo nustatyta stalais, lūžtančiais nuo mugės gardumynų: ragaišių, saldžių kaštonų, grybukų, gal net bulvinių bandų, kąsneliais pjaustytos karštos mėsos, rasite ir skilandžių, dešrų, visokių vyniotinių.

Ypač daug šventės lankytojų dėmesio sulaukė amatų edukacijos „Procavok sanobiškai“. Čia buvo galima išmokti velti iš vilnos, nerti nėrinius, megzti pirštines, austi juostas, lipdyti dubenis, molines švilpynes, pasigaminti žalvarinį papuošalą, nusipinti odinę apyrankę ar išmokti rišti sodus.

„Norisi tikėti, kad šventės metu atgaivintos senosios vestuvių tradicijos sukels norą labiau pasidomėti savo krašto vestuviniais papročiais, o renginiuose apsilankę dabar labai išpopuliarėję vestuvių organizatoriai pasisems idėjų, kaip tuos papročius ir apeigas, ne tik duoną su druska ir šeimos židinio perdavimo ceremoniją, pritaikyti šiuolaikinėse vestuvėse“, – kalbėjo šventės organizatorė, Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė.

Parengė Laimutis Genys