Bibliotekoje susipynė trys meno rūšys: literatūra, fotografija ir skulptūra
Sausio 25-ąją Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje karaliavo ne tik knygos. Kaip dažnai atsitinka šioje įstaigoje, čia vienu metu susipynė net kelios menų rūšys. Žymūs švendubrėnai Teresė ir Juozas Šikšneliai tądien suvienijo literatūrą, fotografiją ir skulptūrą. Buvo atidaryta Teresės Šikšnelienės fotografijų paroda „Švendubrės ąžuolas“, pristatyta Juozo Šikšnelio naujausioji knyga „Jautrumo slenkstis“, eksponuojamas šio rašytojo literatūrinis kraitis bei šio kūrėjo išdrožtos medžio skulptūros. Druskininkų bendruomenė taip pat turėjo progą iš arčiau susipažinti su garbiais bibliotekininkais, bibliotekinio darbo žinovais: Juozas Šikšnelis daugelį metų vadovavo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai, o šio kūrybinio vakaro moderatorius Algis Petras Zurlys, dabar jau druskininkietis, – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai.
Žymūs švendubrėnai J. ir T. Šikšneliai bibliotekoje suvienijo literatūrą, fotografiją ir skulptūrą, o šio kūrybinio vakaro moderatorius buvo A. P. Zurlys (dešinėje) / Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Politinis trileris „Jautrumo slenkstis“ – jau dvidešimt septintoji knyga J. Šikšnelio bibliografijos sąraše. Jos siužetą, kurį inspiravo realus drastiškas įvykis – Švendubrės kapinių išniekinimas – autorius išplėtojo iki lietuvių ir lenkų tarpvalstybinio konflikto, istorinių nuoskaudų nagrinėjimo. Stebėtina, kad šio 2021 m. išleisto ir dėl pandemijos suvaržymų tik dabar pristatomo trilerio intriga netikėtai susitapatina ir su nūdienos aktualijomis: priešiškais kaimyninių tautų santykiais, hibridiniu karu prieš Europos Sąjungą. Knygoje narpliojamas įtemptas makabriškas planas, emocijų labirintai ir kulminacija, pakelta iki jautrumo slenksčio, sužavi ir klasikinio detektyvinio žanro mėgėjus.
„Detektyvo rašymas – man yra tarsi apsėdimas. Kai rašau, būnu visiškai laisvas, atsipalaiduoju. Rutuliodamas siužetą, atsiduriu paraleliniame pasaulyje, bendrauju su keliomis dešimtimis herojų, gyvenu jų gyvenimą. Laimingas būnu tik kurdamas, o ne sukūręs. Kai darbą užbaigiu, susiduriu su problema: o kurgi dėti tą kūrinį?“ – prisipažino rašytojas.
Tačiau kuklintis nevertėtų – Lietuvos rašytojų sąjungos nario J. Šikšnelio kūryba net 9 kartus yra pelniusi premijas ir apdovanojimus. Paminėtinos Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos, pastaroji buvo paskirta net du kartus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija premijomis yra įvertinusi J. Šikšnelio detektyvinius kūrinius. Šio rašytojo kūryba yra išversta į anglų, lenkų, slovėnų, rusų kalbas. Už kultūros puoselėjimą bei sklaidą J. Šikšnelis 2019 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Įvertinta ir profesinė veikla: J. Šikšnelis buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje bibliotekos direktoriumi, už reikšmingą indėlį įgyvendinant valstybinę kultūros politiką jam įteiktas Klaipėdos apskrities garbės ženklas.
Pagrindinį savo darbo įrankį kompiuterį J. Šikšnelis dažnai iškeičia į pjūklą, kirvuką, plaktuką, skaptuką ar kaltą. Daugelį akmeninių skulptūrų menininkas išrikiavo tėviškės sodelyje Švendubrės kaime. Dar tuomet, kai dirbo Klaipėdoje, skulptūromis papuošė Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos kiemelį ir kitas patalpas. J. Šikšnelio drožyba buvo eksponuota daugiau nei pusšimtyje parodų šalyje ir užsienyje. O dabar, T. ir J. Šikšnelių kūrybos vakare, renginio dalyvius džiugino keliolika nedidelių medžio skulptūrėlių. Išradingas drožėjas, pliauskoje įžvelgęs įdomias formas, sukūrė medinius personažus ir kiekvienam jų suteikė išskirtinį charakterį. „Pirmiausia įsižiūriu į medį, patikrinu, ar Motina Gamta yra jame ką nors užkodavusi. Renkuosi tokį, kuris man pašnibžda, kokią figūrą iš jo galėčiau išgauti“, – kūrybinės virtuvės paslaptis geranoriškai atskleidė J. Šikšnelis ir prasitarė, kad šiuo metu jau baigia skobti kaukių seriją.
Dzūkijos medžiai domina ir Teresę Šikšnelienę. O ypač – Švendubrėje, Raigardo slėnio pakraštyje, prieš T. ir J. Šikšnelių sodybos langus dunksantis vienišas plačiašakis ąžuolas, kuriuo galima grožėtis įvairiais metų laikais. Gausių stebėjimų rezultatus T. Šikšnelienė užfiksavo nuotraukose. Vertingiausios sugulė į ciklą, kuriame didingojo ąžuolo gyvenimas parodomas visais metų laikais. Bibliotekoje eksponuojama fotografijų paroda atskleidžia, kaip ilgaamžis medis galiūnas džiaugiasi vaiskia pavasario žaluma, vasarą gėrisi pagauta vaivorykšte, kovoja su žvarbiais rudens vėjais, snaudžia speiguotą žiemą. „Labiausiai man patinka nuotrauka, kurią dariau naktį“, – prisipažino autorė.
Meilę fotografijai T. Šikšnelienė, tikriausiai, yra paveldėjusi iš savo tėvo Konstantino Bužoko. Jis buvo žymus Žemaitijos fotografas. Teresė dažnai stebėdavo, kaip tėtė ryškina nuotraukas, o netrukus ir pati pabandė užfiksuoti buitinius vaizdus. Vėliau buvo matematikos studijos Vilniaus universitete, mokytojos darbas Klaipėdoje. Dėmesys meninei fotografijai sugrįžo prieš keletą metų. Taip gimė nuotraukų ciklai „Ąžuolas“, „Tekstūra, faktūra“ ir „Migloje“.
Renginio dalyviai gausiais plojimais padėkojo ne tik vakaro „kaltininkams“, bet ir Trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinio ansamblio „Vakarėjant“ (vadovė Virginija Šedienė) dainininkėms, surengusioms koncertą.
Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija