Atminimo ženklų M. K. Čiurlioniui niekada nebus per daug

DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS

Po ilgų diskusijų su Gidų asociacija, aktyviais bendruomenės nariais, Druskininkų savivaldybė priėmė sprendimą kurorte įrengti mažosios architektūros elementus, kuriais bus įprasmintas Druskininkams nusipelniusių žmonių atminimas.

Kaip sakė Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, vieni iš pirmųjų, druskininkiečių sprendimu, bus pagerbti šeši žmonės: M. K. Čiurlionis – žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, gyvenęs ir kūręs Druskininkuose, K. Dineika – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, mokslininkas, Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos parko (dabar – K. Dineikos sveikatingumo parkas) kūrėjas, A. Dambrauskas – Druskininkų garbės pilietis, vienas žymiausių Lietuvos klasikinės literatūros vertėjų, Ž. Lipšicas – Druskininkuose gimęs skulptorius, žymus kubizmo atstovas, J. Pilsudskis – Lenkijos maršalas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis ir I. Fonbergas – Vilniaus universiteto profesorius, chemikas, ištyręs Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes.

Ta proga „Mano Druskininkai“ skaitytojus supažindins su Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusiomis asmenybėmis. Pirmoji pažintis – su M. K. Čiurlioniu.

Tai buvo vienas iš nedaugelio žmonių šioje Žemėje, kurį drąsiai galima vadinti Palaimintuoju Genijumi! Žmogus, kuriam, kaip ir kitiems palaimintiesiems, tokiems kaip Rafaelis, Vincentas Van Gogas, Volfgangas Amadėjus Mocartas, Džordžas Baironas, Gijomas Apolineras, Gabrielis Garsija Lorka, Aleksandras Puškinas, Merlin Monro, Bobas Marlis ar Princesė Diana tebuvo lemta pabūti tarp mūsų labai trumpai – viso labo tik 36-erius metus.

M. K. Čiurlionis (1875-09-22–1911-04-10) ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-03-13– 1958-12-01) 1908 metais

Jis turėjo visas žinias ir galimybes kurti paprastą, gražią muziką, tačiau jautė, žinojo, kad vis tiek kažko trūksta, kažkas tarsi trukdo, kažkoks disonansas neleidžia sustoti, kad reikia skubėti, reikia pradėti iš naujo, nes Visata beribė…

Daug kelių

Jis galėjo būti bet kuo. Nuo vaikystės turėjo ekstrasensorinių, hipnotizavimo – įtaigos gebėjimų, gydymo galių, tačiau tuo nesinaudojo, gėdijosi ir netgi slėpė. Senasis Druskininkų vežikas Jankelis, laimindamas jį, palinkėjo, kad „taptų ministru, o jeigu ne, tai bent jau pašto viršininku“. Jis galėjo būti chorvedžiu ir vargonininku Druskininkuose, ramiai mokytojauti ir kurti. Galėjo būti Plungės orkestro vadovu, tačiau pasirinko studijas Varšuvos muzikos institute. Jam buvo siūloma tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau jis išvyko į Leipcigą, kur galėjo garbingai profesoriauti Leipcigo karališkoje konservatorijoje, tačiau jis grįžo į Druskininkus, vėliau išvyko į Varšuvą ir pasirinko dailės studijas. Vėliau buvo kelionės po Krymą, Kaukazą, Drezdeną, Prahą, Vieną, Niurnbergą ir Miuncheną. Autorius puikiai fotografavo, pats darė nuotraukas, eksperimentavo su vitroleumu, fluoro vandenilio rūgštimi, kūrė fluorofortus, mokė vaikus žaisti kamuoliu, fechtuotis rapyromis. Vilniuje suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, pats rašė dailės ir muzikos klausimais, įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti. Kai Lietuvoje dar buvo ankštoka, jis išvyko Į Peterburgą, kuriame, dalyvavo parodose Maskvoje, Peterburge, daug laiko skyrė simbolizmo, induizmo, vedų, kosmogonizmo, panteizmo įvairiausių kitų filosofinių krypčių studijoms. Ir visa tai per tą trumputį gyvenimą, o juk dar nė žodžio nepasakyta apie tai, ką jis sukūrė, ką paliko mums muzikoje ir dailėje, apie „visus savo esamus ir būsimus darbus paskirtus Lietuvai“, apie jo muziką paveiksluose, apie europietiškai simbolistinį ir visiškai originalų menų sintezės problematikos sprendimo būdą, jo sonatas, fugas, preliudus tapyboje. Ir šiandien, dainuodami lietuvių liaudies dainas, ne visada žinome, kurias iš jų užrašė, harmonizavo ir išsaugojo M. K. Čiurlionis.

Buvo geresnis

Jo draugas Vlodzimiežas Moravskis pasakojo: „Draugai be žodžių sutiko, kad Čiurlionis buvo jiems autoritetas. Jis turėjo kažkokią vidinę jėgą, kurią intuityviai pajusdavo kiti ir jai pasiduodavo. „…visi mes jutome, kad mūsų tarpe yra „nepaprastas“ žmogus, kuris pasižymi ne tik dideliu intelektu, bet ir stipria moraline jėga.“ „Niekados jis netroško pirmauti arba savo nuomonę kam nors primesti, tačiau diskutuodavo karštai. Būdavo ir tokių atvejų, kad brolis ginčo pabaigai atsisėsdavo prie fortepijono ir pradėdavo tyliai, lyg pats sau, improvizuoti. Tuomet pamažėl nutildavo kalbos, visi klausydavo kaskart vis labiau susikaupę, visus apimdavo kažkokia nekasdieninė nuotaika. Po to visi išsiskirstydavo, niekas nenorėdavo „išbarstyti perlų“, kiekvienas norėdavo išsinešti ir kuo ilgiau išlaikyti muzikos įkvėptą nuotaiką“, – rašė Jadvyga Čiurlionytė.

„Kai Čiurlionis buvo mūsų tarpe, mes visi buvome geresni. Šalio jo negalėjo būti nei blogo žmogaus, nei pikto jausmo. Jis kažkokią šviesą skleidė mūsų tarpe. Kiekvienas stengėsi būti geresnis“, – prisiminė jo mokinė Halina Volmanaitė.

Druskininkų miškas

„O koks nuostabus tas senasis Druskininkų miškas, kaip jį mylėjo Čiurlionis! Kokių vaizdų sukeldavo, kokių minčių įkvėpdavo nuotaikingas nepaliaujamas senų pušų ošimas“, – rašo Čiurlionio sesuo J. Čiurlionytė. „Ratnyčėlės krantais nuėjome iki Latežerio – nuostabūs krantai… vietomis būna panašu į pirmykščius, tai vėl laukiniai urvai,  jaunutės giraitės, na, žodžiu, puiku ir tas puikumėlis toks didelis, kad nieko negalėjau tapyti“, – į Ameriką rašo Čiurlionis broliui Povilui. Į tokias „indėnų ekspedicijas“ ar dailininkų „plenerus“ po Raigardo slėnį ar Ratnyčėlę Čiurlionis pasiimdavo ir brolius su sesėmis. Gamtoje suruošdavo balių, krimsdavo lietuvišką rūkytą kumpį, lašinius, mamos bulvinius blynus, baravykus ir rudmėses, nes visi kiti grybai išlepusiems tebuvo šungrybiai.

Čia – namai

Savo draugui Moravskiui iš Leipcigo M. K. Čiurlionis rašo: „Kartais ateina į galvą, kad gal būtų gerai taip sau besivaikščiojant leistis Nemuno kryptimi, link mūsų kalnelių, smėlynų, pušų. Ir koks būtų džiaugsmas!… Tiesą pasakius ėmiau pavydėti vyturiukams ir gandrams, traukiantiems sau į aną pusę. Kas žino, gal tas pats gandras pakalens man pasveikinimą Druskininkuose. Ech, geniuk, gaila, kad tu nežinai, kas yra vėl sugrįžti į gimtąjį kaimą. Jau tik varstas iki namų. Štai tuoj už miškelio. Vėl girdi pušų ošimą, tokį rimtą, tarsi tau kažką sakytų. Nieko taip gerai nesupranti, tik tą šlamesį. Miškelis išretėja, jau spindi pro šakas ežeras… O toliau ir namai, gandro lizdas, bažnytėlė. Viskas tas pats ir taip niekas nepasikeitė, kad valandėlę ir tau atrodo, jog grįžti iš kankorėžių karo su berniukais miške; o tas Leipcigas, Varšuva, sakytum, tik ilgas ir sunkus sapnas“.

Atmintis

Kalnuota plynaukštė, Prano Juozapo Žemės salyne labai primenanti jo paveikslą „Ramybė“, pavadinta Čiurlionio kalnais. Tadžikijoje esanti 5794 m aukščio Pamyro viršukalnė taip pat vadinama Čiurlionio viršūne, kažkur aukštai skrenda nedidukas, 8 km skersmens Čiurlionio asteroidas. Čiurlionio vardą po pasaulį nuo 1968 m. garsina Čiurlionio kvartetas.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune ir Čiurlionio namai Vilniuje, Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose, M. K. Čiurlionio vardo menų mokykla Vilniuje ir meno mokykla Druskininkuose, tarptautiniai jo vardo pianistų ir vargonininkų konkursai, į Druskininkus vedantis simbolinis 22 ąžuolinių stogastulpių „Čiurlionio kelias“, jo nuostabūs paveikslai kurorte ir daugybė jo vardu pavadintų gatvių visoje Lietuvoje – viskas įamžina garbingo Druskininkų kurorto ambasadoriaus atminimą. Juk, jeigu ne jo vardas, šiandien galbūt visai kitur skaitytume šias eilutes. Todėl atminimo ženklų niekada nebus per daug – turime tęsti tradiciją ir sukurti dar vieną M. K. Čiurlionio atminties ženklą.

Parengė Vilius Rekevičius