A. Oleinik: „Karantinas įkvepia naujoms veikloms“

Druskininkietis dainų autorius ir atlikėjas, instrumentalistas, įvairių muzikinių projektų nugalėtojas Anatolijus Oleinik su žmona Inga karantino laiką leidžia gimtajame kurorte, mėgaujasi gamta, miškais ir sako atrandantis vis naujų idėjų šiuo metu galimoms veikloms. Žinoma, menininkas labai pasiilgo scenos, žiūrovų, tačiau dabar ieško galimybių bendrauti su jais interneto erdvėse.

A. Oleinik sako labai pasiilgęs scenos ir gyvo bendravimo su žiūrovais/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Karantinas scenos žmones ilgam laikui paliko be koncertų ir susitikimų su žiūrovais. Kaip pačiam sekasi išgyventi karantiną?

– Pramogų sferai dabar tikrai liūdna. Labai pasiilgau koncertų ir renginių. Nuo pat pavasario nelabai galiu normaliai dirbti, todėl ir finansiškai liūdnoki metai buvo. Bet tuo pačiu teko ir daug ko naujo išmokti – transliuoti pasirodymus internetu, pasinaudoti įvairių socialinių tinklų galimybėmis. Juk dabar tai ir liko vienintelis būdas bendrauti su publika. Net muzikinius sveikinimus pradėjome transliuoti, nes žmonės užpylė prašymais tokiu būdu pasveikinti savo artimuosius. Visi yra pasiilgę koncertų, gyvai atliekamos muzikos. O mums tai vienas iš būdų išgyventi šiuo metu.

Šventiniu laikotarpiu, nors ir trumpai, siūliau žmonėms galimybę susitikti su Kalėdų seneliu ir sulaukti jo virtualių sveikinimų.

– Paprastai sunkiomis aplinkybėmis kūrybingiems žmonėms kyla įvairiausių netikėtų idėjų. Ar teko per karantiną imtis kokios nors naujos, neįprastos veiklos?

– Na, šiuo metu mums viskas nauja… Net kolegos, renginių vedėjai, pradėjo įvairias transliacijas internetu. Viskas ten persikėlė, viskas vyksta virtualiai.

Aš sumaniau internetu išilginės fleitos pamokas transliuoti. Dar norėčiau klasikinės muzikos kūrinių, kuriuos kadaise esu grojęs su Juozu Mikolainiu, įrašus sukurti. Mūsų kvarteto neliko, visi išaugo ir pasuko savais keliais, taigi norisi išsaugoti tai, ką darėme kartu. Ir dabar atsirado tam laiko. Įsirengiau studijėlę ir pamažu pradedu įrašinėti. Gal net pavyks įrašyti visą mūsų grotų kūrinių albumą – Vivaldžio „Metų laikus“, Oginskio „Polonezą“, „Nakties serenadą“ ir kitus. Kol nebuvo karantino, tokių minčių nekildavo – visada ir taip buvo apsčiai veiklos ir koncertų.

Dabar net saksofonų remontu susidomėjau. Laimė, šiais laikais yra galimybė internete rasti įvairios mokomosios medžiagos. Taigi pirmiausia pradedu tvarkyti savo saksofoną. Kas žino, gal senatvėje jau galėsiu meistrauti saksofonus?

Beje, per karantiną net žmona pradėjo mokytis naujų dalykų ir žada keisti specializaciją. Ją sudomino praktinė psichologijos pusė.

A. Oleinik mėgsta laiką leisti gamtoje ir vertina Druskininkų gamtos privalumus/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kas Jums, jaunam kūrėjui, suteikia stiprybės išgyventi atskirtį nuo žiūrovų?

– Manau, kad dabar vienintelis bilietas, suteikiantis galimybę pasiekti vienam kitą, – visagalis internetas. Juk dabar net mažai žinomi žmonės, kurie anksčiau sunkiai patekdavo į radiją ar televiziją, negalėdavo „prasimušti“ į muzikinius projektus, dabar gali išlįsti iš „šešėlio“. Jie tiesiog „persikėlė“ į internetą.

Atsirado ir humoristų, ir muziką kuriančio jaunimo, kuriems karantinas tiesiog padėjo labai išpopuliarėti.

Patys vartotojai ima keistis – žmonėms jau reikia interaktyvaus turinio. Taigi mūsų, menininkų, laukia iš tiesų naujas ir kitoks etapas.

Pastebėjau, kad tie, kurie nenuėjo dirbti į greito maisto užkandines ar dirbti taksistais, o liko prie savo instrumentų, per šį laiką sukūrė labai daug ir įdomių dalykų. Manau, kad jie net tapo ryškesni, kaip menininkai ir atlikėjai.

– Išeitų, kad karantinas turi ir gerųjų pusių?

– Taip, išeitų, kad turi. Mes iš neturėjimo kur dėtis pradėjome atgaminti ir primirštus dalykus. Vieni atnaujino informacinių technologijų žinias, kiti net pradėjo kurti kompiuterinis žaidimus ar programas.

Ir ko tik dabar netenka daryti! Tapo populiaru imtis interneto verslo, atidaryti interneto parduotuves. Manau, kad tai išliks ir ateityje. Manau, kad per karantiną bus sukurta daugybė kūrinių – dainų, vaizdo klipų, tapybos darbų. Kai tik baigsis karantinas, žiūrovai galės išvysti daug naujos kūrybos.

Žinoma, baisoka, kad per daug įprasime prie virtualaus bendravimo. Jaučiasi toks atšalimo momentas, dabar žmonės tarsi slepiasi po kaukėmis. Daug laiko praleidžiama, naršant internete. Užsiplieskia įvairios diskusijos – vieni už kaukes ir skiepus, kiti – prieš… Daug įvairiausių komentarų. Bet, viliuosi, kad žmonės išmoks vėl nuoširdžiai bendrauti, pradės vertinti, ką kalba, kodėl kalba ir su kuo kalba. Nes bus pasiilgę.

– Socialinėje erdvėje žmonės užsisako paties atliekamas dainas ir stengiasi jomis nudžiuginti savo draugus ar artimuosius. Kaip gimė mintis imtis muzikinių sveikinimų?

– Dirbti šventėje yra ir pačiam šventė. Beveik kasdien įrašinėju vaizdo klipukus, sveikindamas po visą pasaulį išsibarsčiusius tautiečius gimtadienio, Valentino dienos ar kitomis progomis. Žmonės mėgsta dainas, nori jas išgirsti ir nori, kad jos būtų skirtos konkrečiam žmogui konkrečia proga. Beje, tai nėra mano paties iniciatyva. To pageidavo mano kūrybos gerbėjai, tie, kurie seka mano veiklą socialinėje erdvėje.

Taip ir gimė nauja programa – muzikinis sveikinimas. Kaip pats juokauju, geriausia dovana, sudainuota kaip daina… Sulaukiu laiškų iš Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje gyvenančių tautiečių, kurie yra atskirti nuo artimųjų ir nori juos pradžiuginti mano atliekamomis dainomis. Jie patys parašo sveikinimą, išsirenka dainą, man belieką ją atlikti. Namų sąlygos, žinoma, man nesuteikia didelių galimybių, bet dainas atlieku, akomponuodamas gitara.

– Kaip Jūs su žmona Inga leidžiate karantiną? Ar svarbu, kad gyvenate Druskininkuose ir turite galimybę mėgautis bent jau gamta?

– Naudojamės Druskininkų teikiamais privalumais. Esame druskininkiečiai, labai mylime gamtą, taigi vaikštome po miškus, ten vedžiojame šunį.

Manau, kad druskininkiečiai – labai laimingi žmonės. Juk gyvename tokioje gražioje vietoje. Čia visada galima rasti laiko pasivaikščioti. Kad ir vienam. Pabūti tarp apsnigtų pušų, pakvėpuoti tyru oru, praskaidrinti savo mintis ir net pasisemti idėjų kūrybai.

– Apie ką dabar dažniausiai pasvajojate?

– Na, dabar labiausiai svajojame apie koncertus ir gyvus susitikimus su žiūrovais. Ir švenčių pasiilgome, ir renginių organizavimo. Aš labai pasiilgau repeticijų, grojimo su grupe, naujų dainų ruošimo. Pasiilgau Druskininkų orkestro, kuriame dažnai tekdavo groti. Norisi bendrauti, norisi žmonių, norisi jų šilumos. Juk mes esame žmonės, taigi mums tikrai reikia visų šitų dalykų.

– Kokių naujienų turite savo muzikos gerbėjams?

– Pradėjau internete prekiauti savo muzika, mažiau jos įkelti į YOUTUBE kanalą. Paskutinę dainą, kuri sėkmingai sukasi radijo stoties „Lietus“ topuose, galima rasti mano elektroninėje parduotuvėje anatolijusolenik.lt

Tikiuosi klausytojų sąmoningumo. Norėčiau pamažu savo muzikos gerbėjus ir visus žmones pratinti prie to, kad už kūrybą irgi reikia mokėti. Ir ypač dabar, kai koncertų nėra, o kūrėjams išgyventi reikia. Tai būtų ir gražus žiūrovų bei klausytojų gestas, ir parama menininkui. Juo labiau, kad mane, mano veiklą, naujų dainų atsiradimą galima paremti pagal galimybes, pradedant keliais eurais…

Labai tikiuosi, kad išliks ir dar labiau išsiplės mano kūrybos gerbėjų ratas. Jų palaikymas ir parodymas, kad jiems patinka mano kuriama muzika, suteikia motyvacijos ir dar labiau skatina kurti naujas dainas.

Kalbino Laima Rekevičienė