Jonas Šimonis: „Džiaugiuosi sugrįžęs į Druskininkus ir galėdamas dirbti su vaikais“

Druskininkų Jaunimo užimtumo centro administratorius ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos renginių organizatorius Jonas Šimonis sako vaikystėje šiek tiek išgyvenęs, kad tėvai jį pavadino tokiu vardu, tačiau šiandien savo vardu jis didžiuojasi ir kitokio nė neįsivaizduoja. Jis sako, kad Jono vardą turėjo visi jo tėčio giminės vyrai, todėl šis vardas jam įgavo ypatingą reikšmę.

Nors tradicinių Joninių apeigų J. Šimonis nepraktikuoja, vis dėlto draugų nupintas Joninių ąžuolo  vainikas jį kasmet pradžiugina.

Šįkart Joninių išvakarėse Jūsų laukia pažintis su jaunu ir energingu druskininkiečiu J. Šimoniu, kuris po studijų kartu su žmona Gintare sugrįžo į Druskininkus, čia kuria gyvenimą ir stengiasi padaryti daug naudingų darbų, kad jo gimtasis miestas klestėtų.

J. Šimonis: „Mūsų giminėje Jono vardas perduodamas iš kartos į kartą“ / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Dabar Jono vardą tėvai savo atžaloms suteikia vis dažniau. O kai pats buvai mažas berniukas, ko gero, nedaug bendravardžių turėjai. Ar vardas Tau patiko?

– Kai buvau vaikas, dėl savo vardo kartais būdavo nesmagu – tuo metu Jono, Petro ar Juozo vardus turėdavo jau solidūs dėdės, bet ne maži berniukai. Bet palaipsniui mano vardas man vis labiau patiko ir tapo tikrai mielas. Mane vaikystėje juk ne Jonu, o Jonuku vadindavo.

Mūsų giminėje šis vardas perduodamas iš kartos į kartą. Šį vardą turėjo mano prosenelis, senelis, tėtis, juo tėveliai pavadino ir mane.

– Tai turbūt Joninės Jums – ypatinga šventė? Ar turite kokių Joninių šventimo tradicijų?

– Iš tikrųjų mūsų šeima visada labai brangino kartu praleistą laiką. Neįkainuojamas mums visų susibūrimas gamtoje – mes visi labai mylime gamtą. Taigi ir per Jonines važiuojame į gamtą, dažniausiai – su palapinėmis prie ežero. Dabar į iškylas gamtoje pakviečiu ir draugus. O kadangi ir tėvai yra kaip draugai, tai visi kartu susirenkame. Šventėje dalyvauja ne vienas Jonas…

– Ieškote paparčio žiedo?

– Na, neturime tokių gilių tradicijų – per laužus nešokinėjame, paparčio žiedo neieškome. Bet visada malonu, kai draugai nupina ąžuolo lapų vainiką, pasveikina. Stengiamės išlaikyti tradiciją visiems tą dieną išvažiuoti į gamtą.

– O kokios šiemet bus Tavo Joninės?

– Kadangi įsigijome būstą, norėtųsi įkurtuvių šventės. Ko gero, ją kartu su Joninėmis teks švęsti prie Latežerio ežero, gamtoje…

Pasikviesime artimiausius žmones – savo ir žmonos šeimas, draugus, pasistatysime palapines.

Vyrai gaudys žuvį, moterys virs žuvienę, uogausime. Pratęsime Joninių šventės tradiciją, linksmai leisdami laiką gamtoje.

– Druskininkai taip pat apsupti gamtos, gal todėl po studijų sumanei sugrįžti gyventi į gimtąjį miestą?

– Man niekada nepatiko dideli miestai. Studijavau Šiauliuose, teko pagyventi Vilniuje, bet nė vienas iš jų netraukė. Susipažinę su tada dar būsima žmona Gintare, kuri irgi kilusi iš Druskininkų, supratome, kad abu labai mylime savo gimtąjį miestą. Taigi, be didesnių svarstymų atsikraustėme gyventi čia.

– Ir, kaip jaunas žmogus, pasirinkai dirbti su jaunimu, įtraukti jį į sportines veiklas?

– Esu baigęs pedagogikos mokslus, taigi dabar turiu galimybę praktiškai įgyvendinti teorines žinias. Pasirinkau studijuoti kūno kultūrą, nes sportas mane lydėjo visą gyvenimą. Studijuodamas pamačiau, kiek visko galima padaryti.

Iki tol dalyvaudavau mano mamos (Jelena Šimonienė – diabeto klubo „Atgaja“ vadovė – aut. past.) organizuojamose vaikų diabeto stovyklose, daug bendravau su vaikais, prie tokio darbo jau buvau pratęs. O dabar įgytos žinios praverčia Druskininkų JUC organizuojamose vaikų vasaros stovyklose.

Mane visada žavėjo futbolas. Gal todėl, kad mano tėtis visada žaidė futbolą, mane vesdavosi drauge. Labai daug motyvacijos suteikė mokytojas Vytautas Kapčius, subūręs futbolo komandą ir pradėjęs populiarinti šį žaidimą Druskininkuose. Kadangi mane futbolas lydi nuo mažens, man svarbu, kad ši sporto šaka sėkmingai gyvuotų mūsų mieste. Dalyvaujame Alytaus apskrities čempionatuose, bandome pritraukti kuo daugiau jaunimo.

Norisi, kad jaunuoliai sportuotų, o ne tik leistų laiką prie kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranų.

Kol nebuvo JUC stovyklų, dirbau su 7-12 metų vaikais, organizavau jiems veiklas, stengiausi sudominti juos įvairiomis estafetėmis, kad jie daugiau judėtų, o jų gyvenimas būtų sveikas ir judrus.

J.Šimonis: „Organizuojant stovyklas, man svarbiausia padaryti viską, kad vaikui būtų smagu ir veikla jam patiktų“ / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar vaikai noriai dalyvauja stovyklose? Į ką labiausiai akcentuojamas dėmesys, organizuojant JUC stovyklas?

– Manau, kad vaikams būna smagu. Žinoma, reikėtų klausti jų pačių ar tėvelių. Bet atsiliepimai buvo tikrai geri.

Pagrindinis dalykas stovyklose – vaikas turi būti laimingas! Jeigu vaikui bus smagu, tai ir tėvai bus patenkinti. Labai svarbu, kad pavyktų užmegzti ryšį tarp pedagogo ir vaiko. Tada stovykla bus sėkminga. Vaikai viską labai jaučia, todėl svarbu, kad pedagogui pačiam būtų įdomu tai, ką jis daro. Jeigu bus abipusis ryšys, viskas bus gerai.

Stovyklos vadovas nėra vien tik mokytojas, jis turi būti ir vaikų draugas, pelnyti jų pasitikėjimą ir skatinti juos laikytis taisyklių. Svarbiausia, kad vaikas matytų, jog tu viską darai nuoširdžiai.

– O kokios būna Tavo rengiamos stovyklos?

– Mes organizuojame cukrinio diabeto stovyklas ir stengiamės parodyti vaikui, kad šią ligą galima „prisijaukinti“ ir gyventi visavertį gyvenimą. Būna, atvyksta vaikai, nusiminę, kad jiems vieno ar kito dalyko negalima. Tada parodai, kad proto ribose viskas galima, ir yra daugybė variantų, kaip galima tai padaryti.

Man svarbiausia padaryti viską, kad vaikui būtų smagu ir veikla jam patiktų. Taigi nuolat tenka ieškoti naujovių – juk šiuolaikinį vaiką sudominti gana sunku. Kai organizuoju stovyklas, nubrėžiu aiškias taisykles. Svarbiausia iš jų –punktualumas, taip pat draudžiami bet kokie keiksmažodžiai. Už minutę pavėlavimo ar keiksmažodį jaunuolio laukia 10 atsispaudimų. Tos pačios taisyklės galioja ir man. Jeigu pavėluosiu, taip pat darysiu atsispaudimus. Kartais vaikai net laukia, kol pavėluosiu, kad pamatytų, kaip juos darau. Bet visi žino – taisyklės tikrai galioja visiems!

– Pats, Jonai, esi puikus pavyzdys to, kad diabetas netrudo gyventi visavertį gyvenimą.

– Su mama kartu mokyklose skaitome paskaitas ir kalbame apie diabetą, norime moksleivius supažindinti su šia liga. Aš kalbu iš savo patirties: gimiau sveikas, susirgau, būdamas šešerių, bet dariau viską, kad ši liga man netrukdytų gyventi. Visada sportavau, baigiau studijas universitete, turiu nuostabią žmoną. Viską galima padaryti, jei tik pasistengi. Žinoma, visada su savimi tempiesi ir tą „draugą“ – cukrinį diabetą, bet svarbiausia su juo susigyventi – tada jis nebus toks baisus, kaip atrodo.

– Dirbi mėgstamą darbą, jam skiri nemažai laiko. Ar lieka laiko pomėgiams?

– Gamta yra mano didžiausias pomėgis. Laukiame, kol grybų sezonas prasidės – mūsų šeima yra tiesiog „pamišusi“ dėl grybavimo. Mėgstu žvejoti – tai labiausiai padeda „persikrauti“ po darbo su dokumentais. Su žmona mėgstame dviese išvažiuoti su palapinėmis į gamtą. Tarsi pabėgi nuo visko ir mėgaujiesi laiku sau.

Džiaugiuosi, kad mūsų pomėgiai sutampa. Žmona sakė, kad su manimi visada jaučiasi saugi, todėl galime važiuoti bet kur. Man tai labai svarbu.

Labai džiaugiamės ir puikiais santykiais su mūsų abiejų tėveliais. Vieni kitiems bandome visada padėti, palaikyti.

J.Šimonis džiaugiasi ypatingu ryšiu su savo žmona Gintare / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kas labiausiai Jūsų šeimą suartina?

– Ko gero, mano šeimą labai suartino vaikystėje mūsų su broliu patirtos sveikatos problemos. Visada norėjosi padėti negalią turinčiam broliui Robertui. Mane visada žavėjo labai stiprus mano tėvų ryšys, jie visada buvo vienas kitam ramsčiu. Labai gerbiu savo tėtį – jis vedė mamą, kai ji jau turėjo neįgalų sūnų, prisiėmė visą atsakomybę ir jį užaugino. Mano liga tėveliams buvo antras iššūkis, tačiau ir jį jie, surėmę pečius, atlaikė. Jie didžiuojasi mumis, o mes irgi jais abiem žavimės.

– Kas Tau gyvenime svarbiausia? Kokios didžiausios Tavo vertybės?

– Vis dėlto, mano manymu, svarbiausia žmogui yra šeima. Galima turėti daugybę idėjų, nuveikti daugybę darbų, bet man svarbu, kad būtų žmogus, kuris palaikytų, būtų kartu, šalia kurio galėtum būti savimi, kuris suprastų.

Kartą į savo organizuotą renginį man padėti pasikviečiau žmoną Gintarę. Ten pabuvusi, ji sakė dar labiau mane suprantanti, nes pati patyrė, koks mano darbas. Dabar ji žino, kodėl aš po darbų, kai tenka daug bendrauti, būti renginio vedėju, kartais noriu pailsėti ir pabūti tyloje. Ir aš pats suprantu žmoną, kuri dirba iš namų ir visą laiką būna viena. Žinau, kodėl jai po darbo norisi bendravimo…

Man visada norėjosi išbandyti įvairius darbus. Buvo įdomu, kaip dirba padavėjai. Padirbėjau pats. Buvo smalsu, kaip dirba viešbučio administratoriai. Ir šį darbą dirbau. Net kazino teko padirbėti, kai gyvenau Vilniuje.

Kai pats esi „paragavęs“ įvairių profesijų, geriau kitus darbuotojus supranti. Kai padirbi, pavyzdžiui, padavėju, nekyla klausimų dėl arbatpinigių… Bet artimiausias man pasirodė darbas su jaunimu.

– Su jaunimu dirbi ne tik JUC, bet ir Druskininkų M. K.Čiurlionio meno mokykloje.

– M. K. Čiurlionio meno mokykloje esu renginių organizatorius. Ši veikla man nauja, bet labai smagu, kad mane palaiko mokyklos kolektyvas.

Menų mokykla daro labai didelius darbus, tačiau apie juos garsiai nekalba. Norisi, kad konkursuose dalyvaujantys vaikai savo gebėjimus parodytų ir mūsų mieste.

Į Druskininkus buvo atvažiavę chorai „Ąžuoliukas“ ir „Liepaitės“, Pramogų aikštėje organizavome bendrą koncertą. Čia buvo surengtas dailės konkursas „Krašto spalvos“ ir 1-asis respublikinis fortepijono muzikos. solistų konkursas „M. K. Čiurlionio muzikos spalvos“. Labai tikimės, kad Druskininkai vis dažniau pamatys Meno mokykos mokinių pasirodymus. Juk jie pasiekia puikių rezultatų, garsina Druskininkus ir Lietuvoje, ir už jos ribų, bet patys druskininkiečiai mažai juos mato. Darome viską, kad būtume labiau matomi. Štai Tėvo dienos proga surengėme koncertą miesto bažnyčioje.

Man patinka tai, ką dirbu, o kai darbas patinka, viskas savaime klostosi gerai – abiejose darbovietėse kolektyvai puikūs, supa geranoriški žmonės. Žinoma, atlygis už darbą Druskininkuose nėra didelis, bet tai atperka kiti dalykai.

Visada jaunatviškai jaučiuosi, nes bendrauju su jaunimu. Iš vaikų labai daug ko galima išmokti. Ir nereikia bijoti pripažinti, kad kartais galbūt jie žino daugiau. Tada ir vaikas jausis labiau pasitikintis, žinodamas, kad jo žinios pravertė, buvo naudingos. Aš juk taip pat daug ko nemoku, ir jei man vaikas parodys, kaip vieną ar kitą dalyką padaryti, tikrai jausiuosi dėkingas. Patirtis parodė – jeigu nori išspręsti kokį nors sunkų klausimą, užduok jį vaikui. Ir kartais tikrai gali sulaukti labai vertingo patarimo!

– Kokios didžiausios Tavo, kaip jauno žmogaus, svajonės?

– Tiesą sakant, dauguma mano svajonių jau išsipildė… O dabar man svarbiausia, kad sveiki būtų artimieji, kad kuo ilgiau būtų galima mėgauti mėgstama veikla. Svajonių yra daug. Norisi pakeliauti, aplankyti vieną kitą salą. Darbe man svarbiausia, kad vaikai būtų užimti ir laimingi. Mane jų laimingos šypsenos ir įkvepia naujoms idėjoms bei darbams.

Man norisi pačiam prisidėti prie Druskininkų klestėjimo. Dabar ugdome jaunimą, kuris, galbūt, sugrįš ir pratęs mūsų darbus. Norisi „užmotyvuoti“ jaunimą, kad ir Druskininkuose galima puikiai gyventi, kurti ir save realizuoti.

Beje, pastebėjau, kad mano bendraamžiai sugrįžta į Druskininkus, čia kuria šeimas. Turbūt mums jau nuo vaikystės įskiepyta, kad būtent čia geriausia gyventi ir auginti vaikus… Atvyksta nemažai jaunų žmonių ir iš kitų miestų. Kažkuo vis dėlto traukia  mūsų kurortas!

Čia ne tik kamščių nėra, bet ir iš viso be automobilio išsiversti galima – viskas nesunkiai pasiekiama pėsčiomis.

Man Druskininkuose smagu, nes šį miestą pažįstu nuo mažens – viskas čia sava ir artima, JUC kolektyvas jaunas, energingas. Tik turėk idėjų ir jas gali sėkmingai realizuoti!

Laima Rekevičienė