Druskininkai – patrauklus miestas ir iš emigracijos sugrįžtantiems tautiečiams
Statistikos departamento duomenys džiugina šalį vis mažesniais išvykstančiųjų ir didėjančiais parvykstančiųjų tautiečių bei atvykstančiųjų užsieniečių srautais. Nemenką įtaką tam daro kylantys atlyginimai mūsų valstybėje. Nors didesnių galimybių regionais laikomi didieji šalies miestai, sugrįžtančiųjų sulaukia ir mažesni miesteliai. Džiugesį kelia ir į mūsų miestą iš užsienio parvykstantys gyventi lietuviai bei gyvenimą ir verslo plėtrą Lietuvoje pasirinkę užsieniečiai. Į Druskininkus su šeima gyventi atvykęs „Atgimimo“ mokyklos moksleivis Luke Gallagher mielai pasidalijo įspūdžiais apie mūsų kurortą bei didžiausius sunkumus, bandant įveikti kalbos barjerą.
Vienas iš Luke pomėgių – fotografavimas/Gabrielės Marcinkevičiūtės nuotrauka
– Kiek laiko praleidai Airijoje ir kieno iniciatyva persikėlėte gyventi į Lietuvą?
– Šiuo metu man 15 metų. Airijoje aš gimiau, ten praleidau 11 metų. Mano tėtis – airis, mama – lietuvė. Į Lietuvą persikėlėme mamos iniciatyva. Ji pasitarė su tėčiu ir nusprendė, kad Lietuvoje gyventi bus geriau. Pasirinkome Druskininkus. Čia gausu pramogų – slidinėjimo trasos, vandens parkas. Airijoje veiklos bei užimtumo buvo labai nedaug. Ten beveik kasdien lyja, smagu tik tai, kad Airijoje žmonės – šilti ir draugiški.
– Papasakok apie savo pomėgius?
– Man patinka slidinėti snieglente, todėl pakankamai dažnai lankausi Druskininkų „Snow Arenoje“. Taip pat man visada patiko fotografuoti telefonu. Vėliau, kai gavau dovanų fotoaparatą, pradėjau dar labiau domėtis fotografija. Nemažai dalykų sužinojau ir išmokau internete.
– Kaip sekėsi mokytis lietuvių kalbos?
– Lietuvių kalba, manau, labai sunki. Kai čia atvykau, visiškai nemokėjau kalbėti lietuviškai, nors supratau viską, ką man sakydavo kiti. Airijoje sekmadieniais lankydavau lietuvišką mokyklą, kurioje taip pat sekėsi ne itin gerai. Pirmoji diena mokykloje Lietuvoje buvo įdomi, labai jaudinausi, nežinojau, ko tikėtis. Visi mokykloje su manimi kalbėjo lietuviškai, o aš atsakinėjau angliškai. Ne visi mokytojai moka anglų kalbą, todėl klasės draugai padėjo susikalbėti. Draugų pagalba man labiausiai padėjo mokytis kalbos, stengiausi kuo daugiau kalbėti lietuviškai. Jei pasakydavau žodį neteisingai, jie man pasakydavo, kaip tarti taisyklingai, taip pat išmokė ir naujų žodžių.
– Ar buvo sunku susirasti draugų?
– Dar čia neatvykęs, galvojau, kad draugų susirasti bus sunku ir nenorėjau palikti senųjų. Į Druskininkus persikėlėme vasarą, todėl užsiregistravau į JUC organizuotą stovyklą. Ten man pavyko susirasti nemažai draugų. Mokykloje bendraklasiai taip pat neblogai moka anglų kalbą, todėl su keliais iš jų taip pat užsimezgė draugystė.
– Kaip įsivaizduoji savo ateitį?
– Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, norėčiau būti pilotas. Taip pat galvoju apie fotografijos studijas. Pats geriausias variantas būtų, jei galėčiau skraidyti, o laisvalaikiu – fotografuoti. Dar nesu tikras, kur norėčiau gyventi ateityje. Norisi nuvykti į Ameriką, galbūt kuriam laikui sugrįžti į Airiją.
Gabrielė Marcinkevičiūtė