Varpininkė Marcelė Jokūbienė: „Koks aš tau muzikantas? Aš varpais skambinu!”

DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS. „Mano Druskininkai“ tęsia pažintį su Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusiomis asmenybėmis. Šį kartą pristatome varpininkę Marcelę Jokūbienę.

Šiandien iš mūsų Šv. Marijos Škaplerienės bažnyčios sklindanti pakili varpų muzika nėra tikrasis varpų karilionas. Kompiuterinės įrangos sistemos pakeičia varpininkus, kuriuos seniau privalėjo turėti kiekvienas miestas. Druskininkai turėjo ne varpininką, kaip įprasta, bet varpininkę moterį — Marcelę Jokūbienę, kurios šviesų atminimą mums išsaugojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė.

Vokiečių kariai pozuoja prie sugriautų Druskininkų pastatų, fone – apgriauta naujoji katalikų bažnyčia. Matoma ir senoji bažnyčia bei jos vartai, 1916 m. / Druskininkų miesto muziejaus rinkiniai

„Turtas“

Nedidukė, stipri, kiek gunktelėjusi moteriškė. Žiemą būdavo didele skepeta kryžmai per krūtinę apsirišusi, vasarą ryšėdavo baltą, visada švarią skarelę. Gražiosios Druskininkų bažnyčios dar nebuvo. Gyveno Jokūbienė klebonijos kieme, mažoje švarutėje kamarėlėje, pastatytoje prie malkinės. Ant baltai užtiestos lovos kūpsojo penkios, viena ant kitos sudėtos pagalvės. Tai buvo visas jos turtas ir pasididžiavimas. „Všistka moja turtą – ciktai lužka ir poduška“, — sakydavo ji.

Kraipyti žodžiai

Druskininkiečiai erzindavo moteriškę, kad ji, nors jau 20 metų buvo Druskininkų — tokio šaunaus kurorto – varpininkė, neišmoko lenkų kalbos. Kalbėdama taip maišydavo lietuviškus ir lenkiškus žodžius, kad vos galima buvo suprasti, ką ji nori pasakyti. Jos sparnuoti posakiai plito po miestelį ir juokino sulenkėjusius gyventojus. Jie, nors ir patys kalbėjo lenkų žargonu, bet iš vasarotojų išmokę „varšuvietiškai“ švebeldžiuoti, nepaprastai tuo didžiavosi. Marcelės „kraipyti žodžiai“, tokie kaip „dzvonilaš, dzvonilaš, i vieviurka nutrukatasia“, linksmino kaimo bobeles, kurios, nors pačios tarpusavyje lietuviškai kalbėjo, su Jokūbiene tyčia, dėl juoko, užvesdavo kalbą lenkiškai. Jokūbienė visai nebuvo linkusi juokauti. Tyli, rami, labai darbšti senutė pati viena išvalydavo bažnyčią, išmazgodavo grindis, iššluodavo šventorių ir padėdavo zakristijonui visokius kitokius darbus dirbti. Laisvu laiku verpdavo linus ir vilnas, niekuomet nesėdėdavo, rankas sudėjusi.

Kiekvieną rytą, sutvarkiusi bažnyčią, lipdavo į varpinę skambinti. Varpai buvo tik du – didysis ir mažasis. Varpininkė skambino jais taip, jog atrodydavo, kad jų pilna varpinė. Paprastą dieną ji skambindavo tik mažuoju. Skambėdavo jis kažkaip graudžiai, lyg skųsdamasis, lyg kažką žmonėms primindamas. Tai buvo kasdienio rūpesčio garsas. Didžiajam varpui buvo skirta skelbti žmonėms kažką nepaprasta, šventadieniška, ir jo balsas buvo iškilmingas, skambus. Jis ilgai ir toli buvo aido nešamas – net anapus Druskonio, ir dar toliau – į tolimas plačias Raigardo pievų erdves.

Senoji Druskininkų katalikų bažnyčia / M. Milakovskio spaustuvėje leistas atvirukas

Varpai

Senosios Druskininkų bažnyčios varpai, nulieti 1757 metais, į Druskininkų bažnyčią atkeliavo iš Gardino basųjų karmelitų vienuolyno, po to, kai 1845 m. rusų valdžia jį uždarė. Nors abu varpai ir buvo nulieti tais pačiais metais, tačiau juos pagamino skirtingi meistrai, ir net skirtingose šalyse. Didesnysis varpas 1757 m. sausio 5 d. buvo nulietas Vilniuje, čia dirbusio varpų liejiko Antano Apanavičiaus, o kiek mažesnis varpas – Karaliaučiuje, pas meistrą Johanną Christianą Copinusą.

Muzika

Gražiausiai Jokūbienė skambindavo vakarais — kvietė vakarinei maldai. Ilgai, vienodu ritmu skambėjo mažasis varpas, o vakaro tyla skleidė jo garsą po nusileidžiančios saulės apšviestą ežerą. Nuo ežero kildavo melsvas rūkas, o už jo – kapuose – darėsi ryškesni aukštai iškilusių pušų šešėliai. Tai buvo tyli vakarinė giesmė tiems, kurie Ilsisi ten už ežero. Pabaigai Jokūbienė iš lėto triskart sudauždavo didžiuoju varpu. Ir dar tris kartus, ir dar…

Vakarinė varpų muzika buvo savotiškas meno kūrinys, sukurtas senelės varpininkės iš dviejų skirtingų tonų, iš plakančios širdies ir tylių atodūsių supinto ritmo. Tai buvo muzika, ir jos ilgai klausydavosi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kartą, beklausydamas, jis tarė: „Kas tą senutę išmokino taip gražiai skambinti? Tie jos vakariniai varpai labai savotiški.

Dar niekad negirdėjau taip įdomiai ir nuotaikingai skambinant.“

Preliudas Fis – dur

Užsukdavo Jokūbienė pas Čiurlionius arbatos išgerti. Pasakodavo apie savo tėviškę, Merkinę, kur jau amžino atilsio buvo atgulę jos tėvai. Kartą per metus ji ten nueidavo pėsčia. Vaikams, kurie nesijuokdavo iš jos kalbos, pasakodavo apie savo varpus. Kartą, bekalbant, į virtuvę įėjo M. K. Čiurlionis. Pasisveikinęs pasakė: „Na, ir muzikantas gi tu, Jokūbiene“. Toji įsižeidė ir išdidžiai atsakė: „Koks aš tau muzikantas. Aš varpais skambinu.“ Po to šeimyniškiai išgirdo preliudą Fis-dur, kurį Čiurlionis parašė, Jokūbienės „varpų muzikos“ įkvėptas.

Ugniagesė

O kai Druskininkus ištikdavo gaisras, Jokūbienė jį pastebėdavo pati pirmoji. Užlipusi į varpinę, ji taip abiem varpais „duodavo“, kad visi, kas gyvas, pabusdavo ir bėgdavo su kibirais jo gesinti. Skambindavo ji tol, kol žmonės užgesindavo gaisrą arba kol likdavo besmilkstantys namų pamatai, pastiręs dūmtraukis ir pelenų krūva.

Karas

Jokūbienė mirė didvyrės mirtimi. 1914 metais, rudeniop, ramiuosius Druskininkus pasiekė negirdėta, nepaprasta žinia — prie Druskininkų artėja frontas: vokiečiai artėja prie Nemuno, ir ties Druskininkais ruošiami sutvirtinimai, kasami apkasai jiems atremti ir atgal nublokšti. Jau savaitė, kai karo komendanto paskelbta, kad gyventojai išsikraustytų iš miesto, nes jis bus apšaudytas ir ties juo bus kautynės. Žmonės, vieni prikrovę vežimus, kiti pėsti, su maišais ant pečių traukė būriais plentu — vieni kur nors į kaimą pas gimines, kiti, ieškodami prieglobsčio, keliavo į tolimus Rusijos miestus.

Staiga neišpasakytas trenksmas sukrėtė visus, tuoj po jo antras, trečias… Bematant iškrito visi langų stiklai. Virš Druskininkų pakilo dūmų stulpas ir liepsna. Pasigirdo varpai. „Negi ta pakvaišusi Jokūbienė dabar sėdi varpinėje ir skelbia pavojų! Juk tai nepadės. Niekas nebėgs degančių namų gesinti“, – bėgliai norėjo grįžti į varpinę, nutempti Jokūbienę ir priversti bėgti kartu, bet juos pasivijęs žmogus pasakė, kad Jokūbienė nesiduoda prikalbinama ir sakė skambinsianti tol, kol nelabieji „pragaro velniai“ – taip ji įsivaizdavo priešus, galą gausią ir Druskininkuos vėl būsią ramu.

Padegėliai

Ir dar ilgai bėgančius nuo karo siaubo druskininkiečius lydėjo varpų skambesys. Jis lyg šaukėsi pagalbos, prasiverždamas pro patrankų šūvius, ir toli sklido po nustebintą negirdėto triukšmo seną šilą. Netoli varpinės sprogo šrapnelis, pro šalį varpinės zvimbė kulkos, virš miesto raitėsi dūmų kamuoliai. Liepsnos apglėbė vis didesnį ir didesnį plotą ir pamažėl virto ištisa ugnies jūra. O varpai vis skambino ir skambino. Pradėjus temti, liepsnos virto pragaru, o danguje pasirodė plati raudona pašvaistė, varpai vis dar skambino. Šventoriuje prie varpinės krito sviedinys, virto žemėn gražusis klevas, nuo varpinės atitrūko keletas plytų ir nušvilpė į aikštę — varpai nutilo.

Mirties šokis

Kai po dienos kitos pradėjo grįžti išsiblaškę Druskininkų gyventojai, jie rado didesnę miesto dalį sudegusią, tik pastirę namų dūmtraukiai, lyg lavonų griaučiai, stovėjo išsirikiavę, lyg ruošdamiesi mirties šokiui. Į lavonus buvo panašūs ir apdegę topoliai, klevai bei kaštonai, kurie dar prieš kelias dienas puošėsi gelsvais ir rusvais lapais ruošėsi sutikti „bobų vasarą.”

Neilgai žmonės ieškojo Jokūbienės. Visi, kas lydėjo ją į amžiną poilsį, žinojo, kad paskutinis varpų skambesys buvo ir Jokūbienės paskutinis širdies dūžis. Ją rado persisvėrusią per varpinės navą, praskeltu, krauju aptaškytu veidu. Vienoje rankoje ji laikė didžiojo varpo „nutruktasią vieviurką“, kita kabojo sustirusi. Taip mirė Druskininkų varpininkė. O jos „vakariniai varpai“ ir dabar tebeskamba Čiurlionio preliude Fis-dur ir kituose jo kūriniuose.

Pasiklydę varpai

1915 m. vasara Lietuvos varpams buvo lemtinga – carinės valdžios nurodymu, jie buvo masiškai vežami į Rusijos imperijos gilumą, kad vokiečiai negalėtų varpų panaudoti, kaip žaliavos karinei pramonei. Taip nutiko ir Druskininkų bažnyčios varpams. Jie iš pradžių buvo nuvežti į Maskvą, o vėliau dar toliau į rytus – į Šują, miestą Ivanovo srityje, kur jų pėdsakai pradingo.

Šiandien bažnyčios bokšte kabo net keturi varpai. Pačiame jo viršuje kabo nedidelis, bet pats seniausias – 1754 m. lietas bažnyčios varpas. Pagamintas Abiejų Tautų Respublikoje, greičiausiai – kažkur Vakarų Ukrainoje ar senosios Lietuvos valstybės rytinėse žemėse, jis priklausė kuriai nors unitų cerkvei. Varpas taip pat buvo vienas iš Pirmojo pasaulinio karo „tremtinių“. Jis taip ir nesurado kelio namo, o po Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos pateko į Druskininkus. Kiti trys Druskininkų bažnyčios varpai nulieti jau tarpukario Lenkijos varpų liejyklose.

Parengė Vilius Rekevičius