Viliumas Malinauskas: „Viskas gyvenime išėjo neblogai“

Vieni jį giria, kiti kaltina nepatriotiškumu, treti tiesiog pavydi sėkmingo verslo, visoje Lietuvoje garsaus sūnaus ir unikalios sovietmečio atributų kolekcijos. Jis paliko savo išskirtinių darbų ženklus net trijuose Lietuvos regionuose  Suvalkijoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.

77-erių V. Malinauskas paliko savo išskirtinių darbų ženklus net trijuose Lietuvos regionuose – Suvalkijoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje/Roberto Kisieliaus nuotrauka

77-erių Viliumas Malinauskas – Druskininkų garbės pilietis, pirmojo Lietuvoje Marijampolės fazanyno įkūrėjas, Radviliškio rajono kolūkių novatorius, Grūto parko steigėjas, didžiausios gamtos gėrybių bendrovės „Hesona“ savininkas. Tvirtas, aštraus ir racionalaus proto, užspaudęs savyje emocijas, reiklus sau ir kitiems. Toks pasirodė šis aukšto stoto, skvarbių akių žmogus, su kuriuo pusdienį kalbėjomės apie viską, kas buvo, yra ir gal dar bus.

Įdomūs gimtadienio skaičiai

Šį žmogų pažįsta visi Druskininkai ir daugelis lietuvių. Vieni, kaip legendinio Grūto parko įkūrėją, kiti – kaip Druskininkų mero Ričardo Malinausko tėvą. O štai senoji radviliškiečių karta – kaip kietą kolūkio pirmininką.

Proga pokalbiui – įdomių skaičių gimtadienis –77-eri, liaudyje vadinami dviem kirvukais. Tokią sukaktį vakar paminėjo V. Malinauskas.

Sunkiai vaikščiojantis namų šeimininkas skundėsi jau kelerius metus kenčiąs sąnarių skausmus ir nerandantis efektyvaus gydymo: „Man gydytojai sakė, kad išdalinus kitiems mano ligas iš jų susidarytų keturi rimti ligoniai.“

V. Malinauskas pakvietė užsukti į didžiausią namo kambarį, kuris šiek tiek primena filmuose apie viduramžius matytas didikų menes – viduryje didžiulis masyvus stalas su tokio pat sunkumo krėslais, sienos nukabinėtos medžioklės trofėjais.

„Vis tas norėjimas turėti daug. Trofėjai gal ir gerai, o kam tos salės reikėjo? Susirenka čia per Velykas, Kūčias ar dar kokį vieną kartą vaikai, anūkai. Ir viskas. O dalis medžioklės trofėjų – mano nupirkti iš sovietinių partijos veikėjų kolekcijų, kurias ketino parduoti užsieniečiams. Nupirkau, nenorėjau, kad išvežtų iš Lietuvos“, – pasakojo V. Malinauskas.

Per naktį išdūmė į Radviliškį

Tradiciniam interviu susėdome gaspadoriaus namo antrajame aukšte, tiesiog virtuvėje.

– Gerbiamas Viliumai, kas Jus džiugina šiame gyvenime?

– Nežinau, šiuo metu, ko gero, kad niekas.

O vaikai, anūkai?

– Jie gyvena savo gyvenimą. Kartais atvažiuoja. Negaliu sakyti, kad tai manęs nedžiugina. Turiu vieną vaiką ir dvi dukras, taip sako suvalkiečiai. Kartais visi susirenka čia. Būna gera. Prikepu šašlykų, žuvies.

– Kaip atsitiko, kad Jūs, tikras suvalkietis, dvidešimt metų gyvenote Aukštaitijoje, o paskui atsikėlėte į Dzūkiją?

– Tai vis per mano kietą būdą. Dirbau šalia tėviškės, Marijampolės rajone, medžioklės ūkyje. Pasikvietė kartą valdžia ir sako: statyk Šunskuose fazanyną, liksi ten direktoriumi. Pastačiau fazanyną, tada pasikvietė mane partijos pirmasis sekretorius Sinickas ir man aiškina: „Į šį fazanyną medžioti atvažiuos visa Centro komiteto grietinėlė, todėl jam vadovauti gali tik partijos narys, o tu nepartinis ir komunistu niekada nebūsi, nes tėvas buvo išvežtas.“ Aš buvau labai karštas, stipriai tas partsekretorius mane supykdė, todėl, išeidamas, taip trinktelėjau partkomo durimis, kad visas tinkas iškrito. Išbėgo sekretorius paskui ir apsaugai liepė mane sulaikyti, aš juos įspėjau prie manęs nekišti rankų, nes liks be sveikatos.

Pamaniau, kad už chuliganizmą man 15 parų gali įtaisyti. Per naktį apsisprendžiau iš ten dingti. Rytojaus dieną brolis atsiuntė sunkvežimį, susimečiau daiktus ir išvažiavau pas jį į Radviliškį. Brolis mane įdarbino „Draugo“ kolūkyje, tada prasidėjo „Radviliškio etapas“. Po daugelio metų tas pats Sinickas kvietė mane sugrįžti į Marijampolę, siūlė vadovauti vienam iš pasirinktų penkių kolūkių, bet aš negrįžau.

2014 m. V. Malinauskui suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas ir įteiktos regalijos/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Tai iš tėviškės į Radviliškio rajoną išvažiavote, supykęs ant Jus apgavusių vietinių partinukų ir valdininkėlių?

– Taip išeina.

– Tuo metu Radviliškio rajono „Draugo“ kolūkis, kuriam vadovavo Jūsų vyresnis brolis, buvo laikomas vienu iš stipriausiu Lietuvoje. Kuo ten dirbote?

– Įsidarbinau zootechniku, paskui tapau pirmininko pavaduotoju. Pastebėjęs, kad neblogai tvarkausi, pasikvietė Radviliškio partijos pirmasis sekretorius ir pasakė, kad dirbsiu „Komunaro“ kolūkio pirmininku, prieš tai prietemoje užvežęs aprodyti kolūkio. Gerai prisimenu, kad lapkričio 13 dieną paskyrė pirmininku, o gruodį jau baigėme visus kolūkio galvijams skirtus pašarus. Ką daryti? Kuo šerti gyvulius? Tai tada sniego baltumo laikos veislės savo medžioklinį šunį, laimėjusį gausybę medalių, išmainiau į stirtą šiaudų ir išsaugojau kolchozo gyvulius. Paskui atsistojome ant kojų. Pradėdavau dirbti švintant ir baigdavau naktį. Tie, kurie labai daug dirba, būna šiek tiek trenkti. Jei esi trenktas, tai dirbi daug. Kai kolūkiai pradėjo nykti, viską mečiau ir atvažiavau į Grūtą. Norėjau nuo visų pabėgti. Tiesa, paskui du kartus buvo autobusais pas mane atvažiavę „Komunaro“ kolūkiečiai, prašė sugrįžti. Buvo beveik įkalbėję, bet nesugrįžau. Jei nebūtų taip išdraskę kolchozo, būtume normalią bendrovę padarę, nes daug buvo jaunimo, statėme modernius butus su uždarais kiemais, kad mamytėms nereiktų vaikų toli ganyti. Manau, kad Palonuose žmonėms būtų puikus gyvenimas.

– Ar gaila, kad kolūkiai buvo išdraskyti?

– Tokia forma, kaip kolūkis, tai jau neturėjo ateities, bet bendrovė galėjo būti. Čia, kaip ir versle, viskas priklauso nuo vieno žmogaus, jei vadas normalus, jis susirinks normalią komandą.

Bandė pasislėpti Grūte

– Po 20 metų, praleistų Radviliškio rajone, nuo viso pasaulio bandėte pasislėpti Grūte? Ką čia radote?

– Čia viskas buvo baisu – ištisinė pelkė, raistai, tik 10 arų normalios žemės. Bet po truputį viską sutvarkėme, pradėjome supirkinėti miško gėrybes, įdarbinome per tris šimtus žmonių, įkūrėme sovietinių skulptūrų parką, kuriam greitai sukaks 20 metų.

Kaip kilo mintis įkurti Grūto parką?

– Mes negalime užmiršti to, kad į Sibirą buvo vežami žmonės, daugybė mūsų tautiečių. Į šią „siaubingą ekskursiją“ buvo pavėžėtas ir mano tėvas. Jaunimėlis su savo mąstysena ir pažiūromis tada, prieš 20 metų, neturėjo apie tai jokio supratimo. Norėjau jiems parodyti, kas yra sovietų valdžia ir ką ji mums padarė. Kiekvienas parko eksponatas turi istorinę pažymą, nekišau nagų prie tų pažymų ruošimo, prašiau, kad Genocido centras jas parengtų, nenorėjau, kad mane kritikuotų, jog neobjektyviai pateikiu informaciją.

Visą gyvenimą V. Malinauską lydėjo ir meilė gyvūnams – Grūte jis įkūrė ir mini zoologijos sodą, kurį pamėgo parke apsilankantys vaikai/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kiek dabar turite eksponatų?

– Po atviru dangumi yra 123 skulptūros ir dar apie pusantro milijono smulkesnio sovietinio relikto. Šiandien parko nepadaryčiau. Valdžia neleistų. Skubėjau anuomet, kaip pamišęs, jaučiau, kad vieną dieną isterijos prasidės.

1999 metais Vyriausybė mums perdavė sovietines skulptūras. Pirmame sąraše buvo 98 skulptūros, bet realiai radome apie 40. Buvo šalčiai didžiuliai, skulptūrų neįmanoma ištraukti. Po mėnesio prasidėjo puolimas prieš šią idėją. Atsilaikėme. Tiesa, ir dabar vis atsiranda „ultrapatriotų“ Seime ir kitur, kurie dėl Grūto parko mane kritikuoja ir vadina ne patriotu. Bet man tai vienodai rodo.

V. Malinauskui kilo mintis Grūto parke surinkti griaunamas sovietines skulptūras, kurios taptų lyg vaizdinės skaudžios istorijos pamokos priemonės/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Parkas netrukus  švęs 20-metį. Kas jo lankytojai?

– Didesnė dalis – užsieniečiai, daug ir lietuvių. Pažįstu tokių, kurie net 20 kartų čia apsilankė. Pirmą dešimtmetį lankytojų buvo daugiau, dabar – apie 70 tūkst. per metus. Atsimenu, jog pirmieji užsieniečiai, aplankę Grūtą, buvo aštuoniasdešimtmečių britų pora. Tada sakė, jog labai norėjo pamatyti ekspoziciją, nes nebuvo tikri, ar kitais metais dar bus gyvi ir atvyks. Jie liko labai patenkinti ir lankytojų knygoje pasirašė. Dabar būtų sunku surasti pasaulio šalį, iš kurios nebūtų atvykę lankytojų.

– Ar yra objektų, prie kurių lankytojai ilgiau sustoja?

– Gėlių buvo atnešę du kartus. Man apsauga pranešė, kad senutė atnešė gėlių. Ji sakė, kad jai ekspozicija labai patikusi ir ji norinti palikti gėlių. Mes to netoleruojame, jai iškart pasakiau: jūs padėkite, o mes paskui nuimsime. Dar buvo vienas atvejis, kai atėjo su puokšte, bet mes iškart įspėjome, kad gėlių nešti nedera.

– Kokių įdomesnių lankytojų sulaukėte?

– Prieš keliolika metų matau, kad eina tėvai ir trys vaikai. Tėvas pasakoja apie tai, kaip pats buvo Sibire, kad šis Grūto pelkynas jam labai primena tremties vietą. Išgirdau, kaip jis vaikams pasakė: kaip gerai, kad yra tokia vieta, kurioje galima pajusti sovietinio siaubo atmosferą. Buvau pamalonintas.

– Kaip papildote parko kolekciją?

– Labai sunkiai. Štai nuėmė nuo Kauno Aleksoto tilto sovietinius turėklus ir kolonų papuošimus. Prašiau tuometinės Kauno valdžios, kad padovanotų Grūto parkui. Nedovanojo, pasiūlė pirkti. Nepirkau, palaukiau, kol jie tuos daiktus supjaustė ir išvežė į metalo laužą. Tada nuvažiavau, daviau jiems mainais metalo laužo, o jie man – supjaustytus tilto reliktus. Viską susivirinau ir rodau parko lankytojams. Visai gerai atrodo, beveik nematyti, kad suvirinta.

– Ar yra eksponatų, kuriuos norėtumėte turėti ekspozicijoje?

– Norėjau Žaliojo tilto skulptūrų, bet Šimašius nedavė. Dabar ketina nugriauti Petrą Cvirką, bet Šimašius man jo vėl neduos. Ko gero, Šimašius nėra buvęs Grūte, todėl ir neduoda eksponatų. Tai lietuviškas charakteris – geriau į šiukšlyną, bet ne Malinauskui. Bet juk tos skulptūros turi daug didesnę vertę, kai yra vienoje vietoje.

Gailisi  paradęs sūnų

– Ar Jums smagu, kad sūnus tapo vienu iš geriausiu Lietuvos merų?

– Manau, kad padariau gyvenimo klaidą, pritardamas minčiai, kad jam reikia pabandyti būti meru. Galvojau, kad pabus toje savivaldybėje vieną kadenciją, įgis patirties, susipažins su naudingais žmonėmis, tada sugrįš į mūsų šeimos verslą ir turėsiu puikų vadovą. Kaip išėjo prieš 20 metų, taip iki šiol nesugrįžo. O ši istorija prasidėjo taip: atvažiavo pas mane būrys politikų ir pradėjo kalbinti eiti į Druskininkų savivaldybės tarybą. Atsikalbinėjau. Tada į kambarį įėjo Ričardas. Tiems politikieriams ir sakau: tegul jis eina į Tarybą. Išėjo. Ir nebegrįžo. Taip praradau savo sūnų.

– Bet Jūsų sūnus padarė daug reikšmingų darbų, išpuoselėjo Druskininkus.

– O kas man iš to. Kiek dėl jo purvelio išpilta ant mano galvos. Man geriau būtų kitas meras. Anksčiau nueidavau pas merą ir išspręsdavau visus klausimus. Štai vienas buvęs meras man siūlė už 1 litą įsigyti visą kvartalą Druskininkų centre. Aš gerbiu tą, ką užsidirbu, o ne ką man padovanoja, todėl pasiūlymo atsisakiau. Dabar būčiau galėjęs kokį 10 milijonų užsidirbti. Pas Ričardą kabinete esu buvęs gal pora trejetą kartų. Keliolika metų nebuvau jo kabinete, į savivaldybės pastatą nevaikštau ir neprašinėju, nors reikalų yra daug.

– Druskininkai keičiasi, Jūsų sūnus daug dirba. Puikūs rezultatai. Tam tikra prasme, tai ir Jūsų nuopelnas. 

– Būtų sarmata, jei dirbtų blogai. Sekasi žmogui. Kokio velnio ten sėdėti, jei esi netikęs…

– Bet savivaldybėse sėdi daug įvairių vadovų.

– Jei ten būni ir dirbi, turi matytis, ką padarei. Turi važinėti, stebėti gyvenimą. Jei sėdėsi nuo ryto iki vakaro kabinete, nieko nepadarysi.

– Ar pastebite, kad Druskininkai pasikeitė?

– Nepraradau atminties. Per pirmuosius nepriklausomybės metus liūdnai atrodė. Dabar – visai kitas reikalas.

Liūdina pikti žmonės

– Ar domitės politika?

– Tiek, kiek ji egzistuoja. Galiu paklausyti, pasikeikti ir pasijuokti. Aš viską priimu už gryną pinigą. Kartais špyžlentę (planšetę, aut. past.) pavartau. Mano telefonai paprasti, valdomi senoviniais mygtukais. Visa informacija netelpa į vieną telefoną, tai turiu du.

– Kokios Jūsų dienos – skirtingos ar panašios? Kokia gyvenimo tvarka?

– Nėra dviejų tokių pačių dienų. Be darbo greitai nusibaigčiau. Aš visada buvau nenormalus, nuo ankstyvos jaunystės. Neramus berniokas buvau, bet didelių zlasčių nekrėsdavau, tik labai daug dirbau. Esu įpratęs miegoti ne daugiau nei 6 valandas. Ir taip nuo jaunystės iki šiol. Atsimenu jaunystės metus – keldavausi ketvirtą, dirbdavau iki vėlumos, paskui dar jodavau ant arklio pas savo būsimą žmoną… pavakaroti. Vis dar su ja gyvenu, jau 56 metus ji mane kankina (santūriai juokiasi).

– Ar suradote gyvenime tai, ko norėjote?

– Viskas gyvenime išėjo neblogai. Buvau reiklus sau ir kitiems, kitaip nebūčiau judėjęs į priekį. Savo vaikams norėčiau palinkėti, kad ir jie surastų tai, ko norėjo.

– O kaip anūkai?

– Turiu septynis. Pasakų anūkams neskaitau, gal ir paskaityčiau, bet jie neprašo.

– Kada Jūs ilsitės?

– Ko gero, būdamas pas bites. Su bitėmis draugauju nuo 11 metų. Daug jų turėjau, tačiau neseniai padovanojau dukrai. Bet ilgai be jų neiškenčiau, vėl nusipirkau keletą šeimų. Keisti padarai tos bitės, jau beveik septyniasdešimt metų būnu su jomis, o iki galo jų taip ir neperprantu.

– O žmones pavyko perprasti?

– Ne. Tik supratau viena – žmonės dabar yra piktesni už bites.

– Su gražiu gimtadieniu ir dėkui už pokalbį.

Parengė Linas Greičius